Meilė ateina netikėtai ir nelauktai, staiga supranti jog kažką myli… Prieš 4 metus jaunutė, laisva, kupina jaunatviškos energijos mano širdis svajojo apie “princą ant balto žirgo”… Deja likimas skyrė visai ne tai… Mes prasilenkdavom gatvėje, net vienas į kitą nepažiūrėdami. Abu turėjom savo gyvenimus. Tu – merginą, aš – jaunatvišką laisvę. Bet tą vieną lemtingą vasaros vakarą. Mes vėl susitikome gatvėje. Jis ėjo nusivylęs meile, o aš dar vienu nepavykusiu nuotykiu. Aš ėjau net nepakeldama akių ir net nežiūrėjau į jį, bet tyliai lyg giliai iš po žemių išgirdau duslų “labas”. Aš lėtu žingsniu ėjau link jo jis link manęs. Tą vakarą jis ieškojo paguodos, o aš eilinio nuotykio. Mes iki ryto vaikščiojome mėnulio mėnesienoje ir kalbėjome. Po to vakaro keistas jausmas užvaldė mane(kažkas labai šilto ir gero). Šiandien galiu drąsiai teigti jau po pirmo vakaro, kai buvome kartu, aš jį įsimylėjau. Per pastaruosius prašuoliavusius 4 metus ,galvodama tik apie jį ir laukdama kada vėl galėsiu karštai apsikabinti mintyse tariu:” Aš jo negaliu mylėti juk jis paprastas banditėlis”. Visiems neigdama jog įsimylėjau ir bėgdama nuo savo jausmų, pradėjau ieškoto kažko naujo. Tikėjausi jog sugebėsiu pamiršti praeities jausmus. Išvažiavau į kitą miestą. Pasinėriau į vaikinų viliojimo meną. Deja, sudaužiau ne vieno studento, muzikanto ir verslininko širdis, bet nesugebėjau sunaikinti praeities. Ir karts nuo karto grįždavau pas savąjį banditėlį.

Visada likdavau įskaudintas kitų, nes taip dažnai kartojau žodį “myliu”. Po ilgų nusivylimų sutikau nuostabų žmogų, kuris manyje pažadino vėl meilę. Jos šiluma, aistra ir meilė man suteikė tai, ko aš troškau. Kai ją pamačiau, buvau sužavėtas – jos akys, figūra, švelniai krintantys plaukai, veidas, lūpos – viskas joje buvo tobula. O jos protas buvo galutinis ginklas, kuris mane nuginklavo. Man buvo gera bendrauti su ja. Susitikdavome kartą per savaitę. Kai nebūdavau šalia jos, svajodavau apie jos akis, jos lūpas. Po antro susitikimo mudviejų jausmai sustiprėjo ir mes dar labiau suartėjome. Tas jausmas buvo neapsakomai malonus. Vienas kitam dovanojome dovanėles, smulkmenas, kurios suteikdavo džiaugsmo. Aš vis nedrįsau jai sakyti, kad myliu, bet žinojau, kad sutikau merginą, su kuria norėčiau būti amžinai. Šalia jos tapau vaiku, kuris trokšta šilumos ir meilės. Bet mūsų santykiai žlugo, ir dėl to kaltinu save. Kai atsirado kita galimybė, aš vėl viską sugadinau ir nuo tos dienos aš nesugebu būti toks su kuo nors kitu, kokiu buvau su Vilma. Labai pasiilgau Vilmos.

Ir vėl aš traukinyje ir vėl maršrutas Klaipėda-Šiauliai. Baisiausia ne tai, kad ilgas velniškai atstumas, liūdniausia tai, kad palikau tave stovintį stotyje vieną ir, kad pati važiuoju viena (kodėl tu negalėjai važiuoti kartu). Traukinyje žmonių be galo daug, o taip norisi pabūti vienai. Bandau prisiminti kiekvieną akimirką praleista su tavimi. Pažystu tave beveik trejus metus, bet tos dvi praleistos dienos su tavimi buvo įspūdingiausios. Žinau, kad ir tau ir man vis darosi sunkiau išsiskirti. Po kiekvienos dienos praleistos kartu pora dienų mes tarsi pykstame vienas ant kito, kad reikia išsiskirti… Galbūt mes sulauksime tos akimirkos, kai galėsime amžinai būti kartu… Kiekvieną naktį užmiegu prisimindama tą vaikiškai šiltą tavo žvilgsni prieš trejus metus, o dabar kai pažvelgiu į tavo akutes matau kaitinantį, aistringą žvilgsnį, kuriam negaliu atsispirti. Tu pasikeitei per tuos trejus metus ir kiekvienas mūsų išsiskyrimas įnešdavo sumaišties, pasikeitimų. Ištvėriau visas tavo keliones po platųjį pasaulį ir kaskart vis labiau tavęs laukdavau, iš pradžių tu nepasitikėdavai, bet kai tau įrodžiau, kad tik tave myliu, kad tik tu gali būti mano gyvenimo dalimi… Gyvenime kaip sakoma: kiekvieną gražią akimirką nustelbia blogi žodžiai. Taip nutiko ir mums. Tu vis labiau nepasitikėjai manimi. O aš vyliausi, kad tavo išvykimas pakeis tave, kad tu suprasi išvažiavęs ką praradai. Vyliausi, kad tu pasikeitei, bet ne. Kai grįžęs paprašei, kad atvažiuočiau, širdis džiaugėsi ir vylėsi g

