Štai ir vėl atėjo eilinis pavasaris. Gamta bunda, žemė atgyja, oras prisipildo nuostabių gamtos kvapų… Visa tai kiekvienam žmogučiui širdyje įžiebia naujų jausmų, atgimimo kibirkštėlę. Taip norisi ką nors karštai priglausti prie širdies, pajusti tą artumą, tą neapsakomai nuostabų jausmą kai dviese jautiesi kaip viena esybė… Deja aš vienas… Dar prieš tris ar keturis metus nebūčiau patikėjęs, jei kokia būrėja būtų man išpranašavusi, kad aš taip jausiuosi. Taip, gyvenimas pilnas netikėtumų. Juk turėjau šeimą, turėjau artimą žmogų, bet kai paklausdavo ar myliu – atsakydavau “Taip” tik dėl to, kad nenorėjau įžeisti, įskaudinti, bet nežinojau kas tai. Išsiskyrus mūsų gyvenimo keliams, aš sutikau ją. Neįmanoma žodžiais apsakyti, kokia gausybė jausmų atsivėrė mano širdyje, koks nuostabus ir įvairiaspalvis pasidarė gyvenimas. Susėsdavome drauge, susiglausdavome ir taip atrodo galėtume sėdėti visą amžinybe, kaip gera būti tiesiog šalia! Kokie saldūs bučiniai, ir vis jų negana, tai taip svaigina, taip nuostabu!.. Netikėjau, kad gyvenime taip gali būti, taip būna tik filmuose, aš be galo dėkingas aukščiausiajam, kad man tai teko patirti. Kodėl teko? – Todėl, kad tai tesėsi tik metus. Pasibaigus šiai nuostabiai pasakai, aš ilgą laiką tik egzistavau, gyvenimas sustojo. Vargais ne galais pavyko man išbristi iš šito nusivylimo liūno.

Perdien išsiblaškęs, kaip alkanas vilkas aš šiandien gęstančią saulę mintimis palydžiu. Ir siela manoji, lyg jūra brangioji kažko nurimt nenori nes matau aš ir vėl vakarą tylų ir su skausmu žiūriu, kaip slepiasi už girių tolių. Nors saulė ir nukrito, kaip deimantas ryto aš pradedu rašyt iš savo sielos drumzlių apie tai kas mąnąją širdy žeidžia. Jau kelintą kartą aš maniau, kad iš mano širdies tu išnykai. Deja tu, kaip žvaigždė nakty, tai pasirodai tai išnyksti. Tu manyje kaip daina vaikystės. Tokia mylima, kaip lauko gėlei saulė, mylima. Jei nori šauk ir stauk, vis tiek siluetas tavasis rodos prieš akis manąsias. Kaip norėčiau, kad būtum tu tokia tolima, kaip saulė nusileidus. Ar atmeni, kai atėjau aš vakarą gražų pas tave iškėlęs savo meilę lyg kokią puokštę? Ar atmeni, kaip suskubai tą puokštę tėkšt sau po kojom. Maniau širdis manoji tuoj sustos ir krisiu kniūbsčias septynias pėdas po žeme. Deja aš vis dar gyvas, bet pasmerktas kančioms. Žinau praėjo nuo viso to valanda, mėnuo, metai, o gal ir du, bet vis tiek tave nešiau savoj širdy. Pavadintum mane bepročiu ir kvailiu manau. Gal ir tavo tiesa , bet nuo šio vakaro to daugiau nebus. Neberašysiu aš draugams laiškų, nebekursiu aš pasaulio to šviesaus ir gražaus. Nebekalbėsiu aš su pavasario žiedais, kurie kvies mane atsiveri ir kartu pražysti. Nebetikėsiu aš pasauliu, nebetikėsiu aš snaige sidabrine ant savo skruosto. Pradėsiu aš šį vakarą nuo meilės tolt, gal taip tave užmiršiu.

