Vartau prisiminimų lapus tarsi nuotraukų albumą. O širdis šnabžda: mano meile, ar pameni tuos praėjusios vasaros vakarus? Kai eidami namų link, skaičiuodavo žvaigždes, kai bandėme įsiklausyti į vasaros vakaro garsus. O atėjus metu mums išsiskirti, tu nenorėjai paleisti manęs ir palydėdavai žvilgsniu. O ar pameni tą giedrą vakarą, kai jau žemė skendo sniego pusnyse? Mes siautėjome sniege kaip vaikai, sniegas kuteno mums skruostus, bet dar labiau jaudino tavo artumas. Pažvelgiau tau į akis. Jaučiau, jog skęstu jose… Ir po pirmo mūsų bučinio mes dar ilgai stovėjome apsikabinę. Ruduo. Vėjas sklaido medžių lapus, o mes kopiame į piliakalnį. Kopiame, norėdami įžiebti žiburėlį, gal būt ta ugnelė kam nors širdį sušildys? Kartu tai bus liudijimas apie mūsų degančias širdis…Tą vakarą, kai tolumoje švietė žiburiai, kai pašėlusiai vėjas kedeno mūsų plaukus, tu man pasakei: “Mūsų meilė stipresnė už viską pasaulyje”. Ir čia pabyra prisiminimai, juos išsklaido vėjas. Šiandien sužinojau, kad mes niekada nebūsime kartu. Žinau tik tai, kad neleisiu vėjui nunešti prisiminimus, juos saugiai uždarysiu savo širdies kertelėje.

Laikas greitai prabėgo, būnant su tavimi, meilė, tarsi viesulas, nešė mus, taip toli. Mačiau tave tada, paskutinį kartą, ir nežinau, ar dar kada gyvenime sutiksiu tave. Tu tik vienas man buvai, tarsi pasaka, o tavo žodžiai taip mylėjo mane, tavo žodžiai sklandė kaip melodija, ir jei jie buvo tikri – sugrįžk pas mane vėl, prašau. Juk sakei mylėsi, šildysi mane, nepaliksi manęs niekados.. Aš tikėjau tavimi, patikėjau tau savo paslaptį ir be galo mylėjau ir kas keisčiausia – tebemyliu. Nors dabar jau viskas yra sena praeitis, bet tada į mano širdį atnešei laimę, o dabar liko tik liūdesys. Pakelk savo mielą veidelį, mano mielas melagi, ar pažvelgtum dabar į mano akis?

Man labai sunku laukti tavęs. Aš jau pavargau, bet lauksiu tiek, kiek reikės. Visą gyvenimą tavęs lauksiu, nes tu ir esi mano gyvenimas… Tavęs netekus nustočiau kvėpuoti. Tu oras, suteikiantis man gyvybę. Niekada gyvenime nejaučiau to, ką jaučiu dabar. Pirmą kartą tokie stiprūs jausmai aplankę mano širdį. Aš nebegaliu valdyti savo kūno, o širdis nori išsiveržti, nori iššokti ir lėkti pas tave, nori prisiglausti prie tavo širdies ir pajusti šilumą, meilę, aistra, plakimą tavo širdies… Jaučiuosi kaip narkomanė, kuriai trūksta dozės, kuriai skausmas drasko visą kūną… Mane skausmas drasko iš vidaus. Drasko aistra tau, geismas, kuris netelpa mano kūne. Taip stipriai dar nieko negeidžiau… Kartais noriu išprotėti, kad nejausčiau to ką jaučiu, nes tai kančia. Aš kenčiu be tavęs. Visa tai kaupiasi manyje. Manyje per daug jausmų… Ir jie tik tau, tik tau vienam. Galiu juos išlieti tik tuomet, kai būnam kartu, kai galiu matyti tavo akis, bučiuoti tavo lūpas, glamonėti… Kai galiu savo kūnu prisiglausti prie tavęs, kai galiu tave jausti. Kai galiu visą tave pajausti ir per tave pajausti save… Kurį laiką buvau nustojusi svajoti, supratau, kad mano svajonės nesipildo. Supratau, kad priartėjęs prie manęs tu vėl nutolsti. Ir taip kaskart, tu priartėdavai ir vėl nutoldavai… O aš laukdavau, kada tu vėl lyg iš dangaus lietaus lašeliu nusileisi man ant delno ir vėl pradžiuginsi mano širdį, kuri visą tą laika tave mylėjo… Mylėjo ir laukė…

