Spyruoklinis kareivėlis kerta liaudžiai galvą
Ai, sako rausvaplaukis šatenas žydromis šaltomis akimis, skraidęs kartu su tarsi nuosavi vaikai artimu draugu ir numatomu Lietuvos 5 medalių generolu Jurijumi, keliauju pas liaudį, kuri mane myli ir išrinko, ir aš ją myliu, nes išrinko. Ir keliauja. Su tais pačiais anekdotais, tomis pačiomis frazėmis, tais pačiais rankų mostais. Ir tais pačiais libdemais, kurie išrūšiuoja ir praleidžia tik tuos klausimus ir klausiančiuosius, kurie jų vadui patogūs. Nors ar yra nepatogių klausimų spyruokliniam kareivėliui? Ar apskritai gali būti klausiamas tas, kurio, kaip parodė Konstitucinio Teismo posėdis, atmintis visiškai nusilpusi? Nežinau, atsakinėja teisėjams prezidentas, negaliu pasakyti, neatsimenu. Bet liaudį myliu. Va, ir draugas Jurijus šilta sotaus katino šypsena ir tamsiomis hipnotizuojančiomis akytėmis pataria keliauti pas (pa)prastus žmones. Ir kalbėti išmoktus žodžius – apie niekšus elitą, susimokiusius prieš prezidentą, apie tai, kad jam visi trukdo, apie tai, kiek jis gerų darbų nori nuveikti, apie… Gerais norais kelias pragaran grįstas. Kelias į diktatūrą? Nes prezidento veiksmai vis labiau panėši į žinomų istorijoje veikėjų metodus – Stalinas, Hitleris, Pol Potas ir kiti panašūs irgi atramos ieškojo skurdžiausiuose ir menkiausiai išsilavinusiuose sluoksniuose.