Straipsnio tikslas – išanalizuoti Lietuvos latvių liuteronų evangelikų parapijų struktūrą, jų įtaką Lietuvos latvių tautinės savimonės formavimuisi, santykį su tuo metu veikusiomis latvių draugijomis ir mokyklomis. Iš esmės tai bandymas apžvelgti latvių bendruomenės struktūrą ir jos raiškos būdus bei išanalizuoti bažnyčios reikšmę vienos tautinės mažumos gyvenime.

Tyrimo objektas – latvių liuteronų evangelikų parapijos, daugiausia įeinančios į lietuviškosios Žiemgalos teritoriją. Straipsnyje minimos ir kelios parapijos, išeinančios už šios teritorijos ribų. Tai labiau į vakarus esančios Skuodo ir Būtingės parapijos. Jas atmesti būtų netikslinga, nes visos Lietuvos latvių parapijos sudaro vieną bendriją. Duomenys apie Skuodo ir Būtingės parapijas bei draugijas padeda geriau iliustruoti visos Lietuvos latvių parapijų padėtį.

Chronologinės straipsnio ribos – 1918–1940 m., nuo nepriklausomos Lietuvos valstybės susikūrimo (1918 m.) iki latvių tautinių draugijų veiklos sustabdymo (1940 m.).

Metodai – analitinis, aprašomasis, statistinis.

Įvadas

Lietuvos latviai kaip tautinė mažuma nėra sulaukusi išsamių tyrinėjimų, juos apėjo net tie tyrėjai, kurie savo darbuose bandė perteikti tarpukario Lietuvos tautinių mažumų gyvenimo specifiką. Todėl sunku kalbėti apie tarpukario Lietuvos latvių tautinę mažumą, ją dar ribojant geografiškai, t. y. koncentruojantis tik ties Žiemgalos teritorija. Dar mažiau yra medžiagos, kurioje būtų analizuojama Lietuvos latvių liuteronų padėtis, jų santykiai su kitomis etninėmis ir konfesinėmis grupėmis. Dažniausiai toje medžiagoje tik keliais trumpais sakiniais užsimenama, jog šalia lietuvių ar vokiečių evangelikų liuteronų buvo dar viena etninė konfesinė bendruomenė – latviai, bet nesigilinama į jų parapijų struktūros specifiką, santykius su kitomis tautinės raiškos formomis: latvių draugijomis, mokyklomis ir pan. Šitokia problemiška tema lėmė literatūros ir šaltinių pasirinkimą. Rašant straipsnį remtasi dviem literatūros ir šaltinių grupėmis: istoriografiniais darbais – straipsniais, monografijomis; archyviniais šaltiniais ir to meto publicistika. Pirmajai grupei priklauso A. Hermano (A. Hermann)1 straipsnių rinkinys, kuriame, kitaip nei kitų autorių straipsniuose, plačiau apžvelgiami ne tik Lietuvos evangelikai liuteronai vokiečiai, bet ir latviai. Taip pat remiamasi latvių mokslininko E. Kiplokso (E. Ķiploks)(2) darbu apie Lietuvos latvių parapijų padėtį, tautinius ir religinius ypatumus. Neliko nuošaly ir V. Krasnaiso (V.Krasnais) dar tarpukariu Rygoje išspausdintas darbas apie latvių kolonijas(3), kuriame nemažai vietos skiriama ir Lietuvos latvių bendruomenei. Šiame darbe latvių bendruomenė pristatoma pagal gyvenamają vietą (t. y. geografinio suskirstymo principu). Pastarųjų dviejų autorių darbai nėra visiškai objektyvūs ir patikimi, nes juos rašant remtasi tik vienu kitu leidiniu ir šaltiniu, pasigendama tikslios šaltinių bibliografijos nuorodų, todėl kai kurių autorių teiginių neįmanoma patikrinti. Šiame straipsnyje panaudoti ir duomenys iš archyvinių šaltinių. Tai Lietuvos centriniame valstybės archyve (LCVA) saugomi dokumentai apie latvių draugijų steigimą bei veiklą, kurie ne visuomet tiesiogiai susiję su evangelikų liuteronų latvių parapijomis. Tačiau šie dokumentai padeda geriau susidaryti visą latvių bendruomenės vaizdą. LCVA saugoma daug latvių draugijų korespondencijos, kuri dėl išlikusių dokumentų fragmentiškumo pateikia tik mozaikinį bendruomenės vaizdą. Straipsnyje panaudota LCVA saugoma Lietuvos latvių susivienijimo Būtingės skyriaus medžiaga (f. 946), kuri iliustruoja Lietuvos latvių tarpusavio ryšių palaikymą