Manau, jau supratote, kad nepasakosiu apie gražią meilę. Kokia ji nuostabi ar ideali… Ne to nebus, bent šįkart… Visa tai ką papasakosiu tai vien dėl to, kad nebegaliu visa to laikyti savyje… Nebegaliu… Lietaus lašai… skubantis žmonės… Ausyse skambanti „Leona Lewis – I Always Love You“ daina… Tą kart pirma karta pasijutau išsiskirianti iš minios… Visi skubėjo, lėkė… Bet tą kart man lietus padėjo… padėjo paslėpti ašaras akyse… Gal dėl to ir ėjau lengvais, lėtais žingsneliais…Tas atstumas nuo namų iki tos vietos kur ėjau buvo man labai gerai žinomas. Net nespėdavau mirktelėti kaip jau būdavau namie… Bet šįkart kelias atrodė ilgas… Jaučiaus taip lig eidama tuo savo menku žingsneliu eičiau atgal, o ne pirmyn… Gal man tai atrodė tik dėl to, kad buvau susimąsčiusi… Apie Ją… Apie MEILĘ… Netikėjau tomis banaliomis istorijomis, kad kai myli viskas įmanoma… Apie tuos pilve skrajojančius drugelius kai pamatai jį… Visa tai man buvo kaip iš pasakos išrašyta… Netikra… Bet, baigiantis tirpti žiemos sniegui lyg aušiant Pavasariui manyje pabudo Meilė… Netikėta… Nelaukta, bet tikra… O Mylėjau ir Myliu nuoširdžiai… Viskas buvo puiku… Jausti Jį šalia tada man buvo Nuostabiausias dalykas, o matyti jo šypsena… mmm… net dabar gera… Nemeluosiu, kaip jaučiausi tomis akimirkomis galėčiau tai apibūdinti, kaip drugelių skrajojimą pilve… Tai buvo kaip pasaka… Tik pasakoje visada yra laiminga pabaiga, o realybėje?…

Dar atrodo visai nesenai ėjau jūros krantu… Girdėjau kaip šaltos jūros bangos plauna mano pėdsakus… Ėjau, o tolumoje taip tikėjausi išvysti tave ar bent jau tavo siluetą einantį tolyn… Bet čia nebuvo tavęs, o tik aš ir žuvėdros skraidančios tolumoje… Jos visai kaip ir aš keliavo ten kur kelio galo niekaip negalėjau išvysti, kada jis baigsis? Kada ateis tokia diena kai vėl stipriai priglausi tu mane? Jaučiuosi taip beviltiškai lyg nieko neturėčiau šiam gyvenime… O dar kažkada turėjau tave, tavo plačia šypsena ir skardu juoką kuris lyg šiol skamba mano ausyse… Pakeliau akis į viršų, o ten skrenda balta lyg snaige žuvėdra… Viena kaip ir aš, atrodė tokia artima mano krauju pasruvusiai širdžiai… Ji nutupė visai šalia manęs akimirka mūsų akys susiliejo žvilgsniais. Tačiau aš greit atitraukiau savo akis nuo jos. Pažiūrėjau į jūros bangas apšviestas saulės spinduliu ir ta akimirka pajutau, kaip mano gyvenimas prabėgo pro akis… Toks pilkas ir beprasmis jis buvo… Bet tu atvertei mano gyvenimo naują lapą jis įgavo naujų spalvų, naujų jausmų kuriuos aš ir kiti žmonės vadina MEILE… Tas kelias nuostabias savaites su tavim gyvenau kaip danguje… Tai buvo tobula, nepakartojama… Aš pirma kartą pamilau tave taip kaip nieko dar nesu pamilus… Nenorėjau be tavęs būti nei vienos minutės… Kiekviena diena mane priversdavai nusišypsoti. Įtikinai, kad mane myli.. Tai kodėl ta lietinga diena palikai mane vieną? Kodėl išėjai iš mano ir taip beprasmiško gyvenimo?

Nebėr manęs tik tas, ko aš nenoriu…. Su neapykanta, pagieža mes žengiam į rytojų… Gal dalelę savęs tu atrasi iš naujo, o gal kažkas tau padės atsistot ant kojų? Nebetikiu savim, klupiu prieš svetimą altorių… Nebematau savęs, nebeužuodžiu kvapo, nebejaučiu to jausmo… o štai ir lapai krenta ant manęs. Šalta. Lyja lietus, dargana. Nepažįstamas balsas sako, kad viskas dar tik prieš akis, o jau dabar nebegaliu, jau dabar trūksta oro. Negaliu. Per sunku gyventi. Viskas ką jaučiau padovanojau tau, pradingo, nebėr. Tavo žodžiai, tie tušti bereikšmiai žodžiai taip pat pradingo. Aš nesakau, kad man bus lengva be tavęs bet aš nepasiduosiu. Kovosiu…. Nieko nebesakyk man daugiau, kas buvo tikra nebežinau. tu viską sunaikinai… netgi tą naujai užgimusią mažą gyvybę sugebėjai sunaikinti… kokia sunku meiles kaina…

