Nežinau, ar įmanoma rasti tokius žodžius, kurie galėtu tiksliai išreikšti žmogaus jausmus, tiksliai apibudinti jo būsena. Abejoju… Nes dažnai kalbant apie tai, viskas atrodo per blanku, ne taip tikslu. Protu, atrodo, visiškai suvokiama, o širdis nenori to suprasti, nenori susitaikyti ir priprasti prie tavęs nebuvimo šalia. Sakai, kad prie visko yra priprantama. Taip, be abejo, žmogus juk prie visko pripranta, prie skausmo ir prie liūdesio taip pat, bet kokia tai kaina… Iš pradžių dvasinis skausmas tampa ir fiziniu, rodos nežinai, kur dingti, ką padaryti, kad neskaudėtu. Vėliau, palaipsniui kūną ir sielą užvaldo visišką apatiją praktiškai viskam ir visiems… O juk prie to irgi priprantama… Žinoma priprantama ir prie to, kad gyvenime nelieka džiaugsmo, kad šypsena būna netikra ir nenuoširdi. Galbūt, kada nors ir aš prie viso to priprasiu… O prisiminimuose vis dar gyva ta beprotiška kelionė į Ukrainą. Ta šilta, liepos 20-osios diena, kai sprendimas keliauti buvo priimtas, akyse spindėjo ryžtas ir begalinis tikėjimas, kad rasiu Jį, savo vienintelį, nesvarbu, kokiais keliais reikės eiti ar važiuoti, kokius sunkumus ir kokias negandas reikės iškęsti. Juk visa tai tokia smulkmena, palyginti su tuo, ką reiškia dar kartą pažvelgti Jam į Jo nuostabias akis, apkabinus, jausti Jo kūno šilumą, išgirsti Jo, toki gražų balsą, pamatyti Jo šiltą šypseną. Ir štai, aš jau kely. Kaune, autobusu stoty, ir vėl iškilo vaizdai mūsų pirmojo čia susitikimo.

Niekada nesitikėjau, jog šią vasarą nuvyksiu į Italiją ir ten sutiksiu savo gyvenimo meilę, tačiau svajonės kartais tikrai išsipildo. Ten viskas prasidėjo nuo dviejų savaičių ašarų, nes nemokėjau kalbos, ir neturėjau nė vieno draugo, tačiau kai pirmą kartą išvydau TAVE mano gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis. TU buvai tarsi saulės spinduliukas niūrią vasaros dieną, tarsi pluoštelis šilumos šaltą žiemos vakarą. Su manimi TU visada buvai draugiškas, malonus ir be galo švelnus, o tavo žvilgsnis priversdavo mano širdelę plakti greičiau. Tikrai nemaniau, kad mes tapsime tokie artimi ir patirsime tokių nuostabių akimirkų. Tik dėl tavęs aš kiekvieną vakarą mokinausi Italų kalbos, tik dėl tavęs aš ateidavau į barą, kuriame TU dirbai, tačiau aš tikrai nesitikėjau, kad vieną vakarą TU pasakysi man ” Ti amo” – myliu tave. Tą vakarą pamiršau viską aplink save ir norėjau vėl ir vėl išgirsti tuos magiškus žodžius. Tačiau mano vasara Italijoje slinko vis arčiau ir arčiau pabaigos, o galiausiai likus vienai savaitei iki mano skrydžio i Lietuvą TU stipriai atšąlai. Vis išsisukdavai, kad esi pavargęs ar kad esi susitaręs su draugais, tačiau TU turbūt net nenumanei, kad man tokie tavo žodžiai kiekvieną kartą palikdavo po gilę žaizdą mano širdutėje. Pagaliau likus dviems dienoms iki mano skrydžio TU apkabinai mane ir pasakei, kad nenori manęs prarasti ir nori, kad mes visada būtume kartu. Aš taip pat be galo to troškau, tačiau Lietuvoje manęs laukė mokslai ir mylinti šeima.