bei centrinės latvių organizacijos svarbą koordinuojant skyrių ir mažesnių draugijų veiklą. Vidaus reikalų ministerijos fondo (f. 377) medžiaga suteikia duomenų apie draugijų statistiką. Duomenų apie kai kurias Lietuvos latvių draugijas saugoma ir Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos Policijos departamento fonde (f. 394), tačiau šie duomenys tik statistiniai. Jie nesuteikia žinių apie realią draugijų veiklą. Išsamesnį vaizdą galima susidaryti peržiūrėjus Lietuvos Respublikos Žeimelio latvių švietimo draugijos valdybos fondą (f. 949), kurio bylose saugomi dokumentai apie Lietuvos latvių sąjungos veiklą, pirmojo svarbesnio Lietuvos latvių kultūrinio centro iškilimą. Nors duomenų apie latvių pradžios mokyklų steigimą galima aptikti pavienėse įvairių fondų bylose, bet išsamiausia medžiaga sukaupta Lietuvos Respublikos švietimo ministerijos fonde (f. 391). Ši medžiaga suteikia gana išsamios informacijos apie latvių mokyklų steigimą ir Švietimo ministerijos poziciją jų atžvilgiu. Nors LCVA irgi yra medžiagos apie Lietuvos latvių draugijas ir mokyklas, tačiau dažniausiai ji netiesioginė, todėl sunku susidaryti vientisą vaizdą apie Lietuvos latvių bendruomenės veiklą bei santykį su evangelikų liuteronų parapijomis. Archyvų medžiagą papildo to meto spaudos straipsniai ir pranešimai, kurie padeda geriau suprasti tuometinę Lietuvos latvių būklę. Lietuvos spaudoje pranešimų apie latvių veiklą būta nedaug. Dažniausiai apie juos trumpai užsimenama, pateikiant bendrąsias žinias apie Latviją arba jos ryšius su Lietuva. Tokiu pavydžiu galėtų būti Lietuvoje leistas laikraštis Lietuvos evangelikų kelias4. Beje, Lietuvos latviai XX amžiaus trečiojo dešimtmečio viduryje patys bandė leisti laikraštį latvių kalba Lietavas Latvis („Lietuvos Latvis”). Tai buvo nepolitinis, literatūrinis leidinys, ėjęs 1925–1926 m. Jame buvo spausdinami įvairiose Lietuvos vietose gyvenusių latvių laiškai ir žinutės apie tuometinę latvių draugijų ir mokyklų veiklą. Dalį šiame straipsnyje panaudotų publikacijų sudaro Latvijos spaudoje publikuoti straipsniai ir laiškai. Lietuvos latviai nebuvo nutolę nuo Latvijos nei geografiškai, nei kultūriškai, todėl jiems buvo prieinami ten spausdinti laikraščiai, žurnalai bei knygos. Tad nenuostabu, jog Latvijos spaudoje nuolat pasirodydavo straipsnelių apie Lietuvos latvių būklę. Tai buvo Latvijos latvių ir Lietuvos latvių rašyti pranešimai, kuriuose kartais būdavo gana prieštaringai nušviečiama Lietuvos latvių būklė. Ypač tendencingi buvo Latvijos latviai, kurie kritiškai vertindavo nenuoseklią Lietuvos latvių kultūrinę veiklą arba valdžios atstovų abejingumą vietos latvių atžvilgiu. Dažnai buvo išsakoma mintis, jog užsienio latviams būtina suteikti Latvijos paramą, nes antraip diasporos latviai neišvengiamai nutautės. Šiuos periodikos straipsnius reikėtų vertinti atsargiai, nes jais siekta paveikti visuomenės nuomonę, todėl juose pateikiami faktai ir jų vertinimai galėjo būti neobjektyvūs. Iš tokių leidinių minėtini Rygoje leistas laikraštis Latvji Ārzemēs, skirtas latvių išeivių būklei nušviesti, taip pat respublikinis leidinys Jaunākas Ziņas. Šiame straipsnyje minima Lietuvos latvių sąjunga, veikusi XX a. trečiajame dešimtmetyje Joniškyje, turėtų būti skiriama nuo panašiu pavadinimu XX a. ketvirtajame dešimtmetyje Kaune veikusio Lietuvos latvių susivienijimo. Nors šių dviejų organizacijų tikslai buvo panašūs (pirmiausia latvių bendruomenės veiklos koordinavimas visos Lietuvos mastu), tačiau skyrėsi jų veiklos principai. Dėl šaltinių stokos šis straipsnis nepretenduoja į visiškai išbaigtą Lietuvos latvių evangelikų liuteronų parapijų tyrimą.