Greitai bėga laikas… jau prabėgo 8 metai. prieš tiek metų mes susituokėme. O tada viskas buvo taip gražu… Mylėjau tave besąlygiškai, nes tu buvai pirmoji ir vienintelė mano meilė. Tekėti labai bijojau, bet žinojau kad su atsakymu, ne, prarasiu tave visam laikui. Tai mane gąsdino dar labiau nei santuoka. Tiesa man tada buvo 18metų… o tau 28-eri… Tu labai norėjai santuokas, tada įsivaizdavau, kad mane labai mylėjai. Na taip man atrodė. Dabar atrodo kitaip… Tau tiesiog buvo patogu… Aš buvau jauna gyvenimo nesugadinta mergička kurią galima valdyti kaip lėle. Bet gyvenimas nestovi vietoj ir mažos mergaitės užauga ir daug ką supranta. Aš suprantu, kad ir aš pasikeičiau. Pasikeitėm abu… O gal pavargom vienas nuo kito? Supratau kad kas liko tarp mūsų bendra tai tik vaikai. Taip mes juos labai abu mylim. Bet kur tas žodis, mes. Mūsų jau nėra. O gal ir niekada nebuvo? gal tik aš norėjau tuo tikėt. Niekas nežino… Nesigailiu, kad tave pažinau, nesigailiu kad mylėjau. O gailiuosi, kad taip tau atsivėriau, kad tavim taip pasitikėjau, o svarbiausia taip prie tavęs taip prisirišau. Išmokyk mane būti tokia šalta. Aš taip norėčiau būti tokia kaip tu… Ir atsakyti tau tuo pačiu. Bet ne tai būčiau ne aš.

Labas, žinai, būna tokių momentų, kai pasiilgsti kažko nepažinto… šiandien pasiilgau tavęs…. o gal greičiau nieko… ir nejaučiu dar to, tarsi per dilgėles einant basomis, jausmo… to jausmo, kai niekas nepalietė, o tau kūnu bėga tokie šiurpuliukai, tarsi tave kas iš tiesų liestų, bet nebūtų tavo…. gal taip visą gyvenimą ir ilgesiuos kažko svajoto, bet nesant tikro… galbūt mintimis kursiu romantikos gaidas, o realybės kaukėje nemirktelsiu nė vienu jausmu…. kaip ir šiandien žengiant prieš visuomenę, veide sustingęs šaltis ir abejingumas priverčia praeivius trauktis… tiesiog trauktis, nes tau nesvarbu per ką peržengsi…. Taigi… laukiu tavęs nepažinto ir nepaliesto… galbūt taip geriau… juk gyvenu du gyvenimus…. tu ir aš jame… aš ir tavęs nėra…. ir viena praradus vis tiek atsiranda antras…. visada pasilieki tu… visame…. gerų dienų ir įspūdžių, kad ir kur bebūtum…. :*

Vėlus vakaras… Tyla… Dar karts nuo karto sukapsi lietaus lašeliai į langą. Aš viena. Už lango sklaidosi niūrūs debesys, atnešę lietų. Pasirodo dailusis mėnulis, pilnatis. Kambaryje plevena žvakių liepsnelės. Susimąstau. Kas darosi mano galvoje? Sumaištis. Prisiminimai, prisiminimai apie tave, kurie nepalieka manęs. Atrodo gyvenimas lekia, vos spėji paskui jį… Bet tu paskui mane, kodėl nepaleidi manęs? Susitikome gana neįprastoje vietoje – bažnyčioje. Pajuokavom, persimetėm keliais žodžiais ir pasukome savo keliais. Bet likimas krėtė pokštus. Jau kitą dieną mes buvome vėl drauge. Tas vakaras buvo nuostabus. Mes daug kalbėjom, juokavom, linksmai leidom laiką su draugais ir net nepajutom kaip mūsų rankos susikibo. O toliau pamažu viskas tik gražėjo. Tavo bučiniai buvo patys nuostabiausi. Būti tavo glėbyje, jausti tavo kvapą, matyti tavo šypseną, tiesiog būt šalia tavęs buvo taip gera. Nuo to svaigulio tapau akla, akla nuo meilės tau. Šalta, laukiau tavęs, sakei ateisi. Valanda, dvi… Snigo, buvo sunku ką įžiūrėti. Bet aš tave taip aiškiai mačiau su kita… Tu atsisukai, greit paleidai Jos ranką, sustojai ir žiūrėjai į mane. Tavo akys buvo išsigandusios ir pasimetusios. Aš jaučiausi kaip trenkta žaibo vidury žiemos. O tu pastovėjai, apsisukai ir nuėjai, nuėjai ir negrįžai. Negaliu susivaldyti, jaučiu kaip skruostu rieda ašara. Ta žiema paliko randą manyje, buvo be galo skaudu. Buvai pirmoji naivios, jaunos mergaitės MEILĖ.

