Ramūnas… Laurai.
Vis prisimenu tą ūkanotą sausio pradžią, kai tik per plauką netapau ir aš laimingu žmogumi. Jos vardas Laura. Ji tiesiog nuostabi, aš ja žaviuosi. Kas žino, gal mes dar būsime kartu. Meldžiuosi, kad taip ir būtų.
Laurai
Stotis. Penkiolika po devynių.
Prieš valandą tau skambinau namo.
Atsiliepė mama, po to ir tu,
Švelniai prikimusiu balsu.
Kalbėjau aš drebėdamas iš jaudulio,
Norėjau susitikti kuo greičiau.
Tu dar bandei kažką man aiškinti,
Bet nebegirdėjau aš jau to,
Tik paskutinius žodžius:
„Jau rengiuos”
Bandau suredaguoti, ką sakysiu,
Kaip sveikinsiuosi, kaip prisistatysiu,
Ką pasakosiu, iš ko juoksiuos,
Ko tavęs klausiu.
Taip stoviu aš išblyškęs, pasimetęs,
Dairaus į šonus – kur gi tu?
Viena, antra, trečia.
Praėjo jų gal šimtas,
O tarpe jų tavęs nėra.
Stotis. Penkiolika po devynių
Išgirstu žodžius:
„Ne toks ir aukštas esi tu.”
Staiga aš supratau, kad tai juk tu!
Tai tu, kurios aš laukiau,
Blaškydamasis tarp žmonių.
Galėjau kalbinti tik telefonu.
Bet stop! Kas man darosi
Jaučiu ( o ne!), tikrai jaučiu –
Ar gali gi taip būti?
Kalbos aš dovaną vos beturiu.
Klajojome po Vilnių mes kartu,
O aš vos sugebu mintis išreikšti-
Mokykloje už tai negaučiau nei trijų.
O tu vis kalbi, kalbi, kalbi.
Žinok, kaip gera buvo man klausyt tavęs,
Kad net galvojau pradėjau,
Realybėje aš, o gal – sapne?
Kavos puodelis, po to dar arbata,
Daugybė nuotraukų – Paryžius, Londonas, Praha,
Dabar tai šalies –
Nebežinau, nė ko ir klausti
Staiga taip mąstantį aš užklumpu save
Tik štai – likimo smūgis piktas –
„Be dešimties minučių dvi,”-
Sakai tu man.
Atėjo metas skirtis.
Tau reikia vykti į namus.
Paliekame „Manufaktūrą” jaukią.
Už lango šlapdriba – niūru.
Galbūt dėl to jau tylime abu.
Stotis. Nebežinau, nė kiek ir valandų,
Per gatvę minioj tik tu
Ir ištirpsti minioj žmonių.
„Kam yr pradžia – ateina galas”,-
Bandau nors taip save paguost.
O gal dar lemta man nors kartą
Sutikt tave ir niekad nepaleisti?
Kartu gyventi, džiaugtis ir mylėti
(O gal net susilaukti vaikų?)
Kartu kovoti už abu.
Nepasiduot likimo smūgiams,
O tapti dar tik tvirtesniais.
Stotis. Nerūpi kiek tų valandų,
Vis viena jau nebeateisi tu.
Gal ketvirtoji sausio
Nieko tau nebereiškė,
Bet pasakyti šitaip aš jau negaliu
Apsigyvenai manyje dieną,
O kartais kalbamės sapne.
Atleisk už viską,
Nors nėra ir už ką atleist.
Atleisk, bet aš lig šiolei
Be tavęs liūdžiu.
Kas žemėj gali būt sausiau,-
Nei troškulys mylėti?
Kas žemėj gali būt liūdniau,-
Nei meile nusivilti
O, Visagali, aš prašau:
„Padėk, man ją susigrąžinti.”