Tarpukario Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios struktūra

Lietuvos evangelikai liuteronai, kaip ir kitų Lietuvoje išpažįstamų religijų atstovai, buvo etniškai mišri konfesija. Tarp liuteronų buvo ir lietuvių, ir vokiečių, ir latvių. Įvairiu laikmečiu jų pozicijos ir įtaka visos Lietuvos liuteronų gyvenimui pasireikšdavo skirtingai. Lemtingas tautinis konfliktas tarp liuteronų lietuvių ir vokiečių kilo tarpukario Lietuvoje, kai 1919 m. buvo pradėta kurti nepriklausoma Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčia ir vis dažniau bandoma sulietuvinti liuteronų bažnyčią. Tad istorikai daugiausia dėmesio skiria šių tautinių grupių atstovams, o liuteronus latvius dažnai apeina kaip negausią Šaurės Lietuvoje įsikūrusią etninę ir konfesinę grupę, neturėjusią aiškios pozicijos lietuvių ir vokiečių konflikte. Istorikų darbuose apie tarpukario Lietuvos liuteronų problemas tik keliais sakiniais užsimenama apie latvių tautybės liuteronus. Dauguma liuteronų parapijų buvo mišrios, dažniausiai dvikalbės. Šiaurinėse parapijose persvarą turėjo latviai, nedidelė dalis parapijiečių buvo vokiečiai. Toliau į pietus esančios parapijos buvo vokiškos ir lietuviškos. Liuteronų religija skatino pamaldas laikyti gimtąja kalba, tad jos buvo laikomos tomis kalbomis, kuriomis kalbėjo parapijiečiai. Taigi toje pačioje bažnyčioje skambėdavo lietuvių ir vokiečių arba latvių ir vokiečių kalbos. Remiantis 1923 m. visuotinio Lietuvos gyventojų surašymo duomenimis, tuo metu iš 14 883 Lietuvoje gyvenusių latvių 13 555 užsirašė evangelikais liuteronais, tai sudarė 91 proc. šios tautinės bendruomenės5. Tad dauguma Lietuvos latvių buvo evangelikai liuteronai. Tarp Lietuvos latvių antra pagal gausumą konfesija buvo katalikai, daugiausia gyvenę šiaurės rytinėje Lietuvos dalyje, trečia – baptistai, būręsi šiaurės vakarinėje Lietuvoje6. Įdomu pažymėti, jog 1922 m. liuteronų bažnyčios konsistorijos pranešime Vidaus reikalų ministerijai nurodoma, kad Lietuvoje gyvena 25 tūkst. vokiečių, 15–18 tūkst. lietuvių ir 20 tūkst. latvių liuteronų(7). Šie duomenys ne visai sutampa su surašymo duomenimis, bet tai natūralu, nes istorijoje įprasta remtis statistika. Statistiniai duomenys, nors ir apeliuojantys į objektyvumą, dažniausiai būna paveikti ne visai objektyvių aplinkybių, todėl juos derėtų vertinti kritiškai. Tačiau jie gali paaiškinti, pailiustruoti bendrąsias tendencijas. Verta pažymėti, jog kai kurių mokslininkų darbuose tokie svyravimai yra gana žymūs. Tautinių mažumų atstovai susiduria su tautinio tapatumo, saviidentifikacijos problema. Kai tautinę mažumą nuo daugumos tą valstybę sudarančių gyventojų skiria ne vien kalba, kultūrinės tradici jos, bet ir religija, tokios tautinės mažumos atstovams turėtų būti lengviau apsispręsti, kurią tautybę pasirinkti (t. y. tautybę etnine lingvistine, etnine konfesine ar tautybę pilietine prasme). Latvių ir lietuvių tautų kultūra bei kalba gana panašios, todėl Lietuvos latviams renkantis tautybę (latvių ar lietuvių) lemiamu veiksniu tapdavo religija ir parapija (kaip institucija). Parapijos vienijo daugiau gyventojų nei draugijos (tuo metu draugijos buvo vienas iš korporatyvinio visuomeninio gyvenimo pavyzdžių), todėl jos galėjo labiau veikti vietinių latvių gyvenimą. Tačiau parapijų poveikis bent jau pirmaisiais Lietuvos nepriklausomybės metais kultūrine prasme nebuvo žymus. Galbūt tokį supratimą lemia duomenų apie latvių parapijas stoka, tačiau tai galima paaiškinti ir objektyviomis priežastimis. Lietuvos liuteronų konsistorija tautiniu principu buvo susiskaidžiusi. 1919 m pradėjus kurti Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčią išryškėjo, kad trys ją sudarančios tautinės grupės buvo linkusios laikytis ne konfesinio bendrumo, bet tautinio atskirumo. 1921 m. buvo nuspręsta palikti vieną bendrą vykdomąjį bažnyčios organą – konsistoriją, o aukščiausias institucijas – sinodus rinkti tris, kiekvienai tautinei grupei: lietuviams, vokiečiams ir latviams(8) (apie parapijų atstovavimą sinoduose dar bus kalbama). Sinodai buvo įpareigoti rūpintis kiekvienos tautinės grupės reikalais. Kita priežastis, kodėl parapijos netapo kultūrinės traukos centrais, buvo ta, kad trūko latvių kunigų. Dažniausiai evangelikų liuteronų kunigai būdavo vokiečiai. Priešiškumą vokiečiams latviai tikriausiai atsinešė dar XIX a. iš Kuršo gubernijos – ten jį lėmė istorinės aplinkybės. Nors latviškų parapijų kunigai buvo vokiečiai, tačiau bažnyčiose pamaldos būdavo laikomos latvių kalba – latviams ir vokiečių – vokiečiams. Beje, pačių latviškų parapijų buvo tik keletas palei Latvijos pasienį nuo Būtingės iki Biržų. Jos turėjo po kelias filijas, išsimėčiusias gana dideliu atstumu viena nuo kitos. Jas pasiekti buvo sunku, todėl kai kuriose vietovėse pamaldos buvo laikomos tik vieną ar kelis kartus per metus. Esant tik keliems evangelikų liuteronų kunigams, kitaip ir negalėjo būti.

