Rusija grįžta: dviejų rusų – gero ir blogo – epopėja

Rusija niekada neatsisakė ir neatsisakys savo kuo stipresnės geopolitinės įtakos rytinėje Baltijos jūros pakrantėje. Latvijoje ir Lietuvoje – ypač: Latvijoje dėl Rygos ir Liepojos uostų, Lietuvoje – dėl Klaipėdos uosto ir Kaliningrado anklavo, svarbiausio, kaip dabar aiškiai matyti, savo teritorinio laimėjimo Antrajame pasauliniame kare.

Pretenzijos į Baltijos rytinį pajūrį susilpnėdavo tik tada, kai Rusija pati nusilpdavo kaip didvalstybė, bet tuoj pat atgydavo, kai tik atsigaudavo jos imperinė savijauta. Šiandien Rusija mano atsigaunanti bei atgaunanti nacionalinį orumą. Jis Maskvai neįsivaizduojamas be Baltijos pajūrio ir – ypač Kaliningrado kontrolės: kas valdo šį miestą, valdo Europos Rytų–Vakarų slenkstį.

Lietuva šiandien žengia per NATO ir Europos Sąjungos duris. Joms užsidarius už Lietuvos nugaros, Rusijai tektų pripažinti ir įteisinti daug bendravimo su Vakarų Europa ir poveikio jai kliuvinių, svarbiausi iš kurių būtų Baltiją uždaranti Europos Sąjungos išorinė siena ir NATO struktūrų priartėjimas.

Ilgai kūrusi savo veikimo galimybę, Maskva ėmėsi veiksmų. Latvijoje Rusijos strategija buvo paremta apie pusę šalies gyventojų sudarančia rusakalbe Latvijos dalimi, kuri Maskvos buvo tiesiog pakviesta padėties kontrolę imti per rinkimus į respublikos Seimą. Tik Latvijos parlamentinių partijų dėka politinės valdžios perėmimas konstituciniu būdu buvo sustabdytas. Dabar rusakalbiai keliami kovon remiantis Strasbūro teismo nutartimi dėl rusakalbių gyventojų žmogaus teisių pažeidimų.

Lietuvoje rusų tautybės piliečių nedaug. Todėl čia pritaikyti latviškojo varianto nebuvo galima. Kaip rodo šiandienė šalies padėtis, čia pasirinktas ruso „iškilios asmenybės” kūrimo kelias.

Nuo Atgimimo pradžios kilo du Lietuvos rusai: vienas net neblogai pramokęs ir mielai kalbantis lietuviškai – Viktoras Uspaskichas, antras – Jurijus Borisovas. Abu jie turtėjo iš rusiškų šaltinių: V.Uspaskichas iš dujų priežiūros, J.Borisovas – iš sraigtasparnių remonto verslo. Tiesą sakant, ar galėtų kokia iš Lietuvos institucijų tiksliai nustatyti jų turtų šaltinius ir kilmę? Ir ar norėtų – juk tąsyk reikėtų tyrinėti ir kitų – lietuvių elito – kapitalo prigimtį.

Abu verslininkai sėkmingai darbavosi „Lietuvos labui”: V.Uspaskichas – gražindamas Kėdainius, J.Borisovas – remdamas Lietuvos sportą. Abu pasiekė pripažinimo: vienas buvo išrinktas Seimo nariu ir netgi Ekonomikos komiteto pirmininku, kitas pagerbtas valstybiniu apdovanojimu.

Abu dosniai rėmė rinkimų kampanijas: V.Uspaskichas – socialliberalus ir A.Paulauską, J.Borisovas – Rolandą Paksą. Su nedideliais skirtumais – apie V.Uspaskicho paramas beveik nekalbėta, J.Borisovo parama buvo netgi keistai reklamuojama. Buvo ir dar viena aplinkybė: Lietuvai buvo pasakojama, kad milijonus V.Uspaskichas užsidirbo iš juodųjų metalų ir agurkų – labai lietuviškai, o J.Borisovas tarsi ir nelabai lietuviškai – lyg iš sraigtasparnių detalių kontrabandos ar net ginklų prekybos su terorizmą remiančiomis šalimis. Tačiau iki tam tikro laiko į tai niekas lyg ir nekreipė dėmesio.

Kai iš darbo atleidinėjamas Lietuvos VSD vadovas Mečys Laurinkus gavo teisę iš Seimo tribūnos pateikti informaciją apie J.Borisovo dosniai paremto Prezidento Rolando Pakso komandos ryšius, per J.Borisovą palaikytus ir su Rusijos interesų priedangų tarnybomis bei nusikalstamų grupuočių nariais, kilo toks skandalas, kuris visiškai paralyžiavo Lietuvos valstybinį ir visuomeninį gyvenimą, o jo pabaiga jau matyti tik Lietuvos Prezidento apkaltos procedūroje.