Liūdno rudens melodija pavergia tave ir nusineša į mano sapną, kuriame gyveni amžinai. Tik sapne mes artimi – kaip žemė ir dangus. Pilkas rudens lapas, suvirpėjęs ilgesiu vėjo glėby, nusinešdamas Tavo veido atspindį, krenta į tamsią bedugnę. Šiandien ir vėl buvau toje vietoje, kur pirmą sykį mes susitikome. Tik tada dar nežinojau, kad tos žalsvos akys, spindinčios tyrumu ir šiluma, lydės ir švies gyvenimo kelyje… Nežinojau, kad liūdno rudens lapu kritimas man pavirs amžina meilės daina. Stovėjau prie rausvo šermukšnio ir braukiau ašaras. Tu lyg miražas: artimas, brangus, bet nepasiekiamas. Turbūt net negalvojai, kad kažkur, rudens ošime, yra siela, kuri visada mylės ir pasiilgs Tavęs… Turbūt šių mano žodžių rudens vėjas nesuprastų.. Nusinešęs Tave savo beribiam glėby.. O tamsioj rudens naktyje, tyliai kaip žvakes liepsna, kupina kančios, plazda mano siela. Tu išėjai. Pakilai nuo žemės, paukščio skrydžiu išnykai, ištirpai rudens lapų šlamesy. …Aš ir vėl stoviu prie Tavo kapo, ant kurio gailiai krinta lapai – tylūs lyg sielos ašaros, kurių aš negaliu sustabdyti. Ir vėl man prieš akis iškyla tavo veidas toks švelnus, besišypsantis. Liko tiek daug Tau neišsakytų žodžių, jų niekas nesuskaičiuos… O aš stoviu šalia tarsi rudens šalnos palaužtas medis, kuris Tavęs netekęs supranta, jog esi žvaigždė, kurios ieškojau visą savo gyvenimą, stengiausi pasiekti.

Raudoniems saulėlydžiams begęstant, baltų rožių sidabrinės akys žiūri į mane, ir nuskyniau vieną baltą rožę, glaudžiu prie žiedo karštą kaktą. O. Meile mano, ar ne tavo rankos audžia skausmo giją, ar ne tavo rankos drasko man krūtinę? Ašarom apsiašarojo žiedas… Koks gražus svajingas pavasaris, o mano krūtinę drasko meilė. Šią meilę galiu pamiršti tik mylima kito vaikino, bet… bet mylinčio vaikinuko nėra šalia manęs. Nors paskutiniai saulės spinduliai bučiuoja, glamonėja, nors esu jų apsupty, bet man reikia draugo, tikro draugo. Saulėlydžiams begęstant, praradau viltį surasti meilę. Kartą išgirdau telefono ragelyje vaikino balsą, kuris man suteikė viltį. Jam rašydavau, apsupta saulės spindulių, nekantriai laukdavau atsakymo. Nors vaikinas gyveno kitame mieste, tikrai nesijaučiau vieniša, tikėjau mūsų draugyste, o gal ir būsimąja meile. Po kelių mėnesių mes susitikome. Tai buvo pirmas mūsų susitikimas, kurio nekantriai laukėme. Galiu drąsiai pasakyti, kad jis buvo tarsi iš sapnų šalies – tamsiaplaukis, meiliomis ir žalsvomis akimis, su neblėstančia šypsena. Taip bėgo, skubėjo dienos su tavimi. Aš nejaučiau vienatvės, pamiršau nelaimingą senąją meilę, ir pamilau tave. Tu sugebėjau mane nudžiuginti, prajuokinti, o kai būdavo sunku – suteikdavai man viltį, guosdavai mane, ne kartą nudžiugindamas įvairiomis staigmenomis. Štai jau du metai, kai esame kartu. Raudoniems saulėlydžiams begęstant, baltų rožių sidabrinės akys žiūri į mane, o jose matau tave.