Lietuvos latvių evangelikų liuteronų parapijos

Latvių parapijos susidūrė ne tik su komunikaciniais sunkumais, latvių kilmės ir „teisingai” tautiškai nusiteikusių kunigų trūkumu, bet ir su tuo, kad dalis Lietuvos latvių peržengė latvio liuterono sampratos ribas. Tenka prisiminti, jog antra pagal dydį konfesija, kuriai priklausė Lietuvos latviai, buvo katalikai. Kaip parodys tolimesnė citata, ne veltui buvo pabrėžtas konfesinis skirtumas (liuteronybė) kaip tautybės pasirinkimo veiksnys. Apie latvius katalikus apskritai sunku kalbėti, nes jie nefigūruoja Lietuvos katalikų statistikoje kaip latviai katalikai (dažnai tik užsimenama, kad vienoje ar kitoje parapijoje yra latviškai kalbančių parapijiečių). Patys latviai šitokią situaciją vertino nepalankiai ir laikė tai akivaizdaus fakto ignoravimu bei tam tikrų tautinių teisių paneigimu: Latviai katalikai gyveno palei visą Latvijos pasienį, daugiausiai aplink Žeimelį ir rytų pasienį. Sunku konstatuoti jų skaičių, nes valdininkai, išduodami pasus įspausdavo: kas yra katalikas, yra lietuvis – latviai gali būti tik protestantais(9). Kad tautybei nustatyti įtakos turėjo tikyba, kad neretai tikyba ir tautybė būdavo sutapatinama (netgi pačių latvių), liudija tai, jog į Lietuvos latvių susivienijimo Būtingės skyrių stojantieji vietoj prašomos nurodyti tautybės įrašydavo tikybą. Kaip pavyzdį galima pateikti Mikolio Brokšio anketą (tokių anketų būta ir daugiau): Ziņas par mani: vecums 26 g., pilsonība Lietuvas, tautība liuteranu, nodarbošanās – zveinieks(10). [Žinios apie mane: amžius 26 m., pilietybė Lietuvos, tautybė liuteronų, užsiėmimas – žvejys.] Sunku pasakyti, ar toks tautybės ir tikybos tapatinimas atsirado dėl švietimo stokos, ar taip buvo paprasčiau nusakyti etninę priklausomybę. Tikriausiai tam įtakos turėjo sudėtinga Būtingės gyventojų tautinė savimonė, todėl tapatybės nusakymas nurodant konfesiją buvo aiškesnis, bent jau ją nusakančiajam. XX a. trečiojo dešimtmečio pirmojoje pusėje Latvijos spaudoje buvo užsimenama apie prastą kultūrinę Lietuvos latvių parapijų būklę. Daugiausiai problemų sudarydavo latvių tautybės kunigų trūkumas. Su tokia pačia problema susidūrė ir liuteronai lietuviai, nes dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą susiformavęs vokiečių kilmės kunigų sluoksnis nesistengė rūpintis ne vokiečių kilmės parapijiečiais. Tuo metu Lietuvoje veikė tik kelios latvių draugijos, todėl parapijos ir jų atstovai kunigai turėjo galimybę tapti vietinių latvių vienytojais ir vadovais. Tačiau iki pat ketvirtojo dešimtmečio vidurio parapijos nebuvo latvių kultūros centrais dėl etninių prieštaravimų, kilusių pačioje liuteronų bažnyčioje: …beveik visi Lietuvoje gyvenantys mūsų tautiečiai yra ev.-liut. tikybos ir yra aptarnaujami 6 čia pastoviai gyvenančių vokiečių tautybės kunigų, kurie jokiu būdu nėra latvių draugai, ir kurie jokia dalim neprisideda prie jų kultūrinio gyvenimo(11). Latvijos spaudoje pasirodė pasiūlymas skirti stipendiją kai kuriems nepasiturintiems Lietuvos latviams mokytis tikybos mokslų Latvijoje su sąlyga, jog baigę studijas jie grįš į gimtinę ir užims laisvas kunigų vietas(12). Evangelikų leidinyje Lietuvos evangelikų kelias (1937) buvo prašoma kunigus, laikančius pamaldas svetimoje valstybėje, pasirūpinti tos valstybės konsistorijos leidimu jas ten laikyti. Mat Latvijos liuteronų kunigai, lankydami Lietuvos ir Latvijos pasienyje esančias latvių parapijas, laikė ten pamaldas be Lietuvos evangelikų liuteronų konsistorijos žinios(13). Dalis Latvijos pasienio kunigų, galbūt vietos parapijiečių prašomi, savavališkai laikydavo pamaldas Lietuvos pusėje. Tai buvo vienas iš būdų išspręsti latvių kunigų stokos problemą. Galbūt tai rodė augantį Lietuvos latvių tautinį sąmoningumą ir parapijos kaip kultūrinio reiškinio bei centro sampratos stiprėjimą. Tačiau Lietuvos evangelikų liuteronų konsistorija šią iniciatyvą sutiko nepalankiai, nes ji stengėsi sulietuvinti liuteronų parapijas arba padidinti jose lietuvių įtaką. Liuteronų kunigų latvių parapijose iš dalies padaugėjo tik ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje, kai į konfesinę veiklą įsitraukė latvių kilmės (gimę Lietuvoje) liuteronų kunigai Erikas Leijeris, Arnoldas