Atrodo, kad mažas pasaulis, kuriame gyvenu, bet jame telpa mano svajonės, jausmai, išgyvenimai – visos mano mintys. Dabar aš suvokiau, kokia didžiulė ir nepamatuojama minties galia. Aš galiu jas valdyti, kontroliuoti, jausti ir svarbiausia, jose gyventi. Mintimis aš prisišaukiau savo meilę – tobulą, neišsenkančią ir neapčiuopiamą. Nebūtinai vizualiai apčiuopti – svarbiausia jausti mintimis, kurios sėja širdyje lainius daigelius. Aš juos auginu tobuloj minties erdvėj. Aš juos saugau nuo saldžių pagundų. Savo tobulą meilę vedu į rytdieną, paėmusi už rankutės, kaip mažą vaiką – saugoju nuo blogų minčių, auginu ir puoselėju. Jo niekada nemačiau, nebučiavau jo lūpų, neliečiau kūno, nė karto nepažvelgiau į akis. Aš jį jaučiu visa savo esybe. Jo meilė gyvena manyje, mano minčių pasaulyje. Tikrovė negailestinga – negaliu jo apkabinti, nes mus skiria tūkstančiai kilometrų. Bet jo meilė gyvena mano minčių pasaulyje – tyra, švelni, neišsenkanti… Seimurai, aš tave myliu.

Tu, tik tai tu kaltas dėl šių žodžių, kurie veržiasi iš mano krūtinės dėl vieno pirmadienio istorijos žodžių, kurie manyje pagimdė abejones ir liūdesį. Nejaugi tu tikrai myli mane, tačiau jauti, kad vieną dieną dingsiu iš tavo gyvenimo. Ir vis dėl to drįsti galvoti, kad tai meilė? Ne, tuomet tu manęs nemyli. Nemyli manęs taip, kaip aš myliu tave. Todėl prašau leiski man įrodyti tą meilę. Leiski man nupiešti dangų iš debesų… Leiski man nupiešti tavo veidą tarp linų, kurį aš jau seniai myliu. Leiski man išmarginti savo meilę šviesiausioms spalvom, pasikviesti į širdį tamsiausioms dienom, leiski man mylėti karštai ir tyliai, juk tu jau seniai manyje gimei. Aš myliu tave labiausiai už viską pasauly myliu, tačiau tyliu net už akmenį šaltą labiau tylėdama kenčiu. Atleisk, šie žodžiai skrajoja naktį paslapčia. Nors jie jau senokai gyvena mano širdyje. Niekada nepamiršiu tos dienos, kurią pamiršt būtų tiesiog nuodėmė. Dar vienas ruduo, kai mano širdis žiūri į dvi pašto dėžutes, kurios tiesiog “gaudo” manųjų jausmų laiškus. Stebėdama išsiunčiu daugybę džiaugsmo, laimės bei liūdesio laiškus. Džiaugsmo laiškuose gyvena mano širdutės skrajojimas meilės sparnais, kuriuos suteikei tu. Džiaugiuosi, kad gauni visus mano laiškus ir juos skaitai. Jaučiu, kad tu taip pat man kažką rašai, tik… Man labai liūdna, jog taip ir negaliu suprasti, ką man rašai.

Tą šaltą žiemos dieną jo šypsena mane sušildė… Dabar raminu save, kad tas gilus akių žvilgsnis buvo nuoširdus, kad jo žodžiai, kurie suteikdavo man sparnus, buvo tikri. Tikėti tuo man tiesiog yra būtina. Mano akyse – kiekvienas jo veido bruožas, jo šypsena. Girdžiu tik jo balsą, o lūpose tik jo vardas. Vardas, kurį išgirdus, mane užlieja begalinis ilgesys, skausmas, neišsipildžiusios svajonės, kurių buvo tiek daug ir kurios atrodo jau niekada neišsipildys. Dabar vis klausiu savęs, kada tai nutiko, kur aš padariau klaidą ir praradau jį? O gal jokios klaidos nebuvo? Gal priešingai, ta meilė neturėjusi jokių ribų, tas didelis dėmesys jam tiesiog pabodo ir atitolino jį nuo manęs? Žinau, kad meilė skirta ne vienam žmogui ir mylėti nepriversi. Tiek daug kartų tikinau save, kad viskas, pamiršau jį, pamiršau viską ir bėgdavau į lietų, kad lietus mane atgaivintų ir nuplautų karčias ašaras. Bet vakaro žara vis atnaujindavo tą jausmą. Bet šiandien aš pasiryžau ir tariu: sudie. Meilė, kuri mane pakėlė mane taip aukštai, parbloškė mane. Viliuosi, kad gyvenime dar atrasiu tokių pievų, kur žydi baltos ir gražios ramunės, ir tikiu, kad ir kiek toje pievoje būtų žiedų, vienas žiedas padovanos tą žiedlapį, kuris sakys: myliu tave.