Tu net neįsivaizduoji, kaip tavęs pasiilgau. Mani mintys sukasi tik apie tave. Nors dar gerai nežinau, ką man jauti, tačiau mano širdis jaučia, kad tu mane taip pat myli. Man gera su tavimi bendrauti ir matyti, kaip tu man šypsaisi. Aš skaičiuoju dienas, kai vėl tave pamatysiu ir galėsiu paskęsti tavo glėbyje. Prieš sutinkant tave visą laiką galvojau, kad būsiu nelaiminga ir nemylima. Tačiau sutikus tave pasijaučiau reikalinga. Tu mane priimi tokią, kokia esu – su visais trūkumais. Kai man būna liūdna, tu visada sugebi mane paguosti, padrąsinti ir palaikyti, pakleti nuotaiką. Myliu tave ir bijau, kad mūsų kas nors neišskirtų. Galbūt nereikėtų viso to sureikšminti, bet esu daug iškentėjusi ir nenoriu to daugiau išgyventi. Nors aplinkiniams atrodo, kad esu nepalaužiama, bet niekas nežino, kas iš tikrųjų dedasi mano širdyje. Kai man norisi verkti – aš juokiuosi ir viską išgyvenu viena, viską paslepiu giliai širdyje. Man tu esi nepaprastas, kai kalbi galiu klausytis tavęs visą amžinybę. Žinau, kad anksčiau ar vėliau mes būsime kartu. Pasiilgau tavęs taip, kaip galima ilgėtis žmogaus. Tikiuosi ir tu apie mane galvoji ir ilgiesi. Dabar, kai tavęs nėra šalia manęs, man belieka tik meilė, kuri mane padrąsina.

Tai va, tavo geriausia draugė man grasina, bet man į tai nusispjaut, juk ne aš o ji prisidirbo, tad kita karta prieš darydama tegul pagalvoja. Ji sako, kad mano pavydas nesveikas, taip gal iš ties jis nesveikas, nes pavydžiu dėmesio ir rūpesčio kuriuos ji gauna iš tavęs. Aš niekada su tavim to nepatyriau, gal todėl taip dažnai jaučiaus apgaudinėjama ir nemylima. Duok Dieve, kad tu niekada nepatirtum šio jausmo, mes tu nė neįsivaizduoji kaip tai skaudu. Juk tau atidaviau visa save, ką dariau – tik dėl tavęs ir galvodama apie tave… Niekada, jokiam žmogui neliepsiu rinktis tarp mylimo žmogaus ir draugo, iš patirties žinau kaip tai skaudu. Aš turėjau draugę, ji man buvo labai brangi, bet praradau ją, nes mylėjau tave. Noriu pasakyti tai, kad aš visus tuos mėnesius bandžiau tapti tavo drauge, bet man nepavyko… Tu turi daugybę paslapčių nuo manęs, manai kad aš tavęs nesuprasiu… Bet net nepabandai, nesuteiki man progos… Niekada tau nelinkėjau nieko blogo, nes mylėjau tave. Niekada nenorėjau tavęs skaudinti ar gadinti nuotaikos, bet taip jau gaudavosi, ir dabar suprantu kad tai nebūdavo tikras pyktis, tu tik žaidei mano jausmais… Tu tiek kartu išdavei mane, tai būdavo aišku , bet aš buvau akla. Tiesiog mačiau ką norėjau matyti, juk mano Gedutis myli mane ir negalėtu su manim taip pasielgti… Ak, tas melas…. Aš esu romantikė, meno žmogus, tu – mano priešingybė.

