Ai, sako rausvaplaukis šatenas žydromis šaltomis akimis, skraidęs kartu su tarsi nuosavi vaikai artimu draugu ir numatomu Lietuvos 5 medalių generolu Jurijumi, keliauju pas liaudį, kuri mane myli ir išrinko, ir aš ją myliu, nes išrinko. Ir keliauja. Su tais pačiais anekdotais, tomis pačiomis frazėmis, tais pačiais rankų mostais.

Ir tais pačiais libdemais, kurie išrūšiuoja ir praleidžia tik tuos klausimus ir klausiančiuosius, kurie jų vadui patogūs. Nors ar yra nepatogių klausimų spyruokliniam kareivėliui? Ar apskritai gali būti klausiamas tas, kurio, kaip parodė Konstitucinio Teismo posėdis, atmintis visiškai nusilpusi?

Nežinau, atsakinėja teisėjams prezidentas, negaliu pasakyti, neatsimenu. Bet liaudį myliu. Va, ir draugas Jurijus šilta sotaus katino šypsena ir tamsiomis hipnotizuojančiomis akytėmis pataria keliauti pas (pa)prastus žmones. Ir kalbėti išmoktus žodžius – apie niekšus elitą, susimokiusius prieš prezidentą, apie tai, kad jam visi trukdo, apie tai, kiek jis gerų darbų nori nuveikti, apie… Gerais norais kelias pragaran grįstas. Kelias į diktatūrą? Nes prezidento veiksmai vis labiau panėši į žinomų istorijoje veikėjų metodus – Stalinas, Hitleris, Pol Potas ir kiti panašūs irgi atramos ieškojo skurdžiausiuose ir menkiausiai išsilavinusiuose sluoksniuose.

Beje, šių laikų diktatoriaus “Bagdado vagimi” vadinamo ir tuo titulu besididžiuojančio Sadamo Huseino sukurtoje alegorijoje – diktatoriaus ideologiniame vadovėlyje “Zabiba ir caras” tokios štai tiesos ir dėstomos. Atseit, paprastą liaudį valdžia, t.y., elitas niekina, o geras caras be galo myli, ir carą be galo myli liaudis, elitas kaltas, intrigas rezga, su šaknimis jį išrauti reikia, nepasitikėk niekuo, kas aplink tave, ištikimieji vis tiek išduos, todėl juos pirmas išdurk, pradurk, geriausia nudurk, čia aplinka kalta, elitas nori mane, valdovą išrinktąjį, iš barščių išmesti, todėl tik su liaudimi kalbėsiuos. Visi, kurie ne už mane – liaudies priešai, esu priverstas jiems būti negailestingas. Skaldyk ir valdyk. Ir apskritai, kas per išmislas ta demokratija, kokios čia parlamentinės komisijos? Geriau žiūrėsiu liaudžiai tiesiai į akis.

Bet kurgi tos liaudies akys? O gal tamsi liaudis yra tik nepasotinamas pilvas, masė, šliaužianti kaip amžinai alkanas šunėkas paskui viltimi vadinamą dešrigalį, tampomą gudrių manipuliatorių, gero caro?

Kuo skiriasi liaudis nuo subrendusios pilietinės visuomenės?

Gal tuo, kad pilietinė visuomenė pati aktyviai dalyvauja valstybės valdyme ir pati sprendžia. Per nepriklausomas visuomenines organizacijas, per politines partijas ar per atstovaujamąsias struktūras, kaip, tarkim, parlamentą. O liaudis, kuriai vis reikia vado? Minia, kuri galvos neturi, tik daug daug rankų, kuriomis iškelia liaudies galva apsiskelbusį, o paskui numeta, ir daug daug kojų, kuriomis dar tąjį, žiū, ir sutrypia? Bertoldas Brechtas sakė, jei liaudis nepatenkinta savo valdžia, kas kaltas? – Liaudis. Ir ją reikia nukirsdinti…

O artimiausiu metu bent jau pasidomėti, iš kokių lėšų nepartinis prezidentas su liberaldemokratų partija po liaudį varinėja ir pats pavyzdį rodo, kaip nepaisyti įstatymų ir taisyklių, civilizuotoje valstybėje galiojančių. Gal yra siekiančių, kad Lietuva pagarsėtų antidemokratine šalimi ir nebūtų įsileista į civilizuotų šalių bendriją, ir galbūt už tai prezidentui skolos už rinkiminę kampaniją būtų nubrauktos?