Pastarosiom dienom vaizdai, iš mūsų buvimo kartu, prieš akis lyg filme pagreitintam tik sukasi, sukasi, bėga. Mūsų pieva, maudynės ežere, kai lipant nuo kalno, pirmąkart paėmei mane už rankos, kai guliu skaitydama knygą kambary, ir tu įeini netikėtai ir mes mylimės nors aplink namuose pilna žmonių, kai tu sėdi mano virtuvėje priešais mane, ir geri mano paruoštą kavą iš mano mažų porcelianinių puodelių, ir kai aš pasipūtus bandau vaidinti, kad pykstu ant tavęs dėl mūsų tokių santykių, o tu sėdi žiūri į mane ir tavo akys juokiasi, ir kai pasilinksminime tavo namuose, tu išsivedi mane šokti, ir visas pasaulis aplink išnyksta, lieka tik tavo rankos, tavo artumas, o kai tu snaudi, aš glostau tavo nugarą ir negaliu sulaikyti graudulio, todėl atsikeliu ir išeinu, nes žinau, vis tiek, kad turėsiu išeiti, ir einu per namo, bliaudama kruvinom ašarom, nematydama kelio po kojom, ir kai eidama keliu pamatau nuvažiuojančią tavo mašiną ir neviltį tos akimirkos ir džiaugsmą kai tu grįžti, mane pamatęs, ir paimi kartu, ir kai gulėdama šalia, žiūriu į tavo veidą liečiu pirštais, ir aš žinau, kad tai laikina ir noriu įsiminti, kad šio prisiminimo man užtektų ilgam, akimirka galbūt paskutinė, o gal dar ir ne, ir kai tau išėjus, aš guliu įsikniaubus į savo ranką, uosdama savo kūną, nes jis kvepia tavim ir svaigdama nuo to kvapo, ir tą paskutinę mūsų akimirką, kai tu, atsiklaupęs prie mano lovos, glostai mano kaklą, norėdamas nuraminti, nes ką tik pasakei, kad viskas – pabaiga.

Gyvenime mano… meile mano… mano vizija, iliuzija, tikėjime… kodėl…? Parašyta viena neatsargi sms, vėliau susižavėjimas, dar vėliau meilė, didžiulė meilė griaunanti taisykles, sienas… leidžianti kvėpuoti, mąstyti, gyventi… Bet, tavo šeima… mano šeima… mes susikūrėm mažą gyvenimą, pasaulį, kuriame buvai tu, aš ir mūsų meilė – gili gili, spalvota, kvepianti… Mes nelietėm tavo šeimos, nelietėm mano šeimos, gyvenom dvigubus gyvenimus. Giliai širdyje įstrigę tavo žodžiai “Mieloji, ar tu tikrai nori turėti mano vaikelį?” liks manyje amžiams. Tai nebuvo netyčia, buvo apgalvotas, planuotas, laukiamas, išsvajotas mūsų kūdikis… Tavo šeimoje auga dukros, mano šeimoje taip pat dukros. Man gimė sūnus, mūsų sūnus, mielasis – mažutis, mielas, bejėgis mūsų meilės kūdikis, toks panašus, panašus, panašus į tave… Kartą vaikščiojant mums jūros pakrante paklausiau tavęs “Mielasis, o gal negyvenam dėl kitų žmonių, o gyvenam dėl savęs, mūsų toks gražus kūdikis”. Tačiau tu pasakei, kad tavo dukros tau niekada neatleistų, atstūmei mus, bet mielasis, o kaip mūsų meilė, mūsų sūnus? Paaukočiau visą gyvenimą dėl tavęs, bet tu to negalėjai padaryti… Buvo sunku… išgyvenau tavo atstūmimą pripažinti mus pasauliui, bet negalėjau be tavęs gyventi, kaip feniksas kilau iš pelenų, tam kad vėl gyvenčiau… Gyvenom laimingai savo sukurtame pasaulyje tu, aš, kūdikis ir mūsų didžiulė meilė, bet… Mielasis tu padarei klaidą ir tavo žmona sužinojo apie mūsų santykius.