Vasaros naktis… .žvaigždėtas dangus… mėnesiena… Visą tai jaudina…visą tai priverčia prisimint tave… kaip karštą vasaros naktį ieškojom Grįžulo Ratų, Šiaurinės žvaigždės… – Kuri žvaigždė ryškiausia? – nedrąsiai pakuždėjau, dairydamasi po dangų… Pradėjom ieškot… Žvalgydamasi parodžiau į ryškiausią ir paklausiau: – O tau kuri? Jis nusišypsodamas pasakė: – Aš visą vakarą negaliu atplėšt akių nuo pačios ryškiausios ir gražiausios žvaigždutės – nuo Tavęs… Jis velniškai nusišypsojo… nakty, tamsoj mačiau jo tviskančias dvi žvaigždutes veide…tai buvo ne šiaip žvaigždės, bet tai buvo pačios nuostabiausios, iki tol dar neregėtos akys, kurios skleidė šilumą… ir meilę… Susilieję pasilikom danguje, tik kiekvienas atskirame – aš – jame, o jis – manyje… Ašaros srūva prisiminus, kaip buvo gera… tiesiog tavo glėby jausdavausi kaip pasakų mergaitė, kuriai viskas gerai, kuri graži, protinga, mylima ir mylinti… gal per daug svajojau, gal per daug iliuzionavau esamus dalykus… gal visai ne laiku užsidėjau rožinius akinius ir žvelgiau į pasaulį… todėl dabar per mėgstamiausią orą – darganą – negaliu neišlysti iš kambario ir nepasivaikščiot… neprisimint tavęs…. Prisijaukinsiu ilgesį ir skrisiu mintimis link žvaigždžių, kur skaisčią naktį švies mėnulio pilnatis… sustosiu ant lėtai praplaukiančio debesėlio ir kalbėsiu su juo… gal jis man atsakys, kas bus po to?

Saulė pasislėpė už debesų. Žibintai apšvietė visą parko taką, nubarstytą auksiniais, dar tebekvėpuojančiais lapais. O Ji bėgo. Bėgo taip, kad po jos lengvų žingsnių sušnarėdavo visi žemė palietę lapai. Nesirinkdama, Ji čiupdavo bent kurį ir prisekdavo prie lapų puokštės. Su šypsena ir lengvomis mintimis, kas žingsnį Jos laukdavo Jis. Žavėdamasis, jos mėlynų akių šviesa, spindinčia ugnies paletėje. O Ji dainavo, dainavo sukdamasi tarp lapų gausybės ir neaiškios tylos. Surinkusi visą glėbį lapų, Ji bėgo pas Jį, pusę išmesdama kelyje. Šiltai suspaudęs Ją glėbyje, laikė tiek, kiek nei protas, nei širdis nesuskaičiavo. Tuo metu jiems neegzistavo niekas. Tik jie ir ruduo.

