Ir vėl aš traukinyje ir vėl maršrutas Klaipėda-Šiauliai. Baisiausia ne tai, kad ilgas velniškai atstumas, liūdniausia tai, kad palikau tave stovintį stotyje vieną ir, kad pati važiuoju viena (kodėl tu negalėjai važiuoti kartu). Traukinyje žmonių be galo daug, o taip norisi pabūti vienai. Bandau prisiminti kiekvieną akimirką praleista su tavimi. Pažystu tave beveik trejus metus, bet tos dvi praleistos dienos su tavimi buvo įspūdingiausios. Žinau, kad ir tau ir man vis darosi sunkiau išsiskirti. Po kiekvienos dienos praleistos kartu pora dienų mes tarsi pykstame vienas ant kito, kad reikia išsiskirti… Galbūt mes sulauksime tos akimirkos, kai galėsime amžinai būti kartu… Kiekvieną naktį užmiegu prisimindama tą vaikiškai šiltą tavo žvilgsni prieš trejus metus, o dabar kai pažvelgiu į tavo akutes matau kaitinantį, aistringą žvilgsnį, kuriam negaliu atsispirti. Tu pasikeitei per tuos trejus metus ir kiekvienas mūsų išsiskyrimas įnešdavo sumaišties, pasikeitimų. Ištvėriau visas tavo keliones po platųjį pasaulį ir kaskart vis labiau tavęs laukdavau, iš pradžių tu nepasitikėdavai, bet kai tau įrodžiau, kad tik tave myliu, kad tik tu gali būti mano gyvenimo dalimi… Gyvenime kaip sakoma: kiekvieną gražią akimirką nustelbia blogi žodžiai. Taip nutiko ir mums. Tu vis labiau nepasitikėjai manimi. O aš vyliausi, kad tavo išvykimas pakeis tave, kad tu suprasi išvažiavęs ką praradai. Vyliausi, kad tu pasikeitei, bet ne. Kai grįžęs paprašei, kad atvažiuočiau, širdis džiaugėsi ir vylėsi g

Mes susipažinome labai atsitiktinai, kur buvo neseniai įsidarbinus mano draugė. Kartais vakarais ji manęs paprašydavo užsukti į barą. Ir aš, laukdavau, kada ji baigs darbą, kad vėlų vakarą galėčiau ją palydėti namo. Taip vieną vakarą vienas nepažįstamasis prisėdo prie manęs. Susipažinome, tačiau jis nuo manęs nuslėpė, kad yra vedęs ir turi mažą dukrytę. Apie tai sužinojusi – neišsigandau. Vygantas sakė, kad jo žmona paliko jį su dukra ir išvyko į užsieny. Pradėjus dirbti tam pačiam bare, kur susipažinau su Vygantu, vis kiekvieną vakarą praleisdavau su juo po kelias valandas. Be abejo, po kiek laiko žmonės pradėjo mus apkalbinėti, tačiau man tai nerūpėjo, nes jaučiau Vygantui daugiau nei draugiškumą. Kartą jis man pasakė, kad sugrįžta jo žmona, nuo tos dienos nemačiau savo mylimojo. Tai buvo man labai skaudu. Naujuosius teko sutikti be mylimo žmogaus. Po kiek laiko aš vėl sutikau Vygantą, tačiau jis jau buvo šaltas ir man visiškai abejingas. Kai grįžo jo žmona jis tik kartais apsilankydavo mūsų bare, ir stengėsi manęs vengti. Vyganto iki šiol negaliu pamiršti – jis leido man pasijusti mylimai.

