Jeigu žmogus galėtų suskaičiuoti, kiek kartų per gyvenimą bučiavosi, rezultatas pritrenktų. Juk bučiniai – labai svarbi ne tik intymių santykių, bet ir bendravimo dalis. Ar kas nors uždavė sau klausimą: „Kas yra bučinys? Kokia jo kilmė? Ir išvis – kodėl bučiuotis taip malonu?” Kadaise italas Lambrozo pasiūlė teoriją, kad bučinys atsirado Ugnies žemėje. Neva tenykščiai gyventojai neturėjo jokių rakandų ar indų vandeniui. Jie arba pasilenkdavo ir burna gerdavo, arba siurbdavo vandenį per nendrinį vamzdelį. Vaikams taip gerti buvo pernelyg sudėtinga, tad motinos prisisemdavo burnas vandens ir girdydavo mažylius tiesiai į burną. Taip atsirado bučinys. Romėnai bučinio kilmę aiškino originaliau: vyrai prisiliesdami lūpomis galėdavo patikrinti, ar žmona negėrė, kai jų nebuvo namie. Ne mums spręsti, kuri iš šių teorijų teisinga, bet bučiniai sparčiai plito. Tiesa, galiojo galybė taisyklių. Viduramžiais daugelyje Europos šalių merginos pabučiavimas reiškė pasiūlymą tuoktis. Tai atsispindėjo net įstatymuose. Romoje nuotaka, kurią pabučiavęs jaunikis netikėtai mirdavo vestuvių išvakarėse, įgydavo teisę į pusę jo turto. O jaunuoliai, pabučiavę merginą ir vėliau atsisakę ją vesti, turėdavo sumokėti milžinišką baudą. Ispanijoje, kuri buvo pati griežčiausia moralės sergėtoja Europoje, XVII amžiuje moters pabučiavimas prieš jos valią buvo prilyginamas išprievartavimui.

Kas yra bučinys? Kokią paslaptį slepia lūpų susiliejimas? Bučinys reiškia klausimą: ar neužimta jūsų širdis? Ir atsakymą – laisva. Taip, laisva! Iš istorijos žinoma, kad nei Homero, nei Heziodo, pirmųjų senovės graikų poetų, herojai nepažino tokio bučinio, kokį dabar įsivaizduojame esant kaip etaloną. Nei Hektoras, amžiams atsisveikindamas su Andromache, jos nepabučiavo, nei Odisėjas, sutikęs Penelopę… Net ir tūkstantmečiams praslinkus, kai Europa jau svaigo nuo bučinių, daugelis tautų, ypač Azijos, nepatyrė šio malonumo. Susitikę eskimai, kaip ir kitame pasaulio krašte gyvenantys boliviečiai, trinasi nosimis, vietnamiečiai, rodydami meilę, vienas prie kito liečiasi šnervėmis. Vienas keliautojas praėjusiame amžiuje Australijoje pamėgino pabučiuoti aborigenę, o ši baisiausiai persigando, nes pamanė, kad ją užpuolė žmogėdra. Japonijoje bučinys labai ilgai buvo laikomas ne itin maloniu dalyku. XX a. pradžioje Tekančios saulės šalies cenzūra iškirpo iš užsienietiškų filmų per 800 tūkstančių metrų bučinių ir glamonių… Kai kurios scenos japonų kinematografininkų užsakymu buvo pakeistos rankos paspaudimu. Kadaise italas Lambrozo pasiūlė ne itin pagrįstą teoriją, kad bučinys atsirado Ugnies žemėje. Pasak jo, šios žemės gyventojai neturėjo jokių rakandų ar indų vandeniui. Jie arba pasilenkdavo ir burna gerdavo, arba, jei krantas būdavo status, siurbdavo vandenį nendriniu vamzdeliu.

Kai apima aistra, bučinys tarsi panardina du žmones į kvapų, skonių, paslapčių ir emocijų keitimosi būseną. Bučiuojamės paslapčia, geidulingai, švelniai, nedrąsiai arba aistringai. Bučiuojamės šviesią dieną ir tamsią naktį. Bučinys būna apeiginis, meilus, oro ir atsisveikinimo, pagaliau pasakiškas arba tik pakštelėjimas, kuris atgaivina princeses. Pirmiausia lūpos atsirado maistui, tik vėliau prisitaikė kalbai, bet bučiuojantis jos patenkina įvairius troškimus. Bučinys sužadina ištisą seką neuroninių pranešimų ir cheminių preparatų. Ilgainiui bučinys tapo gamtos sukurtu pokštu kalbai sustabdyti, kai žodžiai yra nereikalingi. Ne visi pranešimai yra vidiniai. Bučiavimasis yra dviejų žmonių bendras reikalas. Susijungdami du kūnai siunčia vienas kitam galingus pranešimus. Bučinys gali perduoti svarbią informaciją apie partnerio statusą ir ryšių ateitį. Blogas pirmasis bučinys gali staigiai sugriauti poros ateitį. Bučiavimosi paslaptis tyrinėja net mokslininkai. Kai kurie mano, kad bučiniai draugų pasirinkimo evoliucijos procesui yra esminis dalykas. Niujorko universiteto psichologas Gordonas Gallupas „Scientific American“ šių metų vasario numeryje rašo, kad bučiavimasis apima labai sudėtingą pasikeitimą informacija – uoslės, lytėjimo ir prisitaikymo, tai gali paleisti esminius nesąmoningus mechanizmus, įgalinančius žmones daryti tokius sprendimus, kuriems jie genetiškai nesuderinami.