Tai ypatinga vieta – tarp mokyklos sienų… Aš skubėdama į pamoką atsitrenkiau į tave…Tai truko vos keletą akimirkų, kol vienas kitam pažvelgėme į akis ir atsiprašėme. Bet per tą trumputę akimirką mūsų akys suliepsnojo… Mano širdis pasiekė palaimos viršūnę… Tą dieną tavęs daugiau nemačiau. Nuo tos dienos pradėjau tikėti meile iš pirmo žvilgsnio. Visa bemiegė naktis, ir laukimas, kada išauš rytojus. Ir štai išaušo rytojus. Norėjau kuo greičiau į mokyklą. Diena bėgo, tačiau tavęs vis nemačiau. Galvoje sukosi mintys, ar mane prisimeni, ar po mūsų susitikimo dar apie mane galvojai, ar palikau kokį įspūdį? Šie klausimai mane be galo kankino… Pagaliau į tai galėjau atsakyti… Aš stovėjau prie lango, ir staiga švelnus prisilietimas prie manęs…tavoji ranka buvo ant manojo peties, ir pirmi tavo žodžiai: “Dabar niekur neskubi?” Aš stovėjau ir žiūrėjau tau į akis sakydama: “Tikrai ne, kai tu esi šalia.” Iš pradžių kalbėjomės akimis. Galų gale paklausiau tavo vardo. Visas dienas praleisdavome kartu. Nepastebimai atėjo dvyliktokų paskutinis skambutis. O tu juk buvai dvyliktokas…Tą dieną buvau toks gražus – tave išvydau draugų būryje. Manęs net nepastebėjai. Mano širdis plyšte plyšo. Linai, tas pirmas mūsų susidūrimas buvo klaida? Kodėl likimas mus suvedė ir staiga išskyrė?… Gal tavo akys apgavikės? Bet juk taip neįmanoma, akys niekada nemeluoja. Praėjo du metai, o tave buvau sutikus gal prieš pusę metų… O tu dar vis esi širdyje.

Gyvenau įprastą gyvenimą – turėjau vyrą, tris vaikus, uošvius. Ko galėtų trūkti? Reikėtų tik džiaugtis, mylėti ir tylėti. Vyras – mano pirmoji meilė, jis taip pat mane karštai myli. Neįsivaizduojame vienas be kito. Tikiuosi ši mudviejų meilė gyvuos tol, kol mirtis neišskirs, o gal ir ilgiau. Beveik prieš metus į mano gyvenimą įsiveržė dar viena mano meilė. Tai nenusakomo jausmo, kurio neįmanoma žodžiais nusakyti, kurio net nesitikėjau, kad jis mane galės mane užvaldyti. Tas meilės jausmas greitai smelkėsi iki pat kaulų, iki pat slapčiausių mano širdies ir dvasios kertelių. Anksčiau net nesvajojau, kad galėsiu pajusti kažką panašaus – meilę tam žmogui, o tiksliau tai moteriai. Bet sakoma, kad širdžiai neįsakysi. Tokia meilė yra kantri, maloninga, nepavydi. Tu nesididžiuoji, neieškai sau naudos, nepasiduodi piktumui ir greitai pamiršti, kas giliai įskaudino, padarė bloga. Tu nuolanki ir atlaidi. Skaudžiausia yra tai, kad tai meilė be atsako. Mylėjau, kentėjau. Atrodė, kad mano meilės jausmas nebus suprastas, o tuo labiau priimtas. Klausiau savęs, kodėl aš pasidaviau tam meilės jausmui? Atsakymo nebuvo. Nedaug tereikėjo – tik atvirumo, tik sugebėjimo išsipasakoti, kas slėgė mano širdį tai, kuriai buvo skirta mano meilė. Ji šalindavosi manęs, gėdijosi manęs, o mano buvimas trikdė ją. Ji buvo tokia šalta, užsispyrusi. Bet atėjo ta diena, kai akmeninės ledi širdis sudrebėjo. Mano meilė neliko be atsako.