Koks gražus vakaras, žvaigždutės spindi danguje, o mano mažoje širdelėje liepsnoja meilė. Aš jį pažinojau jau metus. Jis man truputį patiko. Vakarais ir naktimis galvodavau apie jį, taip norėjau užkariauti jo mažą, virpančią širdelę. Štai vieną ramų ir žvaigždėtą vakarą jis pakvietė mane į kavinę. Tada maniau, kad mano širdis iš džiaugsmo iššoks iš krūtinės. Kai grįžtant jis mane prispaudė prie savęs, galvojau, kad ištirpsiu, kaip ledas delne. Pabučiavo mane taip meiliai, tiesiog neapsakomai nuostabiai. Tą vakarą jis man pasiūlė savo širdį. Jis toks gražus: jo plaukai juodi, kaip velniuko, akys – kaip dangaus kamuoliukai ir blakstienos – kaip lėlytės barbės! Jis žavus ir išmintingas. Sako: “Kartais gyvenimas liepia net geriausius draugus išskirti, bet man niekas negali liepti tave pamiršt ir mylėti…” Taip jo pasiilgstu… Švelnių glamonių, deginančių bučinių. Užtenka tik rankos prisilietimo, ir aš trokštu jo, kaip išdžiūvęs šaltinis trokšta vandens. Aš myliu tave, kaip paukštis myli erdvę, širdis spurda iš džiaugsmo, kaip tekančio vandens čiurlenimas, žinodama, kad tu būsi su manimi amžinai…

Mano saulute, taip tave vadinu, kadangi tu švietei ir spinduliavai iš toli ir negalėjai neatkreipti į save dėmesio. O gal tą šviesą ir šilumą jaučiau tik aš? Tas vakaras nieko nežadėjo. Paskutinį vakarą svečiavausi pas seserį. Mes išėjome į parduotuvę. Sesers vyras užėjo, o mes pasilikome lauke. Kaip tik tuo metu išėjai tu. Pradėjome kalbėti. Tu pasiūlei likusią vakaro dalį praleisti kartu. Tavo žavesiui atsispirti buvo neįmanoma. Laikas praleistas su tavimi buvo nepakartojamas. Aš netikėjau, kad galima taip susižavėti žmogumi. Vakaras praėjo kaip sapne. Laimei tas sapnas buvo tikras, tik labai trumpas. Kodėl mes bejėgiai sustabdyti laiką tuomet, kai to labiausia nori? Saulute mano, koks esi švelnus ir šiltas. Dar ir dabar jaučiu tavo šilumą, alsavimą ir bučinius, kurie vedė iš proto. Atsisveikindami padėkojome vienas kitam už nuostabų vakarą, nieko neklausinėjome vienas apie kitą, nieko nežadėjome vienas kitam. Giliai širdyje dėkoju likimui, kad mes susitikome.

Skausmas vien tik skausmas mano širdyje.. kodėl man? kodėl mano širdyje? O juk buvo taip gera, beprotiškai gera mums kartu! Iki šiol negaliu suprasti kodėl taip nutiko.. dar vakar man kartojai, kad myli, kad negali be manęs gyventi, o štai ėmei vieną dieną ir išėjai. Išėjai nieko nesakydamas, net neatsigręždamas tolai nuo manęs.. mano akyse kaupėsi ašaros, o tu net nekreipei į tai dėmesio, tiesiog ėjai šalin. Galbūt tavęs už durų laukė kita, geresnė, gražesnė už mane? Gal būt. Juk laikai keičias, keičias ir jausmai. Suprasčiau viską, jei būtum man pasipasakojęs, išdėstęs visą savo širdgėlą, savo mintis.. bet tu tiesiog išėjai. Argi galima taip pasielgti su žmogumi, kurį kažkada mylėjai? Bent jau taip sakei, o gal ir tai buvo melas? Nebežinau kuo tikėti. Tavimi pasitikėti vargu jau ar galėsiu. Išėjai amžinai ir noriu kad išeitum iš mano širdies. Noriu tave išbraukt iš savo minčių, bet negaliu taip greitai pamiršti visko, kas mus siejo. Per daug tau savęs atidaviau, per daug į tave sudėjau vilčių, todėl be galo sunku dabar gyventi be tavęs. Kodėl taip padarei? Kodėl..?