Vakaras. Jis šaltas ir toks niūrus. O dar prieš kelias dienas jis buvo toks malonus ir šiltas. Tu buvai šalia. Aš glaudžiausi prie tavęs ir tu man kartojai kad taip bus visada. Aš tuo tikėjau ir žinojau, kad mes būsime kartu. Kitaip būti negalėjo. Tu nuolatos kartodavai kad myli tik mane ir kad pasaulyje nėra tokios jėgos kuri atimtu tave iš manęs ar mane iš tavęs. Deja tu klydai… Aš tikiuosi kad tokie žmonės kaip tu keliauja į Dangų, į Rojų, į Edeną. Aš žinau, kad tą vakarą tu skubėjai pas mane, bet tą vakarą prieš kelias dienas, pasipainiojo ta nelemta juoda katė, kuri pražudė tave, mane ir mūsų meilę. Aš žinau kad tu mane myli. Myliu ir aš, mylės ir mūsų meilės vaisius. Tu žinai, tos kelios dienos be tavęs… Tu neįsivaizduoji ką reiškią dabar galvoti apie tave ir tave jausti, jausti tavo palikimą manyje. Man sunku, bet aš išgyvensiu, išgyvensiu vien dėl to kad galbūt to norėtum TU. Aš ir tas vaikiukas mylėsime tave ir galvosime apie tave… Nepamiršime tavęs ir daugiau niekada nebeverksime dėl tavęs… Tave nuolatos mylinti…

Sėdžiu prie žvakės. Aplink tamsu. Tyliai skamba muzika. Ir štai pradėjo groti dainą. Tą dainą, per kurią mes susipažinom. Tą pačią, kurią išgirdus suspaudžia širdį tarsi replėmis. Ir per kurią nesulaikau ašarų. Ta daina primena tave. Prieš akis iškyla tavo veidas. Prieš save vėl matau tavo mėlynas akis. Tas akis, kurios mane ir suviliojo. Tas akis, dėl kurių aš tarsi išprotėjau, pamečiau galvą. O juk aš netikėjau meile. Man meilė buvo tokia banali. Už kiekvieno kampo girdėjau tariant “aš tave myliu”. Tie žodžiai jau vemt vertė. Ir štai tuos žodžius aš pati dabar tariu. Ir jie skamba, atrodo, visai kitaip. Dabar jie turi prasmę. Prasmę, kurią suprantu jau ir aš. Girdint tą dainą prisimenu kiekvieną tavo judesį, kai tu pakvietei mane šokti. Tu priėjai prie manęs ir nusilenkęs paklausei “ar norite su manimi pašokti”. Pasijutau kaip pasakoje. Aš sutikau. Mes šokome ir šokome. Nepaleidom vienas kito visą vakarą. Buvo be galo malonu. Nuo tos dienos mes pradėjome draugauti. Aš neįsivaizdavau, kad pasaulyje yra tokių nuostabių vaikinų. Iki šiol jie man buvo visi vienodi. Bet atėjo diena, kai tu išvažiavai į užsienį dirbti. Tada viskas sugriuvo. Išvažiuodamas pasakei, kad kol manęs nebus gyventume savo gyvenimus be jokių įsipareigojimų vienas kitam. Nuo tos dienos aš taves nemačiau ir nenorėjau matyti. Nors tu man rašydavai žinutes, jog dar mane tebemyli, bet aš į jas neatsakydavau. Tu buvai grįžęs, bet ir vėl išvažiavai. Taip ir baigėsi mūsų meilė.

Man ne 16, bet…. kaip pamačiau jį mėnulio šviesoje, aš ištirpau. Jaučiau palaimą, malonumą. Nuo ko? Nuo žvilgsnio jo… jis pervėrė mane. Tada man rodės taip aistringai ir karštai. Bet aš klydau… Mes tik…. draugai. Jis ne mano, jis kitos. Kitos, kurią myli, apie kurią svajoja. O ką aš myliu ir apie ką svajoju? Dėl ko žvaigždėtą naktį, žiūrėdama į dangų vis verkiu? Dėl Jo… Dėl žmogaus, kuris man tik Draugas. Dėl žmogaus, kuris, kaip aš jaučiu, yra antroji mano gyvenimo pusė. Ta puselė, kurios trūksta, kad būčiau laiminga. Tik jį noriu justi šalia. Kai Jį pamatau, aš pradedu drebėti… Iš baimės, šalčio… Ne… iš begalinio noro būti drauge. Noro, nors vieną kartą pabučiuoti ir pasakyti: Aš tave myliu. Nemaniau, kad galima taip mylėti vyrą. Bet aš myliu. Todėl, vardan tos meilės aš tylėsiu ir tylomis žiūrėsiu, koks jis laimingas eina su kita. Bučiuoja, glosto… ne mane. Bet aš mylėsiu ir tylėsiu…