Šį laišką supras tik žmogus, kuris nors kartą mylėjo, svajojo, džiaugės ir aišku, kentėjo dėl prarastos meilės. Kuris dėl mylimo žmogaus galėjo visą save paaukoti kitam. Kęsti žvarbios ir šaltos žiemos šaltį, kad dar nors kelias minutes matytų jo kerinčias akis, taip švelniai ir šiltai besišypsančias lūpas. Visą naktį stovėti vasaros lietuje, kad jis nors minutei pagaliau nors sekundei savo drėgnais pirštais paliestų jos permirkusius nuo žliaugiančio lietaus plaukus, ar priglausti savo lūpas prie ilgesio iškamuotų akių ir vos girdimu šnabždesiu pasakytų: “Myliu tave”. Bet iš tiesų mylinčiam žmogui tai ne kančia, nes visus vargus atperka mylimo žmogaus prisilietimas, žvilgsnis ar tiesiog žodis “myliu”. Ir štai, viskas griūva, viskas baigiasi, visos viltys ir svajonės dūžta… Atrodo, dalį savo gyvenimo paaukoję vienas kitam išsiskiria ir lieka tik kaip du atskiri, svetimi vienas kitam žmonės, kurių niekas jau nesieja, gal tik keli prisiminimai, nuotraukos, ir skaudžiausia, su meile dovanotos dovanos. Bet ar mylinčiam žmogui užtenka likusių trupinėlių? Deja, ne. Pastebi save vis dažniau žiūrinčią į žvaigždėtą dangų, kuriame tiek daug spindinčių žvaigždžių, tiek daug neišsipildžiusių svajonių… staiga matai tą pačią žvaigždę, į kurią žiūrėjai jau gana ilgą laiką ir akimis bandei ją nuskinti, kad tik tavo noras išsipildytų.

Lauke buvo šalta, smarkiai lijo lietus ir griaudėjo baisus griaustinis. Aš prisiglaudžiau prie tavęs ir man niekas nebe baisu, aš jaučiau šilumą, taip, tavo karštą šilumą, tavo širdies plakimą ir man taip gera… Atrodo, jog mes visada būsime kartu vienas šalia kito. Bet taip tik atrodė… Štai vieną prakeiktą dieną tu man pasakei jog palieki mane. Pasakei ir nuėjai savais keliais. O aš likau nežinioje… Vardan ko… Kodėl? Klausiau savęs ištisas dienas ir naktis. Mano geriausi draugai buvo ašaros ir pagalvė. O kaip norėjau, kad tai būtų tik baisus sapnas, košmaras. Ir prabudusi rasčiau tave šalia savęs… Matyčiau tavo žydras akis, tavo švelnias lūpas sakančias man “labas rytas”. Kažkada tai buvo tikrovė dabar liko tik svajonė. Pasidžiaugiau tavo meile, artumu, tavo bučiniais ir tu dabar visą tai dalini kitai. Kitai, kuri atėmė tave iš manęs. Kuri dabar labai laiminga būdama su tavimi tavo glėbyje, tavo karštuose jausmuose, kurie kaip ugnis. Bet aš paskendusi šaltyje, matau tave tik nuotraukose. Mano širdyje dabar griaudėja didžiausi žaibų kamuoliai, jie tokie karšti kaip kadaise buvusi tavo meilė. Buvusi! Kaip sunku man tarti tą žodį. Bet ką jau padarysi meilė ji jau tokia… Tokia negailestinga vienu tarpu karšta, audringa, o vėliau sušalusį į ledą. Sakau tau sudie manoji meile, nebūk toks kaip tas siaubingas žaibas kertantis dangų, taip tu su savo jausmais nedaužyk širdelių… Kaip sudaužei mano!!!

