Trumpa laiko teologija
Pasaulio istorijoje dar niekad taip greitai nelėkė laikas, kaip mūsų dienomis. Dar niekad žmogaus nesupo šitiek laikrodžių: ant rankos, mobiliajame telefone, kompiuteryje, automobilyje, muzikos grotuve, visuose namų kambariuose, visose darbo ir viešose patalpose. Mūsų kasdienybę reguliuoja, netgi diktuoja laikrodžiai, kalendoriai, grafikai. Kiekvienas mūsų žingsnis tvirtai “pririštas” prie laiko. Mūsų komunikaciją neregėtai pagreitino internetas ir mobilieji telefonai. Laikas yra tapęs šiuolaikiniu vergvaldžiu – nepalenkiamu, negailestingu, neišvengiamu. Tad ar tikrai gyvename “chronokratijos” laikais? Ar tikrai viską diktuoja laikas? Ar nėra laikas vienas iš mūsų priešų (žr. Ps 16a)? Ką apie laiką kalba Biblija? Kaip su laiku turi elgtis krikščionis? Laikas turi savo pradžią. Nors ir labai sunku įsivaizduoti, bet prieš mūsų laiką buvo kitas laikas, ir ateis tokia diena, kai egzistuos laikas be laiko mūsų prasme – tai amžinybė su Dievu. Kurdamas pasaulį, Dievas kartu sukūrė ir visas erdvines dimensijas, taigi tarp to ir laiką. Biblija prasideda sakiniu: “Pradžioje Dievas sukūrė dangų ir žemę” (Pr 1,1). Taigi laikas irgi yra sukurtas Dievo, todėl vadinasi Dievo kūriniu. Jis irgi yra “labai gera”, kaip ir visa, ką sukūrė Dievas (Pr 1, 31). Kadangi Dievas pats laiką sukūrė, tai yra viršesnis už jį ir jo neveikiamas. Dievas yra amžinas, kaip daugybėje vietų teigia ir pabrėžia Biblija. Ps 90,2 sakoma: “Pirma, negu kalnai užgimė, ir žemę bei pasaulį pagimdei, tu esi Dievas nuo amžių per amžius”. Todėl Dievas laiką “suvokia” irgi visai kitaip, kaip kad teigiama Ps 90,4: “Juk tūkstantis metų tau lyg viena diena, lyg vakarykštė diena, jau praėjusi, lyg viena nakties sargyba”.