Tomo laiškas Brigitai
Ar kada nors pagalvojai, kas yra skaudžiausia? Pasakyti kažką ir po to gailėtis? Arba nieko nepasakyti ir gailėtis? Sunkiausia yra pasakyti tuos dalykus, kurie yra svarbiausi, kurie vis dar jaudina širdį, o jiems pasipriešinti nebegali – gal todėl ir rašau šį atsakymą… Kai mes buvom pora bijojau tavęs netekti, mano širdis pati nusprendė ko jai reikia, o ko ne. Savo širdžiai neįsakysi ką jai daryti, nes ji daro tai pati savaime, kai to mažiausiai tikiesi arba netgi kai to nenori… Ar žinai, kad tave mylėjau visa širdimi? Ar žinai, kad užgniaužiau savo jausmus, nes baimė tave prarasti buvo per didelė? Taip, aš pamelavau, nes bijojau, bijojau to ko nežinojau. O dabar žinau… Gyvenimas reikalauja pasiryžti šuoliams ir eiti kryptingai, o aš, sukūręs su tavim meilę, pasakiau, net nepasakiau – sudie… O dabar rašau, nes reikia atsiskleisti ir parašyti kaip jaučiuosi, nes tapau toks žmogus, kuris visą laiką atsisuka į praeitį ir galvoja, ką būtų padaręs ar ką galėjo padaryti… O aš nieko nedariau ir dėl to labai kenčiu, nes gyvenu tik praeitim ir prisiminimais… Ruduo. Lietus ir vėjas. Aš skubu krentančių lapų taku ir, įbėgęs į namus, nerimastingai užtrenkiu paskui save duris. Kambaryje tamsu, bet aš net nebandau praverti kitų durų, žinodamas, kad už jų dar tamsiau ir nykiau. Kitą kartą aš įsisupčiau į antklodę, pasislėpčiau šaltoje lovoje ir stipriai stipriai užsimerkčiau, kad tik užmirščiau praeitį.