O aš prisiminiau vieną istoriją, kuri ir bus šio laiško pagrindas. Ji nebus nei šmaikšti, nei linksma, nei su laiminga pabaiga. Greičiausiai – tai skaudi meilės istorija, pilna ilgesio, liūdesio ir kančios. Deja, bet taip jau yra: kas mylėjo, tas žino, kad gyvenime yra ir džiaugsmas ir skausmas. Nežinau kiek šita istorija yra tikra, kiek ne, bet skamba ji gana tikroviškai. Buvo šiltas liepos vakaras. Jie ėjo susikibę rankomis. Abiems šypsojosi saulė, ramunės. Tą vakarą jis prisimins visą gyvenimą. Jiems beeinant, mergina nuskynė ramunę ir tyliai sukuždėjo jam: “išbursiu laimę”. Ir ji “būrė”. Jos akys čia nuliūsdavo, čia vėl šypsojosi. Tik ji tylėjo, nieko nesakė, ir tada jis suprato, kad jau išsiskiria. Kad tai yra vienas iš paskutinių vakarų, praleistų drauge. Po to, jis palydėjęs merginą namo, kiek tik turėdamas jėgų bėgo atgal, į tą pievą, kur ji “būrė” jam laimę. Čia jis rado tą patį nuskabytą ramunės žiedą, tuos pačius žiedlapius, kuriuos visai neseniai ji lietė savo rankomis. Ir jisai pasilenkė, nuskynė ramunę, pakėlė prieš save ir skindamas žiedlapius kartojo: myli, nemyli, myli, nemyli. Tuo metu vaikinas labiau už bet ką tikėjo tuo nekaltu ramunės žiedu, lyg jis galėtų nulemti laimę. Tame žiede jis matė jos veidą, jos ramų žvilgsnį ir vis kartojo: myli, nemyli, myli, nemyli?. Staiga jis nuskynė antrą žiedą ir jau daug greičiau traukė žiedlapius: myli, nemyli, myli. nemyli.

Tą 2003 metų pabaiga man buvo kažkokia mistinė. Galvojau, kad Naujuosius sutiksiu su vaiku. Bet nuojauta kažką kuždėjo, o gal laukė išsiilgusi širdis… Atvažiavai į sustojimą, bevažiuojant kažką kalbėjau apie save, vaikus, apie tai, kad šiuo metu esi vienišas. O aš nieko negirdėjau, bet jau žinojau, kad būsim kartu, bent jau tą naktį. Tik dabar supratau, kad tai buvo mūsų bendro pažįstamo pokštas, gal Kalėdų dovana? Žiauru… Gal būtų viskas kitaip, jei nebūčiau “kitokia”, kaip tu sakydavai “keista”. Iš tavo naujametinio pasveikinimo aš prisimenu tik vieną sakinį: “linkiu palypėti bent vienu laipteliu dvasinio tobulėjimo link”. Jei tu tik norėjai tik vienadienio malonumo, geriau mes nebūtumėme susitikę. Per daug kančių patyriau per tą laiką. Aš egoistė – rašau apie savo kančias, tuo metu dar nežinojau, kad sergi, ir tau labai skauda. Jau tada, po tos nakties man užaugo sparnai. Kitą dieną man paskambinai, tačiau nemaniau, kad skambinai kaip moteriai “pagal skelbimą”. Tačiau, kai pasakei, kad norėtum su manim pabusti kiekvieną rytą, aš pajutau tau kažką… Įsimylėjus aš tampu sau pavojinga, jau nekalbant apie aplinkinius. Gal aš nemoku mylėti? Aš bijau to jausmo, nes jis būna begalinis, beprotiškas, aklas… Tai man tampa pavojingu jausmu. Aš bėgu nuo jo. Prisimenu tavo žodžius: “neįsijausk – paskui bus sunku”. Jau tada žinojai, kad aš viską darau nuoširdžiai tiktai neprotingai, ne taip kaip turėtų elgtis moteris “pagal skelbimą”.