Šv. Valentino diena. Dar viena Meilės diena, per kurią žmonės vieni kitiems kalba apie meilę, sako, kad visas pasaulis sugriūtų, jei… Bet… Aš ir vėl negaliu šito tau pasakyti. Ir vėl sėdžiu viena, palinkusi prie balto popieriaus lapo ir su melancholiškomis mintimis apie tave, mano meile, žydryne dangaus!… Rodos visą savo meilę tau jau išsakiau tiek žinutėmis, tiek ir akimis, kurios, patikėk, niekada nemeluoja… Ir tu daug pasakei… bet tavo žodžiai atsitrenkė tarytum į šaltus akmenis, nes manoji širdis jų nepriėmė… Taip ir likau jų neišgirdusi. Žodžių, kurie atstumia, žudo ir griauna… Nes tavyje gebu įžvelgti tik tai, kas gera ir gražu. Kai nematau tavęs, man liūdna ir norisi verkt. Kartais gal nieko nejaučiu, tik tai… kad mano akyse nori pasirodyti ašaros. Kai regiu tave taipogi man liūdna, bet šis liūdesys negimdo liūdesio ašarų. Net atvirkščiai, tik ši akimirka, tokia trumpa lyg laikrodžio dūžis, mane verčia pajusti, jog dar gyvenu, tik ji mane “stumia pirmyn”. Kažkada man rašei, jog iš tiesų mane myli, tik nenorėjai to parodyt. Negalėjau patikėti šiais žodžiais, tačiau iki šiol gyvenau jais – viltimi, kad tai tiesa. Ar tai galėtų būti tiesa? Juk aš tik paprasta mergina, širdyje auginanti lauko gėles, svajonėmis piešianti didžiulį pasaulį ir savo eilėmis, kurių nesugebėjau kaip reikiant perskaityti, bandanti prikelti pavasarį. Aš tik paprastas žmogus, trokštanti tik tavo meilės, ieškanti tavojo žvilgsnio tarp tūkstančių kitų.

Sandra, esi mano gyvenimo meilė ir svajonė…Tolima svajonė… Mes esam skirtingi, aš gyvenu svajone apie tave ir nedrįstu tau pasakyti kaip labai tave myliu, nes bijau būti atstumtas, bijau, kad iš manęs bus atimta svajonė… Bet vis tiek noriu, kad tu žinotum, jog kažkur yra žmogutis, kuris tave myli. Taigi, ką jaučiu tau, žodžiais apsakyti neįmanoma. Neįtikėtina, kad tokioje mažoje širdyje tiek daug telpa jausmų: pykčio, skausmo, meilės. Aš noriu jausti tave šalia savęs kiekvieną valandą ir net minutę…išaušus rytui, dienai prasidėjus, atėjus vakarui ir nakčiai įpusėjus… Aš noriu jausti tave šalia savęs kai pūgos siaučia, žiemai prasidėjus… kai lapai krenta, rudeniui atėjus… ir vasarai saulėtai prasidėjus… Aš noriu jaust tave šalia savęs, kai laimė, džiaugsmas mus aplanko..kai skausmas, neviltis mums tiesia ranką… ir kai svajonės virsta pelenais… Aš taip norėčiau būti draugu tavo geriausiu, žmogumi svarbiausiu, tik ta vienintele gyvenimo aistra didžiausia… ir net tada kai aš išeisiu ten, iš kur sugrįžt, deja, nelemta, žinok aš būsiu čia, visai šalia ir tyliai, tyliai alsuosiu tavyje, aš būsiu lietumi prie tavo lūpų, ir plaukus švelniai vėjeliu kedensiu, drugiu ant tavo peties nutūpsiu… ir tyliai pašnibždėsiu myliu…