Laukazilis ir Juozapas Urdzė. Visi trys buvo baigę Vytauto Didžiojo universiteto Evangeliškosios teologijos fakultetą(14). Apsigyvenę parapijose kunigai sustiprino jų įtaką. Skuode gyveno ir dirbo J. Urdzė, Alkiškiuose – G. Rauskinis (G.Rauskiņš; gimęs Latvijoje, dirbti į Lietuvą atvykęs kunigo E.Leijerio prašymu), Žeimelyje – E. Leijeris, o Šiauliuose – vokiečių tautybės T.Kupferis(15). Šių parapijų kunigai pamaldas laikydavo ir aplinkinėse parapijose bei filijose, tai skatino šių parapijų bendruomenes bendrauti. Liuteronų parapijų struktūros pagrindas buvo Parapijos taryba. Religinės bendruomenės buvo tvarkomos parapijiečių išrinkto savivaldaus organo – Parapijos tarybos (dar vadinamos Bažnyčios komitetu). Šis organas buvo atsakingas už parapijiečių tikybos reikalus, bažnyčios materialines reikmes, choro, sekmadieninės mokyklos steigimą prie bažnyčios, rūpinosi konfirmantų parengimu ir pan. Parapijos taryba glaudžiai jungė bažnyčią, draugiją ir mokyklą į latvių tautinę bendruomenę.

Parapijų, draugijų ir mokyklų santykis

Tarpukario Lietuvos latvių saviraiška buvo įgyvendinama kultūros priemonėmis per parapijas, draugijas ir mokyklas. Tuo metu Lietuvoje veikė 26-28 latvių draugijos (kai kurios su skyriais)(16). 1939 m. Vidaus reikalų ministerijoje oficialiai buvo įregistruota tik 18 draugijų(17), dvi iš jų – Lietuvos latvių sąjunga (būstinė Joniškyje) ir Lietuvos latvių susivienijimas – turėjo skyrius. XX a. ketvirtajame dešimtmetyje Lietuvos latvių draugijų buvo daugiau nei latvių parapijų, tačiau reikšmingesnės draugijos buvo steigiamos tose vietovėse, kurios jau buvo žinomos kaip religiniai latvių liuteronų centrai: Alkiškiuose, Žeimelyje, Joniškyje, Skuode, Mažeikiuose ir kt. Draugijų, mokyklų ir bent kartą per metus latviškai laikomų pamaldų vietos sutapdavo neatsitiktinai, mat tautiškumui palaikyti neužteko tautiniu pagrindu įsteigtos draugijos ar jos pastangomis išlaikomos tautinės mokyklos. Be latvių kultūros draugijų, yra veikusios religinės draugijos Mažeikiuose ir Žagarėje bei viena blaivybės draugija Alkiškiuose(18). 1931 metų draugijų sąraše minimos dvi latvių draugijos Mažeikiuose: Latvių evangelikų liuteronų ir Latvių bibliotekos- skaityklos(19). 1939 m. Lietuvos draugijų sąraše nurodoma tik viena Mažeikių latvių draugija20, tikriausiai šios dvi draugijos buvo susijungusios į vieną. 1933–1935 m. veikė Žagarės evangelikų liuteronų parapijos Latvių moterų komitetas(21). Pastarosios draugijos tikslai nebuvo vien religiniai. Be rūpinimosi vargšais, ligoniais bei bažnyčia, draugija plėtojo kultūrinę ir šviečiamąją veiklą(22). Tokių draugijų kūrimasis rodė tautinės grupės pastangas išlaikyti tautiškumą ir konfesinius skirtumus nuo kaimynystėje gyvenančių ir daugumą sudarančių lietuvių. Religinėms draugijoms buvo gana sunku išlikti ir suburti tos pačios tautybės gyventojus, nes jie galėjo išpažinti skirtingas religijas, o religiniai nesutarimai trukdė ugdyti tautinę savimonę, išlaikyti tautinį savitumą. Alkiškiuose ir Žeimelyje veikė gana stiprios latvių draugijos, vėliau tapusios Lietuvos latvių religiniais ir kultūriniais centrais. Neabejotina, jog draugijų veikloje dalyvavo ir kunigai; kai kurie jų skaitydavo paskaitas kultūros vakarų metu. Skuode veikė latvių draugija ir pradžios mokykla. J. Urdzė, apsigyvenęs Skuode, prie mokyklos įrengė internatą latvių kilmės mokiniams, iš Latvijos kultūros fondo išrūpino stipendijas moksleiviams, kurie norėjo toliau mokytis Jelgavoje(23) . XX a. ketvirtame dešimtmetyje latvių liuteronų kunigų įtaka vietos gyventojams didėjo, o kartu su latvių draugijomis parapijos sugebėjo suburti daugiau latvių tautybės Lietuvos gyventojų. Darnios parapijų ir draugijų veiklos pavyzdžiu galėtų būti 1940 metais planuota surengti Lietuvos latvių dainų šventė(24) . Beje, chorai veikė ne prie latvių draugijų, bet prie parapijų. Organizaciniais reikalais rūpinosi draugijos. Pačią šventę planuota surengti Alkiškuose. Rūpintasi chorų rengimu bei steigimu tose vietovėse, kur jų dar nebuvo. Chorams vadovaudavo pasauliečiai (galėjo būti ir išimčių): mokytojai, draugijų nariai ir pan. Parapijų tarybos rūpinosi latvių pradžios mokyklomis: jų įrengimu, mokytojų skyrimu, aprūpinimu. Beje, Lietuvos