Gyvenau įprastą gyvenimą – turėjau vyrą, tris vaikus, uošvius. Ko galėtų trūkti? Reikėtų tik džiaugtis, mylėti ir tylėti. Vyras – mano pirmoji meilė, jis taip pat mane karštai myli. Neįsivaizduojame vienas be kito. Tikiuosi ši mudviejų meilė gyvuos tol, kol mirtis neišskirs, o gal ir ilgiau. Beveik prieš metus į mano gyvenimą įsiveržė dar viena mano meilė. Tai nenusakomo jausmo, kurio neįmanoma žodžiais nusakyti, kurio net nesitikėjau, kad jis mane galės mane užvaldyti. Tas meilės jausmas greitai smelkėsi iki pat kaulų, iki pat slapčiausių mano širdies ir dvasios kertelių. Anksčiau net nesvajojau, kad galėsiu pajusti kažką panašaus – meilę tam žmogui, o tiksliau tai moteriai. Bet sakoma, kad širdžiai neįsakysi. Tokia meilė yra kantri, maloninga, nepavydi. Tu nesididžiuoji, neieškai sau naudos, nepasiduodi piktumui ir greitai pamiršti, kas giliai įskaudino, padarė bloga. Tu nuolanki ir atlaidi. Skaudžiausia yra tai, kad tai meilė be atsako. Mylėjau, kentėjau. Atrodė, kad mano meilės jausmas nebus suprastas, o tuo labiau priimtas. Klausiau savęs, kodėl aš pasidaviau tam meilės jausmui? Atsakymo nebuvo. Nedaug tereikėjo – tik atvirumo, tik sugebėjimo išsipasakoti, kas slėgė mano širdį tai, kuriai buvo skirta mano meilė. Ji šalindavosi manęs, gėdijosi manęs, o mano buvimas trikdė ją. Ji buvo tokia šalta, užsispyrusi. Bet atėjo ta diena, kai akmeninės ledi širdis sudrebėjo. Mano meilė neliko be atsako.

Šį laišką supras tik žmogus, kuris nors kartą mylėjo, svajojo, džiaugės ir aišku, kentėjo dėl prarastos meilės. Kuris dėl mylimo žmogaus galėjo visą save paaukoti kitam. Kęsti žvarbios ir šaltos žiemos šaltį, kad dar nors kelias minutes matytų jo kerinčias akis, taip švelniai ir šiltai besišypsančias lūpas. Visą naktį stovėti vasaros lietuje, kad jis nors minutei pagaliau nors sekundei savo drėgnais pirštais paliestų jos permirkusius nuo žliaugiančio lietaus plaukus, ar priglausti savo lūpas prie ilgesio iškamuotų akių ir vos girdimu šnabždesiu pasakytų: “Myliu tave”. Bet iš tiesų mylinčiam žmogui tai ne kančia, nes visus vargus atperka mylimo žmogaus prisilietimas, žvilgsnis ar tiesiog žodis “myliu”. Ir štai, viskas griūva, viskas baigiasi, visos viltys ir svajonės dūžta… Atrodo, dalį savo gyvenimo paaukoję vienas kitam išsiskiria ir lieka tik kaip du atskiri, svetimi vienas kitam žmonės, kurių niekas jau nesieja, gal tik keli prisiminimai, nuotraukos, ir skaudžiausia, su meile dovanotos dovanos. Bet ar mylinčiam žmogui užtenka likusių trupinėlių? Deja, ne. Pastebi save vis dažniau žiūrinčią į žvaigždėtą dangų, kuriame tiek daug spindinčių žvaigždžių, tiek daug neišsipildžiusių svajonių… staiga matai tą pačią žvaigždę, į kurią žiūrėjai jau gana ilgą laiką ir akimis bandei ją nuskinti, kad tik tavo noras išsipildytų.

Lauke buvo šalta, smarkiai lijo lietus ir griaudėjo baisus griaustinis. Aš prisiglaudžiau prie tavęs ir man niekas nebe baisu, aš jaučiau šilumą, taip, tavo karštą šilumą, tavo širdies plakimą ir man taip gera… Atrodo, jog mes visada būsime kartu vienas šalia kito. Bet taip tik atrodė… Štai vieną prakeiktą dieną tu man pasakei jog palieki mane. Pasakei ir nuėjai savais keliais. O aš likau nežinioje… Vardan ko… Kodėl? Klausiau savęs ištisas dienas ir naktis. Mano geriausi draugai buvo ašaros ir pagalvė. O kaip norėjau, kad tai būtų tik baisus sapnas, košmaras. Ir prabudusi rasčiau tave šalia savęs… Matyčiau tavo žydras akis, tavo švelnias lūpas sakančias man “labas rytas”. Kažkada tai buvo tikrovė dabar liko tik svajonė. Pasidžiaugiau tavo meile, artumu, tavo bučiniais ir tu dabar visą tai dalini kitai. Kitai, kuri atėmė tave iš manęs. Kuri dabar labai laiminga būdama su tavimi tavo glėbyje, tavo karštuose jausmuose, kurie kaip ugnis. Bet aš paskendusi šaltyje, matau tave tik nuotraukose. Mano širdyje dabar griaudėja didžiausi žaibų kamuoliai, jie tokie karšti kaip kadaise buvusi tavo meilė. Buvusi! Kaip sunku man tarti tą žodį. Bet ką jau padarysi meilė ji jau tokia… Tokia negailestinga vienu tarpu karšta, audringa, o vėliau sušalusį į ledą. Sakau tau sudie manoji meile, nebūk toks kaip tas siaubingas žaibas kertantis dangų, taip tu su savo jausmais nedaužyk širdelių… Kaip sudaužei mano!!!