Einu rudens lapais apsnigtu taku. Jie man groja liūdną, ilgesingą muziką. Kiekvieno žingsnio prisilietimas prie jų, tarsi gitaros stygų suvirpėjimas. Tik čia visos “stygos” išgauna vienodą garsą, tačiau tuo pat metu ir visiškai skirtingą. Bet aš jų negirdžiu. Nes girdžiu vien tik tuštumą. Visai netikėtai atsirandu prie upės. Ta pati upė, tas pats krantas. Tik vanduo jau kitas. Tas, kuris ka tik buvo čia, dabar jau yra ten. Kažkur, kitur… Bet aš to nematau. Nes matau vien tik tuštumą. O tuštuma – tai beribė erdvė, be sienų, be durų ir netgi be langų. Ji neturi nieko ir apima tai, ko niekas niekada nematė, negirdėjo ir net nejuto. Žvelgiu į tolį ir matau tuštumą. Jaučiu ją savo širdy, o jos glūdumoj gilų liūdesį. O liūdesio išraiška – ašaros. Šiltos ašaros, lyg vasaros lietaus lašai glosto mano veidą. Tai liūdesio ir skausmo atspindys. Tuštumos nebeliko. O gal jos niekada ir nebuvo… Liko tik ašaros, skausmas ir tūkstančiai neatsakytų klausimų. Ir tada supratau, kodėl čia esu, kodėl egzistuoju ir kodėl gyvenu. Esu čia tam, kad rasčiau atsakymus į visus klausimus, kad peržengčiau visas kliūtis ir užkopčiau į aukščiausio kalno viršūnę. Nors ir esu visiškai viena, be Tavo palaikymo, švelnaus žodžio bei supratimo. Turiu labai daug, bet kartu ir neturiu nieko. Kam šypsosi žvaigždės ir šviečia saulė, jei nesi kartu su manimi. Esi reikalingas, kad padėtum surasti klaidas, palaikytum už rankos ir padėtum suprasti, kodėl turiu šimtą draugų, bet neturiu vienintelio, tikro draugo.

Manau, jau supratote, kad nepasakosiu apie gražią meilę. Kokia ji nuostabi ar ideali… Ne to nebus, bent šįkart… Visa tai ką papasakosiu tai vien dėl to, kad nebegaliu visa to laikyti savyje… Nebegaliu… Lietaus lašai… skubantis žmonės… Ausyse skambanti „Leona Lewis – I Always Love You“ daina… Tą kart pirma karta pasijutau išsiskirianti iš minios… Visi skubėjo, lėkė… Bet tą kart man lietus padėjo… padėjo paslėpti ašaras akyse… Gal dėl to ir ėjau lengvais, lėtais žingsneliais…Tas atstumas nuo namų iki tos vietos kur ėjau buvo man labai gerai žinomas. Net nespėdavau mirktelėti kaip jau būdavau namie… Bet šįkart kelias atrodė ilgas… Jaučiaus taip lig eidama tuo savo menku žingsneliu eičiau atgal, o ne pirmyn… Gal man tai atrodė tik dėl to, kad buvau susimąsčiusi… Apie Ją… Apie MEILĘ… Netikėjau tomis banaliomis istorijomis, kad kai myli viskas įmanoma… Apie tuos pilve skrajojančius drugelius kai pamatai jį… Visa tai man buvo kaip iš pasakos išrašyta… Netikra… Bet, baigiantis tirpti žiemos sniegui lyg aušiant Pavasariui manyje pabudo Meilė… Netikėta… Nelaukta, bet tikra… O Mylėjau ir Myliu nuoširdžiai… Viskas buvo puiku… Jausti Jį šalia tada man buvo Nuostabiausias dalykas, o matyti jo šypsena… mmm… net dabar gera… Nemeluosiu, kaip jaučiausi tomis akimirkomis galėčiau tai apibūdinti, kaip drugelių skrajojimą pilve… Tai buvo kaip pasaka… Tik pasakoje visada yra laiminga pabaiga, o realybėje?…