Blogas rusas savo darbą padarė. Ko gero, kaip ir buvo numatyta pagal kažkokį lyg buvusį, lyg nebuvusį planą „Strekoza”.

Tačiau liko „geras rusas”. Jam kažkas neleido dirbti Seime, neteisingai, anot jo, vykdė privatizaciją, todėl jis pasitraukė iš Seimo valdžios, įspėjo Prezidentą apie jo aplinką ir sukūrė Darbo partiją, kuri dar neįregistruota šoktelėjo į reitingų viršūnę. Kitaip ir negali būti, nes vadovauja jai beveik savas švarus, dosnus, sąžiningas, darbingas ir protingas televizijų laidų herojus. Jeigu įvykiai klostysis kaip iki šiolei, 2004 metų rinkimuose ir į Europos Parlamentą, ir į Lietuvos Seimą jis be vargo gali planuoti sau daugumas.

Kas bus įvykę iki tol? Iki tol bus galutinai sukompromituoti ir sutriuškinti konservatoriai su savo naujuoju lyderiu, nes jau imamasi tyrinėti „Mažeikių naftos” pardavimo aplinkybes. Iki tol bus sukompromituoti liberalcentristai su juos subūrusiu pirmininku, nes imamasi nagrinėti jo merystės sandoriai. Iki tolei nuo bėgių, ko gero, bus nuleistas ar bent pristabdytas ir socialdemokratų lokomotyvas, nes ir apie jo „šalutines stoteles” yra daug ką pasakyti.

Kas gi iš to? Iš to štai kas: vienintelis tikras premjeras – tai premjeras Viktoras Uspaskichas – švarus, dosnus, sąžiningas, darbingas, protingas ir jau galingas.

O kas bus Prezidentas? Tikrai ne A.Paulauskas, nes ir jis susijęs su „blogu rusu” J.Borisovu ne mažiau negu R.Paksas. Taigi visa jaunųjų Lietuvos lyderių kohorta nukirsdinama, konkurentų „gerajam rusui” nėra. Nėra konkurentų ir iš „Lietuvos senosios gvardijos” – V.Petkevičiaus paskvilinis romanas pasirodė irgi laiku.

Ar Prezidentu išliks R.Paksas, ar – apkaltoje jį suspendavus – iškils V.Adamkus, į premjerus realiai kandidatuoti tegalės V.Uspaskichas, ir parlamentinė dauguma tą galimybę jam įformins. Net jeigu Lietuva ir spės persiristi į Europos Sąjungą (Rusijai svarbiau, kad Lietuva nebūtų NATO, o R.Pakso sukompromitavimas tą galimybę suteikia), ne Lietuvos Prezidentas, netgi ne Seimas pagal Europos Sąjungos Konstituciją spręs Lietuvos reikalus, o premjeras. Ką ir reikėjo įrodyti, kaip sakoma.

Per daug ryškiais baltais siūlais buvo siūta prezidentinė R.Pakso rėmimo kampanija, kad būtų įmanoma jos neapkaltinti. Nei Lietuvos valstybė, nei Lietuvos kapitalistai neturi arba nenori skirti tiek pinigų, kiek reikalauja jokių ribų šiandien nepripažįstančios rinkimų kampanijos. Suinteresuoti užsieniai jų turi. O mes už savo godumą ir naivumą visą Nepriklausomybės metą mokame savo valstybės garbe, stiprybe ir likimu.

Net jei Rusija ir JAV ras kokį nors status quo šiame savo žvalgybų vykdomame „ribų peržiūrėjimo” kare, prie Lietuvos politikos farvaterio jau pastatytas „geras rusas”. Galima neabejoti: rusiškieji interesai jo negriaus.

Klykčiojusios apie V.Uspaskicho užmačias referendumais pakeisti Lietuvos politinės sistemos sąrangą ir paversti šalį oligarchų bei perkamų politikų manipuliuojama teritorija, šiandien, užsiėmusios tik „prezidentūros skandalu”, visos parlamentinės partijos sutartinai tyli. Nė viena jų nė žodeliu neužsiminė apie tikrąją valstybės padėtį, apie tą kelią, kuriuo eidama Lietuva iš tiesų gręžiasi į Rusijos pusę.

Kodėl?

Vėl deramasi dėl kainų?

Ar tai tiesiog dėl to, kad taip ir yra vykdomas iš pradžių kažkieno sumąstytas planas – atgal į Maskvą per Briuselį?