Viskas prasidėjo vieną gražų ir aulėtą rugsėjo 1-osios rytą. Šurmuliuojančių draugų būryje staiga išvydau jį. Kaip paaiškėjo jis buvo naujokas. Marius skyrėsi nuo kitų vaikinų, nes buvo stebėtinai gražus. Klasiokės nusprendė parungtyniauti, katra iš jų “nustvers” jį. Aš nepanorau dalyvauti šiose rungtynėse, nes visada jaučiausi kaip bjaurusis ančiukas, taigi ar atkreiptų toks gražus vaikinas į mane dėmesį? Praėjo nedaug laiko, o aš vis dažniau pagalvodavau apie Marių. Pati to nesuvokdama beprotiškai jį įsimylėjau. Vis dažniau ir Marius šelmišku žvilgsniu pažiūrėdavo į mane. Tada nusprendžiau parašyti jam laišką ir prisipažinti meilėje. Bet iš jo gavau neigiamą atsakymą, pasak Mariaus, jis jau buvo nusivylęs meile ir merginomis. Bėgo laikas, mes tapome draugais, bet nežinau, kodėl jaučiau, kad jis jautė man kažką daugiau nei draugystę. Vis dažniau mes būdavome kartu. Jis lydėdavo mane namo, kartais pabučiuodavo, tačiau noro su manimi draugauti kaip su mergina jis nepareiškė. Praėjo nemažai laiko – Marius baigė mokyklą. Marius ruošėsi studijoms. Kartą jam paskambinau ir pasakiau, kad noriu susitikt. Jis sutiko. Mes ėjome lėtai ir staiga stabtelėjome prie mokyklos suolelio ir Marius pasakė: “Sutinku”. Iš pradžių nesupratau, tačiau Marius patikslino – jis sutiko būti mano vaikinu. Tuo metu buvau pats laimingiausias pasaulio žmogus. Nuostabi vasara baigėsi. Aš turėjau atsisveikinti su Mariumi, nes jis išvažiavo studijuoti, ir mes taip dažnai nesimatydavome.

Jau praėjo septyni mėnesiai po tos nelaimės, prieš septynis pačius sunkiausius mėnesius mes dar buvome drauge: nerūpestingi, laimingi ir įsimylėję. Vos susipažinusi su juo pajutau kažką ypatingo. Mes patikome vienas kitam ir vis labiau jautėme stiprų ryšį, kuris mus jungė. Vėliau gimė meilė. Tai buvo malonus ir žodžiais neapsakomas jausmas. Kartu mes išbuvome metus. Nors kartais tekdavo bendrauti trumpomis žinutėmis arba pokalbiais telefonu, visuomet jį jaučiau šalia. Po kiekvieno pokalbio skrajojau padebesiais, buvau laiminga, be jokio baimės jausmo, kad tai gali galiausiai ir baigtis. Tos lemtingos dienos išvakarėse gavau paskutinę jo žinutę. Jis rašė, kad pasiilgo mano mėlynų akių. Buvo gera, nes jaučiausi reikalinga, kažkuo iškirtinai ypatinga ir tokia mylima. Kitą dieną negavau jokių žinučių, mano telefonas tiesiog tylėjo, kai galiausiai išgirdau skambutį. Tą lemtingą skambutį, kuris galutinai sudaužė visas mano viltis ir svajones. Skambino gera pažįstama, kuri pranešė, kad jis žuvo. Pro akis tarsi prabėgo visas gyvenimas. Negalėjau ir nenorėjau tuo tikėti. Kai pamačiau jį šaltą ir abejingą, neliko abejonių, kad tai tiesa. Negaliu paaiškinti, ką jaučiau žvelgdama į jį. Jo veide atsispindėjo amžinybė ir visos, metus trukusios pasakos pabaiga. Šiuo metu turiu nuostabų draugą, su kuriuo esu laiminga, bet neįstengiu jam jausti tiek, kiek jaučiau tam, kurį taip mylėjau. Tikrai nenoriu to jausti.