Dar atrodo visai nesenai ėjau jūros krantu… Girdėjau kaip šaltos jūros bangos plauna mano pėdsakus… Ėjau, o tolumoje taip tikėjausi išvysti tave ar bent jau tavo siluetą einantį tolyn… Bet čia nebuvo tavęs, o tik aš ir žuvėdros skraidančios tolumoje… Jos visai kaip ir aš keliavo ten kur kelio galo niekaip negalėjau išvysti, kada jis baigsis? Kada ateis tokia diena kai vėl stipriai priglausi tu mane? Jaučiuosi taip beviltiškai lyg nieko neturėčiau šiam gyvenime… O dar kažkada turėjau tave, tavo plačia šypsena ir skardu juoką kuris lyg šiol skamba mano ausyse… Pakeliau akis į viršų, o ten skrenda balta lyg snaige žuvėdra… Viena kaip ir aš, atrodė tokia artima mano krauju pasruvusiai širdžiai… Ji nutupė visai šalia manęs akimirka mūsų akys susiliejo žvilgsniais. Tačiau aš greit atitraukiau savo akis nuo jos. Pažiūrėjau į jūros bangas apšviestas saulės spinduliu ir ta akimirka pajutau, kaip mano gyvenimas prabėgo pro akis… Toks pilkas ir beprasmis jis buvo… Bet tu atvertei mano gyvenimo naują lapą jis įgavo naujų spalvų, naujų jausmų kuriuos aš ir kiti žmonės vadina MEILE… Tas kelias nuostabias savaites su tavim gyvenau kaip danguje… Tai buvo tobula, nepakartojama… Aš pirma kartą pamilau tave taip kaip nieko dar nesu pamilus… Nenorėjau be tavęs būti nei vienos minutės… Kiekviena diena mane priversdavai nusišypsoti. Įtikinai, kad mane myli.. Tai kodėl ta lietinga diena palikai mane vieną? Kodėl išėjai iš mano ir taip beprasmiško gyvenimo?

Nebėr manęs tik tas, ko aš nenoriu…. Su neapykanta, pagieža mes žengiam į rytojų… Gal dalelę savęs tu atrasi iš naujo, o gal kažkas tau padės atsistot ant kojų? Nebetikiu savim, klupiu prieš svetimą altorių… Nebematau savęs, nebeužuodžiu kvapo, nebejaučiu to jausmo… o štai ir lapai krenta ant manęs. Šalta. Lyja lietus, dargana. Nepažįstamas balsas sako, kad viskas dar tik prieš akis, o jau dabar nebegaliu, jau dabar trūksta oro. Negaliu. Per sunku gyventi. Viskas ką jaučiau padovanojau tau, pradingo, nebėr. Tavo žodžiai, tie tušti bereikšmiai žodžiai taip pat pradingo. Aš nesakau, kad man bus lengva be tavęs bet aš nepasiduosiu. Kovosiu…. Nieko nebesakyk man daugiau, kas buvo tikra nebežinau. tu viską sunaikinai… netgi tą naujai užgimusią mažą gyvybę sugebėjai sunaikinti… kokia sunku meiles kaina…

Greitai bėga laikas… jau prabėgo 8 metai. prieš tiek metų mes susituokėme. O tada viskas buvo taip gražu… Mylėjau tave besąlygiškai, nes tu buvai pirmoji ir vienintelė mano meilė. Tekėti labai bijojau, bet žinojau kad su atsakymu, ne, prarasiu tave visam laikui. Tai mane gąsdino dar labiau nei santuoka. Tiesa man tada buvo 18metų… o tau 28-eri… Tu labai norėjai santuokas, tada įsivaizdavau, kad mane labai mylėjai. Na taip man atrodė. Dabar atrodo kitaip… Tau tiesiog buvo patogu… Aš buvau jauna gyvenimo nesugadinta mergička kurią galima valdyti kaip lėle. Bet gyvenimas nestovi vietoj ir mažos mergaitės užauga ir daug ką supranta. Aš suprantu, kad ir aš pasikeičiau. Pasikeitėm abu… O gal pavargom vienas nuo kito? Supratau kad kas liko tarp mūsų bendra tai tik vaikai. Taip mes juos labai abu mylim. Bet kur tas žodis, mes. Mūsų jau nėra. O gal ir niekada nebuvo? gal tik aš norėjau tuo tikėt. Niekas nežino… Nesigailiu, kad tave pažinau, nesigailiu kad mylėjau. O gailiuosi, kad taip tau atsivėriau, kad tavim taip pasitikėjau, o svarbiausia taip prie tavęs taip prisirišau. Išmokyk mane būti tokia šalta. Aš taip norėčiau būti tokia kaip tu… Ir atsakyti tau tuo pačiu. Bet ne tai būčiau ne aš.