latvių pradžios mokyklomis darniai rūpinosi kultūros draugijos, mokyklų tėvų komitetai ir parapijų tarybos, o dažnai visų trijų institucijų veikloje dalyvaudavo tie patys žmonės. Lietuvos latvių vaikai tarpukariu lankė arba tautines, t. y. latviškas, arba lietuviškas mokyklas. Mokyklose taip pat buvo atsižvelgiama į išpažįstamą religiją. Lietuvoje veikė latvių draugijų iniciatyva įsteigtos tautinės pradžios mokyklos, ugdžiusios latvių vaikų tautinę savimonę. Mokyklų reikalais rūpinosi tiek liuteronų kunigai, tiek atsakingi parapijų tarybų nariai. Mokyklos nebuvo griežtai atskirtos nuo parapijų. Tai liudija Mažeikių latvių mokyklos Tėvų komiteto prašymas antruoju mokytoju skirti žmogų, gerai mokantį latvių kalbą ir turintį religinį pasirengimą. Šis prašymas buvo motyvuotas vietos latvių religiniais nesutarimais: Mokytoju, kuris gali ev.-liut. bažnyčioje vargonauti, mokantis vesti chorą ir svarbiausia gali mūsų ev.-liut. parapijos reikalus sutvarkyti ir ginti. …kadangi tarp ev.-liut. latvių pradėjo energingai veikti mūsų tikybai priešingos sektos skelbėjai, kaip antai anabaptistai ir adventistai. …Kad galėtumėm sustabdyti jau įsivyravusį sektantizmą yra reikalingas tinkamas choro vedėjas – mokytojas, kuris sugebėtų mūsų jaunuomenę atitraukti nuo svetimų skelbėjų ir suteikti tinkamą visuomenei užsiėmimą neperžengus savo konfesijos rubežių(25). Su tokiu pat prašymu į Švietimo ministeriją kreipėsi ir Mažeikių latvių evangelikų liuteronų parapijos taryba. Prašyme teigiama, kad mokytoju paskyrus jų siūlomą kandidatą vietos jaunimą konfirmacijai būtų galima rengti Mažeikiuose ir nereikėtų jo siųsti į kitas parapijas, pavyzdžiui, Alkiškius26. Mokyklų ir parapijų bendradarbiavimą rodo mokyklose dėstyta tikyba. Jos dėstymą kontroliavo parapija. Joniškio latvių progimnazijoje tikybą dėstė liuteronų kunigas, o pradžios mokyklose – vienas iš mokytojų. Ne visai kompaktiškai gyvenę latviai buvo priversti vaikus leisti ir į lietuvių pradžios mokyklas. Tai iš dalies skatino greitesnę integraciją į lietuvių visuomenę, o tikyba šiuo atveju tapo akstinu neužmiršti tautybės. Lietuvių pradžios mokyklose taip pat buvo dėstoma tikyba, tačiau – katalikų, todėl ji nebuvo privaloma latvių vaikams, lankiusiems lietuviškas mokyklas. Jiems tik reikėdavo iš savo liuteronų parapijos kunigo atnešti pažymą apie išklausytą tikybos pradžiamokslį. Todėl prie evangelikų liuteronų parapijos bažnyčios buvo steigiamos sekmadieninės mokyklėlės, kuriose latvių vaikai buvo mokomi tikybos. Tokios mokyklėlės taip pat ugdė tautiškumą religijos pagrindais. Kartais vietos latvių vienijimuisi ir bendram darbui trukdė jų pačių išpažįstamos skirtingos religijos, dažniausiai liuteronų, baptistų ir adventistų. Pagrindine nesutarimų priežastimi tapdavo tai, kad liuteronai buvo labiausiai tautiškai nusiteikusi latvių grupė, kuriai buvo nepriimtinas kitos religinės grupės bandymas įtraukti į savo religinę veiklą lietuvių tautybės gyventojus. Trečiojo dešimtmečio viduryje Skuode dėl konfesinių nesutarimų užsitęsė latvių draugijos įkūrimas. Skuodo apylinkėse dar nuo XIX a. antrosios pusės veikė stiprios baptistų parapijos. Tarpukariu jos savo veiklą tęsė Skuode, Jutkaičiuose ir Ylakiuose. Skuode taip pat veikė evangelikų liuteronų parapija. To meto Lietuvos latvių spaudoje buvo išsakyta mintis, jog konfesiniai nesutarimai neturėtų stabdyti bendros tautinės veiklos, o tikėjimas turėtų būti kiekvieno žmogaus asmeninis reikalas27. Buvo stengiamasi ne tik slopinti religinius bei tautinius konfliktus tarp latvių, bet ir apskritai skatinti tautinį tolerantiškumą. Tai rodo 1928 m. Lietuvos latvių sąjungos (Joniškis) protestas Lietuvos liuteronų konsistorijai. Įdomu pažymėti, jog už tokią toleranciją pasisakyta kaip tik tokiu metu, kai Lietuvos evangelikai liuteronai labiausiai susiskaidė tautiniu pagrindu. Tikriausiai daugiausiai įtakos tam turėjo vokiečių noras vadovauti Lietuvos liuteronams ir pajungti juos Vokietijos evangelikų liuteronų bažnyčios valiai. Dėl nesutarimų nuo 1921 m. buvo šaukiami tautiniai – vokiečių, latvių ir lietuvių – sinodai. Po 1928 m. konsistorijos konfliktas tapo aiškiai tautiniu28 . Iš esmės tarpusavyje kovojo liuteronų bažnyčios vadovai. Tarp