Net mokytojai, pasibaisėję prezidento elgsena, priminė, kad viską stebi jaunieji valstybės piliečiai – moksleiviai. “Jūsų veiksmai prezidento instituciją ištikusios krizės metu griauna tuos principus ir vertybes, kurias mes stengiamės perteikti savo mokiniams, kaip laisvos tautos ir demokratinės valstybės žmonėms”, – rašoma mokytojų pareiškime ir kviečiama poną prezidentą atrasti savyje drąsos elgtis garbingai – taip, kaip dera civilizuotos demokratinės valstybės politikui, kaip dera piliečiui. Visos šios istorijos geroji pusė yra ta, kad akivaizdžiai kyla ir bręsta jaunimas kaip aktyvi ir sąmoninga pilietinės visuomenės dalis. Su savo nuomone ir apsisprendimais. O prezidentas į JAV apsisprendė nevykti tik po to, kai jam jau nedviprasmiškai amerikiečių buvo pasakyta, kad anapus Atlanto jo niekas nepriims. Apsaugą nuėmė, vertėjai išsivaikščiojo….

Išties sunkiai suprantama, kodėl valstybės pareigūnas, kuriam gresia apkalta pagal visus tris Konstitucijoje numatytus punktus, ir kuris, apkaltai pasibaigus, visai tikėtina, kad persikels į Sniego gatvę, taip įsitvėręs laikosi kėdės. Tarsi grobikas, užpuolęs svetimas žemes, ten įsitvirtinęs ir bijantis, kad vos paliks ją nors trumpam, ras ten jau kitą, teisėtą šeimininką. Beje, pagal įstatymus nebaigęs kadencijos ir atsistatydinęs prezidentas išlaiko savo privilegijas. O po apkaltos? Gal Prezidentas dėl mums nežinomų priežasčių kėdės negali palikti? Dėl kokių nors įsipareigojimų? Žemaitiško užsispyrimo? O gal dėl keturių Prezidento kėdės kojų?…

Be kėdės šešiakojai gyventi negali. Be jos šešiakojai plūduriuoja gyvenime tušti kaip balionėlio vidus, kaip nulis. Sakykim, kas dabar yra pilietis G.Vagnorius? Nors ir Seimo narys. Ir praturtėjęs nesvietiškai per premjeriavimo metus.. Tiesą sakant, konservatoriai gal kiek ir per sūriai pavadino R.Paksą nuliu. Nors, gal jie turi teisę, nes patys savo lizde jį išperėjo, pirmi augino, pirmi pažino, o tas juos Lietuvos politikos padangėje apmovė ir “išsprogdino” pirmus. Iki šiol niekaip nesusiklijuoja. Todėl gal jų nesantūrumas yra teisėtas? Konservatoriai turi patys gerokai paplušėti, kol savus šešiakojus išmedžios ir atgailą atliks. Kaip, beje ir kitos politinės jėgos. Gal išties atėjo didžiosios atgailos metas?

Kaip bebūtų, visiems jau visiškai akivaizdu, kad Paksas nesako tiesos. Net ir jo fanams. Tik pastarieji tai priima kaip dar vieną šaunumo įrodymą. Borisovas iš jo milijonų reikalauja? Išgrauš. Paksas tik ima, kodėl jis turi atiduoti? Va, “paprasta Irako liaudis” “Bagdado vagiui” jo visas nuodėmes atleidžia ar mūsiškoji neatleis “žemaičių melagiui” ? Juolab, savo gerbėjų jis lyginamas su Vytautu, kuris kelis kartus krikštijosi, vis pagal kitokias apeigas, ir vokiečius apmovė Žemaitiją užrašęs, ir rusus, ir ne po kartą, būtų tada buvę amerikonai, ir juos būtų apsukęs. Juk sutarčių anas irgi nepasirašinėjo, neraštingas buvo, nors į karalius taikė. Tik va, nukrito Vytautas nuo žirgo, ir nei įpėdinių po savęs nepaliko, nei karūnos. Tik įbaudžiavintus žemaičių valstiečius.

Neringa Lašienė

Views All Time
Views All Time
1922
Views Today
Views Today
1
0 0