Į tolį žvelgia akys – didelės ir ašarotos. Alkanas žvilgsnis klaidžiojo. Lakstė, vijosi žuvėdrų klyksmą. Klykūnės grįžtelėjo, sumosavo atsisveikinimui ir laužydamos prieš vėją sparnus, išskubėjo. Nutrūktgalvis vėjo gūsis pribėgęs pašiaušė mergaitės plaukus, bet nesulaukęs atsakymo į glamonę lyg susigėdęs ūktelėjo ir nusivijo smiltelę. Mergaitė paliko nejudėdama, tartum sumažėjus po sunkia našta. Ne, ji nebeverkė, ji žinojo, ką reiškė žodis: prarasti. Alkanos, godžios undinės pasislėpė. Paliko tik nebylus klausimas, žvelgiantis į save. Taip, ji palaidais plaukais, mąsliom akim, sustingusios undinės pozoj stovėjo ilgai. Aprimo jau ir vėjas. Saulė besivydama horizontą ruošėsi jūros valtelėn. Jau įsėdo, plaukia, siunčia paskutinius spindulius. Keletas surausvino jos veidą, įdėmiai pažvelgė į mėlynuosius ežerėlius, kuriuose pynėsi ir skausmas, ir viltis, ir abejonė. Staiga ji kaip sulytas kačiukas suvirpėjo, nusipurtė slegiantį rūką, lūpos susidėjo į ryžtingą šypseną. Dar kartą pažvelgus į besišypsančią tinklų patalan jūrą, nuskubėjo sušvitusio miesto link. Skubiai žengdama, deganti dar niekada nepatirtų jausmų liepsna, vis veržėsi pirmyn, bijodama pamesti tą brangenybę, kurios svorį taip netikėtai pajuto. Ji suprato, kad vieno žmogaus išdavystė ar baisus nusivylimas negali užnuodyti viso gyvenimo. Purpuriniais skruostais, išplėstom akim,, norinčiom aprėpti visą begalybę, ji nebijo, bet skriste skrido vis naujai kartodama, naujai atrastą seną tiesą: pasaulis nuostabus. Man tik 19.

Meilė – tai nuostabus žodis. Kiek daug jis pasako… Tai proto sutrikimas, kurio visiems be galo reikia. Kai įsimyli, tu lyg paukštis skrajoji po žydras padanges. Tavo jausmai, mintys nuklysta toli toli… Būdama maža, meilę įsivaizdavau kitaip, nei dabar. Mylėti galima mamą, tėtę, draugus. Bet pati stipriausia meilė yra tarp vyro ir moters. Meilė pasibeldžia į tavo duris bet kada, net tada, kai to mažiausiai tikiesi. Jų širdžiai neįsakysi. Laukiau tavęs gražaus, mielo žmogaus. Norėjau, kad užpildytum manyje tą tuštumą. Ieškojau tavęs, kad pamiltum mane, o aš tave. Tu man patikai, kai pirmą kartą sutikau tave. Nuo tada, kai mano akys išvysta tave, nepajėgiu jų atitraukti. Kai lūpomis paliečiu tavąsias, pajaučiu laukinę beprotišką aistrą. Tyliais vakarais nebejaučiu liūdesio. Mano širdyje įsiviešpatavo meilė tau. Gera būti su tavimi ilgais vakarais, kai mes lyg maži vaikai žiūrime į žvaigždes ir tikime, kad kiekviena krintanti žvaigždė atneš mums laimę. Gera žinoti, kad yra žmogus, kuris paguos, kai bus sunku. Man rūpi tai, ką prarandi, ką atrandi. Jaučiuosi dalele tavęs. Jei nebūtų tavęs, būčiau labai vieniša. Jei nebūtų tavęs, nežinočiau kokios gražios svajonės, kokia neribota vaizduotė yra giliai manyje. Esu tau dėkinga, kad leidai man visa tai patirti, kad leidai tave mylėti. Dabar suprantu, kad kai myli, savyje atskleidi tiek švelnumo, meilumo, kad net nesitiki, jog taip moki mylėti.