parapijiečių nesutarimų dėl tautybės nekildavo, nes jų tautinė įvairovė buvo savaime suprantama.Nors buvo renkami atskiri tautiniai sinodai, Šiaurės Lietuvos mišrios parapijos rinkdavo bendrą tautiškai mišrią Parapijos tarybą. Tuo tarpu parapiją aptarnavęs kunigas privalėjo dalyvauti abiejuose tautiniuose sinoduose: viename atstovauti parapijiečiams latviams, kitame – vokiečiams. Lietuvos latvių sąjunga neatsiribojo nuo liuteronų konsistorijos tautinių konfliktų ir po 1928 m. latvių sinodo susirinkimo nesutiko su jo sprendimais. Šį protestą sukėlė latvių sinode ignoruoti lietuvių sinodo ir valdžios įstaigų atstovai, tarp kurių buvo V. Gaigalaitis ir M. Kavolis(29). V. Gaigalaitis tuo metu buvo Lietuvos liuteronų konsis torijos vadovas(30). Lietuvos latviai savo tautinio sinodo veiklą vertino neigiamai, nes manė, kad jis eskaluoja tautinius konfliktus: „L.L. Sąjunga yra išsikėlusi sau tikslą skatinti bendradarbiavimą tarp latvių ir lietuvių, todėl minėti įvykiai latvių parapijų atstovų sinode mus labai skaudina. <...> mes nesame nusistatę prieš vokiečius, tuo labiau prieš savo tikybos brolius lietuvius, todėl Kauno Sinodo, įvykusio 1928 VI 30 dieną, nepripažįstame, todėl, kad jis negarbingai nešioja mūsų Lietuvos latvių vardą”(31). Tokios organizacijos kaip Lietuvos latvių sąjunga (pretendavusios vienyti ir atstovauti visoms to meto latvių draugijoms ir apskritai pačiai tautinei latvių bendruomenei) protestas rodo, kad latvių interesai jau buvo keliami aukščiau tautinių, nes tikriausiai buvo suprasta, jog tolerantiški santykiai tiek su lietuviais, tiek su vokiečiais pakels latvių bendruomenės įvaizdį pilietinės Lietuvos visuomenės akyse. Lietuvos latvių draugijos veikė ne tik savo parapijose. Joms rūpėjo visos Lietuvos liuteronų bažnyčios problemos. Taigi Lietuvos latvių tautinės mažumos ribose veikė trys vienas nuo kito priklausomi ir vienas kitą papildantys elementai – parapija, draugija, mokykla, sudarę visumą ir bendrą kultūrinį šios tautinės mažumos foną. Stipriausios latvių draugijos veikė tose vietovėse, kurias galima vadinti religiniais latvių liuteronų centrais. Ten veikė ir latvių mokyklos. Priklausomai nuo to, kaip aktyviai vienoje ar kitoje vietovėje veikė išvardyti elementai (parapija, draugija, mokykla), galima paminėti kelis vietos latvių organizuotumo lygius: · parapija, draugija, mokykla; · draugija, mokykla; · parapija, draugija; · parapija (arba filija). Buvo vietovių, kuriose veikė vietos latvių draugijos, prie jų – latvių pradžios mokyklos, taip pat būdavo laikomos pamaldos latvių kalba. Jei prie draugijų neveikė latvių mokykla, tai jos apylinkėse buvo laikomos liuteronų pamaldos. Draugijos nariai ir kiti tikintieji išlaikydavo maldos namus, kurie tapo traukos centru, nes kai kur būdavo laikomos tik pamaldos. Visapusiškas Lietuvos latvių organizuotumas leido palaikyti glaudžius ryšius su Latvijos parapijomis, mokyklomis ir draugijomis. Latvių liuteronų parapijų veikla sustiprėjo ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje, tačiau Antrojo pasaulinio karo metais buvo nutraukta, beje, kaip ir draugijų bei mokyklų veikla. Kitaip nei draugijos ar mokyklos, pokariu parapijos, nors ir susilpnėjusios, tęsė savo veiklą (tai tapo vienu svarbiausių bendruomenę konsolidavusių veiksnių). Sovietmečiu parapijos tapo vos ne vieninteliais Lietuvos latvių kultūriniais centrais. Išvados Lietuvos latvių evangelikų liuteronų parapijos pirmaisiais nepriklausomos Lietuvos metais netapo kultūriniu latvių tautinės bendruomenės centru dėl Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios susiskaldymo tautiniu pagrindu bei didesnės vokiečių kunigų įtakos. Parapijos, kaip tautinio centro, įtaka išaugo ketvirtajame dešimtmetyje, kai į konfesinę veiklą įsijungė latvių kilmės kunigai, baigę mokslus Lietuvoje. Parapijos, draugijos ir tautinės mokyklos sudarė latvių bendruomenės kultūrinį vienetą, kuris padėjo geriau konsoliduoti pasklidusią Lietuvos latvių tautinę bendruomenę. Lietuvos latvių sąjungos (Joniškis) tolerantiška nuostata religijos ir tautybės klausimu liudija, kad latvių bendruomenės nariai turėjo platesnių interesų (nei vien tautinių)

KULTŪROS ISTORIJA. MOKSLO DARBAS
Vilma Akmenytė