Žvelgiu dabar į dangų ir galvoju, kokia buvau laiminga, kai tu buvai šalia… Kai visada žinojau į ką galiu kreiptis pagalbos…. Tavęs jau nebeliko… Padaręs lemtingą klaidą išėjai… Išėjai į ten, iš kur jau niekas nebesugrįžta… Palikai čia viską… Svarbiausia palikai savo žmoną ir savo sūnelį, kurio tu taip troškai… Aš tau buvau niekas… Beveik… Niekada nepamiršiu tos dienos, kai priglaudei pas save… Niekada! Tu buvai man viskas… Žinojau, kad aš niekada negalėsiu būti su tavim, nors man taip tavęs širdyje reikėjo… Tie ilgi pokalbiai vakarais, ta duobė iš kurios tu mane ištraukei, tas pirmas bučinys… Kaip aš dabar viso šito pasiilgstu… Kodėl tu išėjai? kodėl mus čia visus palikai? Kodėl? Dabar jau žiūriu pro langą ir žinau, kad jau niekada tavęs nebepamatysiu… Niekada nebegirdėsiu tavo žodžių, pamokymų, pabarimų… Man nebebaisiu jau ir pripažinti, kad tave mylėjau…Tu man buvai kaip vyresnysis brolis ir ne tik… Dieve, o tos tavo akys… Jų niekada nepamiršiu ir dabar stovėdama prie tavo kapo jas menu… man taip trūksta tavęs… Grįžk pas mane… Maldauju… Širdy liko tik begalinis sielvartas ir skausmas… Nuo tavo žūties praėjo jau daugiau nei pusė metų… Susitaikyt negaliu su tuo vis dar ir dabar… turiu danguje žvaigždelę, kuri yra TU…. ją pavadinau tavo vardu, jai patikiu savo slapčiausias mintis ir troškimus… Ir tikiu… tikiu, kad tu prisimeni ten aukštai mane ir padedi man…

Nerijau, čia parašysiu tai ko neišdrįsiu tau pasakyti garsiai. Kai išvažiavai pirma kartą, liepos mėnesį, aš laukiausi. Aš negavau iš tavęs jokiu žinių ir nutariau, kad bus geriau, jei niekas nežinos kas mano vaiko tėvas. Buvau tvirtai nusprendus kad vaikas gyvens tik su mama, o apie tėtę, žinos tik tiek, kad jis buvo geras žmogus ir kad mus labai myli, bet deja kai mano vaikučiui buvo beveik keturi mėnesiai aš ji praradau. Tada man tavęs reikėjo labiau nei bet kada anksčiau, bet aš kaip ir visada buvau viena. Tų kelių dienų niekada nepamiršiu, nes jos buvo sunkiausios mano gyvenime. Supratau kad su vaikučiu kartu netekau ir dalelės tavęs, kuri galvojau visada bus šalia manęs. Kai grįžai namo ir susitikom norėjau pasakyt kas atsitiko, bet neišdrįsau. Vien pagalvojus apie tai pradėdavau verkt ir kai pasakei, kad penktadienį vėl išvažiuoji ir galbūt visam laikui norėjau pasakyt, kad manęs nepaliktum, kad tu man reikalingas labiau nei kada nors anksčiau, bet žinojau, kad savo dukrytei tu reikalingas galbūt dar labiau nei man. Tada aš galvojau tik apie tavo dukryte, kuri per mane butu augus tik su mama. Ir nenorėjau tau trukdyt, nenorėjau kad kada nors man pasakytum kad per mane išsiskyrei su savo šeima. Niekad nenorėjau tau būt kliūtis, todėl ir tylėjau ta vakarą kai matėmės paskutinį karta. O iš tiesų norėjau tik paprašyt kad manęs nepaliktum, kad neišvažiuotum ir kad visada būtum šalia. Dabar aš norėčiau paprašyt to paties, bet neturiu teisės tavęs skirt su šeima.

Kaip aš anksčiau galėjau būt tokia akla? Kodėl aš negirdėjau savo širdies balso? Aš gyvenau tokį beprasmį gyvenimą… kol nepasirodei tu. Man patiko visai kitas. Nepasiekiamas, nes jis ieško idealios, o aš tokia nesu. Bet man užteko vienos nakties, kad pažinčiau tave. O juk buvo paprastas draugų susibūrimas gamtoje. Bet tuo pačiu ir nepaprastas. Nes ten buvai tu. Aprodei apylinkes. Nusivedei prie užtvankos, o ten taip gražu… Naktis… Danguje daug žvaigždžių… Mėnuliukas kybojo… Aplink visiška tyla, kad net girdėjome savo širdies dūžius, tik kur ne kur tylą sudrumsdavo praskridęs šikšnosparnis ir varlių kvarkimas. Sėdėjome apsikabinę ir tokia ramuma širdy, toks nepakartojamas jausmas – saugumo ir pasitikėjimo jausmas. Bet juk būna viskam pabaiga. Išaušo rytas. Atsisveikinome ir išsiskyrėme. Tu išvažiavai atgal į miestą, kuriame mokaisi, o aš pasilikau savajame. Bet aš lauksiu ir tikėsiuos, kad tu grįši…