Vis prisimenu tą ūkanotą sausio pradžią, kai tik per plauką netapau ir aš laimingu žmogumi. Jos vardas Laura. Ji tiesiog nuostabi, aš ja žaviuosi. Kas žino, gal mes dar būsime kartu. Meldžiuosi, kad taip ir būtų. Laurai.Stotis. Penkiolika po devynių.
Prieš valandą tau skambinau namo.
Atsiliepė mama, po to ir tu,
Švelniai prikimusiu balsu.
Kalbėjau aš drebėdamas iš jaudulio,
Norėjau susitikti kuo greičiau.
Tu dar bandei kažką man aiškinti,
Bet nebegirdėjau aš jau to,
Tik paskutinius žodžius:
“Jau rengiuos”
Bandau suredaguoti, ką sakysiu,
Kaip sveikinsiuosi, kaip prisistatysiu,
Ką pasakosiu, iš ko juoksiuos,
Ko tavęs klausiu.
Taip stoviu aš išblyškęs, pasimetęs,
Dairaus į šonus – kur gi tu?
Viena, antra, trečia.
Praėjo jų gal šimtas,
O tarpe jų tavęs nėra.
Stotis. Penkiolika po devynių
Išgirstu žodžius:
“Ne toks ir aukštas esi tu.”
Staiga aš supratau, kad tai juk tu!
Tai tu, kurios aš laukiau,
Blaškydamasis tarp žmonių.
Galėjau kalbinti tik telefonu.
Bet stop! Kas man darosi
Jaučiu ( o ne!), tikrai jaučiu –
Ar gali gi taip būti?
Kalbos aš dovaną vos beturiu.
Klajojome po Vilnių mes kartu,
O aš vos sugebu mintis išreikšti-
Mokykloje už tai negaučiau nei trijų.
O tu vis kalbi, kalbi, kalbi.
Žinok, kaip gera buvo man klausyt tavęs,
Kad net galvojau pradėjau,
Realybėje aš, o gal – sapne?
Kavos puodelis, po to dar arbata,
Daugybė nuotraukų – Paryžius, Londonas, Praha.

Buvo išleistuvių vakaras. Netoli pastebėjau merginą, kuri nugara stovėjo į mane ir verkė. Kai ji atsisuko, supratau, kad tai mergaitė iš gretimos klasės, kuri draugavo su Viktoru. Ji man išsipasakojo. Ji prieš du metus atsikraustė su tėvais į naują butą. Draugų ji neturėjo, tačiau kartą ji susipažino su Viktoru. Jie kartu buvo metus, Viktoras ją įsimylėjo. Tačiau Erika nežinojo, kas yra meilė, ir Viktoras jai papasakojo legendą apie gulbes. Gyveno kartą gulbės, ir viena iš jų mirė. Kita gulbė iš sielvarto pakilo į dangų, padarė mirties kilpą, suklykė ir krito žemėn suglaudusi sparnus. Kas matė – negalėjo sulaikyti ašarų. taigi tokia buvo legenda apie meilę. Erika vis labiau prisirišo prie Viktoro. Kartą atėjusi į mokyklą ji jo nerado. Po pamokų nuėjusi namo, Erika rado tik jo mamą, kuri pranešė, kad Viktoras pateko į avariją ir dabar ligoninėje. Po kelių dienų Viktoras nuo žaizdų mirė. Tokia buvo Erikos istorija. Papasakojusi ji išbėgo pro duris. Tik spėjau išgirsti mašinų stabdžių skleidžiamą garsą, išbėgo visi. gatvėje gulėjo Erika, o jos rankoje raštelis. Sako, kad ten buvo parašyta: “Nepamiršk legendos apie gulbes, Viktorai”.

Gera man tave mylėti… gera jaust, kad myli mane…, gera tavęs laukti, nes žinau kad ir tu lauki manęs… Dabar kai pagalvoju ir prisimenu ištisus metus laukimo, kai tarnavai, o aš laikiau tavęs čia… atrodė kad tie metai stovi vienoje vietoje ir nė neketina pajudėti į priekį… bet dabar, kai tavęs sulaukiau, kai mes vėl kartu, galiu drąsiai pasakyti, kad tie metai prabėgo greitai, mums padėjo Meilė!! Meilė yra galinga bet kartu ir trapi… ją reikia saugoti, dalintis tik dviese ir tada jokios kliūtys nebus baisios: nei atstumas, nei laiko tarpas… Viskas gyvenime yra gražu ir nuostabu viskas įmanoma kartu su Meile. Ir mes abu tą pajutom reikia tiesiog mylėti, pasitikėti, džiaugtis kiekviena diena žinant, kad yra mylinti širdis! ir bus nuostabu gyventi!!