Nežinau, ar įmanoma rasti tokius žodžius, kurie galėtu tiksliai išreikšti žmogaus jausmus, tiksliai apibudinti jo būsena. Abejoju… Nes dažnai kalbant apie tai, viskas atrodo per blanku, ne taip tikslu. Protu, atrodo, visiškai suvokiama, o širdis nenori to suprasti, nenori susitaikyti ir priprasti prie tavęs nebuvimo šalia. Sakai, kad prie visko yra priprantama. Taip, be abejo, žmogus juk prie visko pripranta, prie skausmo ir prie liūdesio taip pat, bet kokia tai kaina… Iš pradžių dvasinis skausmas tampa ir fiziniu, rodos nežinai, kur dingti, ką padaryti, kad neskaudėtu. Vėliau, palaipsniui kūną ir sielą užvaldo visišką apatiją praktiškai viskam ir visiems… O juk prie to irgi priprantama… Žinoma priprantama ir prie to, kad gyvenime nelieka džiaugsmo, kad šypsena būna netikra ir nenuoširdi. Galbūt, kada nors ir aš prie viso to priprasiu… O prisiminimuose vis dar gyva ta beprotiška kelionė į Ukrainą. Ta šilta, liepos 20-osios diena, kai sprendimas keliauti buvo priimtas, akyse spindėjo ryžtas ir begalinis tikėjimas, kad rasiu Jį, savo vienintelį, nesvarbu, kokiais keliais reikės eiti ar važiuoti, kokius sunkumus ir kokias negandas reikės iškęsti. Juk visa tai tokia smulkmena, palyginti su tuo, ką reiškia dar kartą pažvelgti Jam į Jo nuostabias akis, apkabinus, jausti Jo kūno šilumą, išgirsti Jo, toki gražų balsą, pamatyti Jo šiltą šypseną. Ir štai, aš jau kely. Kaune, autobusu stoty, ir vėl iškilo vaizdai mūsų pirmojo čia susitikimo.