Stebuklas… Rugpjūčio tylią naktį krenta daug žvaigždžių, nakties prieglobstyje, šviečiant pilnačiai, visas pasaulis miega. Tik du žmonės, suradę laimę, tyrinėja neatskleistą nakties paslaptį – svajodami, fantazuodami, kuria iliuzijas ir mato krintančią žvaigždę. Jie abu sugalvoja tą patį norą ir staiga… Ruduo… Tie patys du laimingi žmonės iena per auksinę lapų alėją. Staiga jis pakelia gražiausią auksinį rudens lapą ir paduoda jai sakydamas, kad tai auksinių svajonių labirintas, kuris veda į ateitį ir… Krenta lengvos snaigės. Pilnatis apšviečia du mylimus veidus, gundo romantiškoje žvakių šviesoje susikurti savo mažytį rojaus kampelį, tokį koks priklausytų tik toms dviems mylimoms sieloms. Saldus bučinys ir dviejų širdžių artumas sujungia juos amžinai… Dienoraštyje radau auksinį lapą, jis sudžiūvęs, bet tiks brangus, ir tie prisiminimai tokie brangūs, kai turi išsipildžiusias svajones ir šalia yra dvi mylimos širdys, kurios viena kitą pilnaties šviesoje auksinėje lapų alėjoje jaučia vienas kito artumą…

Taip norėčiau, kad kas nors nuoširdžiai man pasakytų – myliu. Taip norėčiau, kad kažkas būtų šalia. taip norėčiau kažką apkabinti, prisiglausti. Aš taip norėčiau mylėti ir būti mylima. Tačiau, galbūt, meilė – tai tik iliuzija, galbūt, jos iš viso nėra, galbūt, kažkas ją išgalvojo, kad būtų kuo tikėti, kad žmonės nesijaustų vieniši. Meilė – tą stebuklingą žodelį kartoja kiekvienas. Myliu – kažkada kartojau ir aš. Aš nežinau, ar tai tikrai buvo meilė. Galbūt, tik prisirišimas, susižavėjimas, noras, kažką mylėti, galbūt, aš tik norėjau patirti tai, apie ką visi kalba. O galbūt, aš iš tikro mylėjau. Myliu – sakydavo man ir aš tuo tikėjau, supratau, kad tai buvo tik melas. Aš gyvenau, lyg pasakoje, viskas atrodė taip paprasta ir žavu, aš buvau kaip princesė, nuostabioje pilyje. Bet, deja, vieną dieną pilis ėmė griūti, ji griuvo, o aš stovėjau ir žiūrėjau nežinodama, ką daryti, man buvo beprotiškai skaudu, pro ašaras aš nebemačiau nieko. Sakoma, kad laikas užgydo ir didžiausias žaizdas, taip teisybė, tačiau kodėl neužsimenama, kad vis tiek lieka didelis randas, kurio niekas, niekas nebeištrins, tas randas liko ir mano širdyje, retkarčiais man jį vis dar skauda. Kiekvieną kartą kai kas nors man sako – draugaukim, aš griežtai atsakau – ne! Jums tikriausiai įdomu kodėl. Aš bijau, bijau vėl patirti tą kvailą, bet labai stiprų jausmą.

Dažnai klausiu savęs: ar aš vieniša? Daugelis pasakytų, kad ne. Tačiau aš manau kitaip. Taip, aš turiu daug draugų, bet dauguma jų man nesuteikia laimės, kurią jaučiu pažindama širdžiai artimą žmogų. Su draugais gali kalbėtis, tačiau negali išsakyti minčių, kuriomis slapta norėtum pasidalinti su žmogumi, kurį myli. Jam gali išsakyti savo paslaptis, svajones, viltis ir visai nebijodama, kad jis gali tik pasijuokti ar nesuprasti. Juk jis rado kertelę tavo širdyje. Kaip jis galėtų tave išduoti? Negalėčiau pasakyti, kad turiu labai daug draugų. Tačiau man reikia tik vieno žmogaus, kuriam galėčiau pasiguosti, žinodama, kad jis niekam neišsipasakos. Tai ir yra mano didžiausia svajonė. Jaučiu, kad man kažko trūksta, galvoju apie tai ir darau taip, kad tą tuštumą užpildyčiau, bet ne visada pavyksta. Kartais tenka pasilikti vienai su savo lūkesčiais. Žmogui reikia kažkam išsilieti, o kaip išsilieti sau? Telieka jausmus ir mintis išlieti ant balto popieriaus lapo. Kai rašai, jauti, kaip nuo širdies rieda sunkūs vienatvės akmenys. Taigi lapas man, kaip tas brangiausias žmogus, kurio kažkada netekau, ir kurio ieškau dabar ir niekaip nerandu…