Mes susipažinome labai atsitiktinai, kur buvo neseniai įsidarbinus mano draugė. Kartais vakarais ji manęs paprašydavo užsukti į barą. Ir aš, laukdavau, kada ji baigs darbą, kad vėlų vakarą galėčiau ją palydėti namo. Taip vieną vakarą vienas nepažįstamasis prisėdo prie manęs. Susipažinome, tačiau jis nuo manęs nuslėpė, kad yra vedęs ir turi mažą dukrytę. Apie tai sužinojusi – neišsigandau. Vygantas sakė, kad jo žmona paliko jį su dukra ir išvyko į užsieny. Pradėjus dirbti tam pačiam bare, kur susipažinau su Vygantu, vis kiekvieną vakarą praleisdavau su juo po kelias valandas. Be abejo, po kiek laiko žmonės pradėjo mus apkalbinėti, tačiau man tai nerūpėjo, nes jaučiau Vygantui daugiau nei draugiškumą. Kartą jis man pasakė, kad sugrįžta jo žmona, nuo tos dienos nemačiau savo mylimojo. Tai buvo man labai skaudu. Naujuosius teko sutikti be mylimo žmogaus. Po kiek laiko aš vėl sutikau Vygantą, tačiau jis jau buvo šaltas ir man visiškai abejingas. Kai grįžo jo žmona jis tik kartais apsilankydavo mūsų bare, ir stengėsi manęs vengti. Vyganto iki šiol negaliu pamiršti – jis leido man pasijusti mylimai.

Galbūt ši istorija daugeliui pasirodys banali, galbūt kiti pamanys jog, žodžiai, kuriuos tariu neverti dėmesio. Galbūt… Tačiau žodžiai kuriuos šiandien girdi tūkstančiai širdžių yra be galo nuoširdūs ir liejasi tarsi skaidriausia ir verksmingiausia upė, siekianti pasiekti taip trokštamą širdies kertelę… Nežinau nei nuo ko čia pradėti, o gal tiesiog nutilti ir nebyliai kentėti? Pamenu kai pirmą kartą tave pamačiau… Tarsi gaivaus vėjo gūsis prasklendei pro mane ir tapai toks nepamirštamas… Tą gaivų vasaros rytą mane tarsi užbūrei… Gilios tarsi dangaus mėlis akys, kerinti šypsena, išraiškingas žvilgsnis privertė pakilti nuo žemės tarsi ant sparnų… Dar ir šiandien pamenu tą mūsų susitikimą, kuris atrodo buvo tik vakar… Tačiau jau praėjo 5 metai… Žinai Dainiau dar ir šiandien negaliu atrasti tikrosios priežasties dėl kurios tą vakarą vienas kitam ištarėm tą skaudų žodį “Sudie”… Nesuprantu kas įvyko… Juk buvome tokie laimingi… Pameni, kai prie savo meilės medžio vienas kitam prisiekėm amžiams nesiskirti… Priesaika ir du vardai išrašyti širdy išliko, o tavęs šalia jau nebėra… Kiekvienais metais aplankau tą medį, kuris man sukelia tokius šiltus, meilės pilnus prisiminimus… Kartais atrodo, kad tas vienišas medis verkia kartu su manimi… Po penkerių nevilties metų mes vėlei susitikome… Keista… Dažnai savęs klausiu kodėl likimas mus vėlei suvedė? Deja iki šiol atsakymo dar niekur neradau… Tave pamačiusi jausčiausi laiminga…

Mano meilės istorija gali pasirodyti tokia panaši į visas kitas, bet tik tas, kuris yra patyręs, ką reiškia mylėti, tai gali suprasti, kaip tai asmeniška ir su niekuo nepalyginama. Nepažinodama meilės aš buvau šalta, atžagari ir šaipiausi iš tų, kurie liejo ašaras ir nemiegojo naktimis dėl savo nelaimingo įsimylėjimo. Ne, sakiau, man taip niekada neatsitiks, bet eidamas pro šalį, tai nugirdo likimas ir po kurio laiko mano gyvenimas pasisuko visai kita linkme. Jis atėjo į mūsų klasę pavasarį, kai švietė saulė, kuri tirpino po žiemos užšalusias širdis, kviesdama įsileisti meilę. Nužvelgiant naujoką, mano širdyje lyg kas spragtelėjo, matyt, tai buvo pirmosios meilės kibirkštėlė, kuri laikui bėgant, įsiplieskė kaip laužas. Mano širdis pradėjo busti, bet aš niekaip nenorėjau to pripažinti. Laikas slinko, mano žvilgsnis vis labiau krypdavo į jo pusę, o savo mintis vis dažniau užtikdavau kažkur toli klajojančias. Manyje gimė noras mylėti ir būti mylimai. Aš kaip begalėdama bandžiau slopinti ir slėpti savo jausmus, bet veltui, nes ugnies vandens ir meilės nepaslėpsi. Laikas nebuvo mano sąjungininkas, nes vasaros atostogos nenumaldomai artėjo ir artėjo. Pamokos su juo prabėgdavo taip greitai, kaip niekad. Dabar aš troškau eiti į mokyklą, dalyvaudavau kiekvienoje pamokoje, kad tik matyčiau jį. Jei mokykloje nebūdavo jo – nebūdavo ir manęs, nes aš negalėdavau būti pamokose, jei nematydavau jo.