Jis ir Ji. Meilė be atsako
Jie buvo geriausi draugai. Ji, ilgų plaukų, mėlynų akių, išvaizdi panelė.
Jis, draugiškas, mielas, bendraujantis vaikinas.
Pamoka. Nuobodu, jie sėdi klasėje ir klausosi tuščių mokytojo kalbų. Jis visą pamoką negali nuleisti nuo Jos akių, Jis taip norėtų prieiti ir pasakyti:
– Suprantu, Tu mano geriausia draugė, bet aš Tau jaučiu daug daugiau nei draugystę. AŠ MYLIU TAVE. Bet aš per daug drovus, kad Tau tai pasakyčiau tiesiai į akis…
Baigėsi pamokos, Ji priėjo prie Jo ir paklausė ar Jis šiandien galėtų ateiti pas Ją, nes Jos tėvai išvažiavę, o Ji viena nenori pasilikti penktadienio vakarą. Jis kaip žinoma sutiko.
Jam nieko nebuvo brangiau už Ją, tad Jis galėdavo atsisakyti visko vien dėl to, kad bent valandą galėtų pabūti šalia Jos.
Štai jau Jis pas Ją namie, jie guli lovoje, žiūri filmą. O Jis galvoja:
– Kad Tau tik išdrįsčiau pasakyti ką jaučiu… Bet aš per daug drovus…
Ech…Tas stiprus jausmas kurį Jis jautė Jai, buvo tikrai nuoširdus, bet Jis bijojo Jai prisipažinti, nes žinojo, jog Ji Jam jaučia tik paprastą draugystę. Draugystę, kuri niekada nevirs į tikrą meilę.
Jau beveik dešimta valanda vakaro, vaikinas susiruošė namo, Ji atsisveikindama Jį pabučiavo į skruostą. Vaikinas nusišypsojo ir pasakė, kad rytoj Jai paskambins.
Jis eina neapšviestomis gatvėmis ir galvoja apie Jos švelnias lupas,nuostabią šypseną, ir tą nuoširdų juoką. Praėjus penkiolikai minučių, Jis jau buvo namuose. Jis tyliai užlipo laiptais į viršų, nenorėdamas pažadinti savo mažosios sesutės.
Šeštadienis. Saule įsiskverbė į Jo kambarį, jau beveik vienuolikta valanda, laikas keltis kol nepasirodė Jo mažoji sesutė ir viso to nesugadino. Jis išlipo iš lovos pasiėmė telefoną, ir surinko Jos numerį. Keli signalai, Ji nekelia.
– Kažkas blogai, na nieko gal Ji vis dar miega paskambinsiu už valandos.
Praėjo valanda. Jis vėl pasiėmė telefoną į rankas.
– Hmm… ir vėl nekelia. Nenoriu pasirodyti įkyrus, daugiau nebeskambinsiu, pati paskambins kaip galės.
Visą dieną Jis nesulaukė Jos skambučio, kažkas tikrai blogai.
Sekmadienis. Už lango lyja, namie didelis triukšmas, atrodo ir blogiau būt negali.
– Ji taip ir nepaskambino…
Pirmadienis. Jos nėra mokykloje, tai pirmas kartas kada Ji nepranešė, jog neateis.
Po pamokų Jis iš karto užsuko pas Ją. Jį pasitiko Jos mama. Ji buvo perbalus, Jos akys skendėjo liūdesyje, Ji bandė kažką sakyti…
– Ar kažkas atsitiko? Paklausė vaikinas.
– Bri…(Tai buvo merginos vardas)
– Kas Jai buvo?
– Ji ligoninėje. Penktadienį apie dešimtą Ji kažkur išbėgo ir…
– Ir kas? Na, pasakykit. Kas Jai atsitiko?
– Ji bėgo gatve, ir už posūkio visu greičiu važiavo mašina…
– O Dieve! Tik ne tai! pasakė vaikinas, ir Jo akys sužibo nuo ašarų.
Po ilgo bandymo nusiraminti ir nuraminti Bri mamą, jie nuvažiavo į ligoninę kur buvo laikoma Ji. Jie laukė koridoriuje, Jis nekantriai vaikščiojo pirmyn ir atgal. Iš palatos išėjo gydytojas, Jis pasakė, jog Bri labai nori pamatyti Tomą.(Toks buvo vaikino vardas)
Tomas įėjo į palatą ir pamatė Bri. Ji buvo akivaizdžiai nusilpusi.
– Pabučiuok mane paskutinį kartą…
– Nenusišnekėk, Tu pasveiksi, aš tai žinau. Aš tau visada norėjau pasakyti, kaip Tave…
Ir bandant vaikinui prisipažinti, mergina užmerkė savo akis visam laikui. Tai buvo iš tiesų skaudu, Jis jau pasiryžo Jai prisipažinti, o Ji lyg nenorėjusi to išgirsti, nusprendė išeiti. Išeiti visam laikui.
Po trijų dienų vyko laidotuvės. Prieš užkasdami karstą, Bri pusserė skaitė Jos paskutinį kartą rašytą dienoraštį. Jame buvo parašyta :
– Mes geriausi draugai, bet aš Jam jaučiu daug daugiau nei paprastą draugystę. AŠ JĮ MYLIU. Bet negaliu Jam to pasakyti, nes esu per daug drovi…
– AŠ IR TAVE MYLIU…
Jei myli, niekada nereikia laukti, nereikia bijoti prisipažinti, bijoti nesulaukti jokio atsako… Nes kartais kaip atsiranda proga pasakyti tai ką jauti, Tavo mylimasis tiesiog išeina. Išeina iš Tavo, o gal net ir visų kitų gyvenimo.
Niekada nereikia laukti, nes toks dalykas kaip “meilė” niekada Tavęs nelauks ir nepraneš, kad jau laikas. Laikas – prisipažinti, arba palikti šį pasaulį…