————————
1 Hermann A., Lietuvių ir vokiečių kaimynystė, V., 2000.
2 Ķiploks E., Latviešu draudzes Lietuvā. Iespiests Baznīcas Gada Grāmatā, 1983. g.
3 Krasnais V., Latviešu kolonijas, Rīga, 1938.
4 Latvija – Lietuvos evangelikų kelias, 1937, Nr. 37(124), p. 173.
5 Lietuvos gyventojai. 1923 m. rugsėjo 17 d. surašymo duomenys,. Kaunas, b. m., p. 43; Ķiploks E. Latviešu draudzes Lietuvā. Iespiests Baznīcas Gada Grāmatā,1983. g, p. 97.
6 Lietuvos gyventojai. 1923 m. rugsėjo 17 d. surašymo duomenys, Kaunas, b. m., p. 43.
7 Hermann A., Lietuvių ir vokiečių kaimynystė, p. 99.
8 Ten pat, p. 102.
9 Ķiploks E., Latviešu draudzes Lietuvā. Iespiests Baznīcas Gada Grāmatā, 1983. g., p. 116.
10 Mikolio Brokšio prašymas priimti į L.L. Susivienijimo Būtingės skyrių 1938 12 04, LCVA, f. 946, ap. 1, b. 9., l. 2.
11 Lietuviets. Latvju dzīve Lietuvā. Latvji pārējā Lietuvā – Latvji Ārzemēs, 1925, Nr. 1–2, p. 13.
12 30.000 latvju liktenis Lietuvā – Jaunākas Ziņas, 1924, Nr. 103, p. 2.
13 Latvija – Lietuvos evangelikų kelias, 1937, Nr. 37(124), p. 173. 14 Ķiploks E., Latviešu draudzes Lietuvā. Iespiests Baznīcas Gada Grāmatā, 1983. g, p. 112.
15 Krasnais V., Latviešu kolonijas, Rīga, 1938, p. 26–27.
16 Ten pat, p. 538–540. 17 Lietuvos resp. V.R.M. Spaudos ir draugijų skyrius, draugijų sąrašas 1939 m., LCVA, f. 377, ap. 10, b. 416, l. 3.
18 Lietuvos organizacijų sąrašas 1931 m. gruodžio 31 d. surašymo duomenys. LCVA, f. 377, ap. 10, b. 4, l. 52; Lietuvos resp. V.R.M. Spaudos ir draugijų skyrius, draugijų sąrašas 1939 m., LCVA, f. 377, ap. 10, b. 416, l. 3.
19 Lietuvos organizacijų sąrašas 1931 m. gruodžio 31 d. surašymo duomenys, LCVA, f. 377, ap. 10, b. 4, l. 52.
20 Lietuvos resp. V.R.M. Spaudos ir draugijų skyrius, draugijų sąrašas 1939 m., LCVA, f. 377, ap. 10, b. 416, l. 3. 21 Žinios apie Žagarės ev. liuteronų parapijos Latvių moterų komitetą, LCVA, f. 394, ap. 1, b. 1218, l. 1, 4.
22 Ten pat, l. 1.
23 Ķiploks E., Latviešu draudzes Lietuvā. Iespiests Baznīcas Gada Grāmatā, 1983. g, p. 115.
24 L.L.A. Centra Valdes uzaicinajums latviešu biedriskiem un sabiedriskiem darbiniekiem Lietuvā 1938 07 01, LCVA, f. 946, ap. 1, b. 7, l. 104; L.L.A. Centra Valdes apkārtraksts Lietuvas latviešu biedrībām 1939 05 31, LCVA, f. 946, ap. 1, b. 3, l. 15.
25 Mažeikių latvių pradžios mokyklos Tėvų komiteto prašymas Švietimo ministerijai 1931 10 19, LCVA, f. 391, ap. 3, b. 2464, l. 146.
26 Mažeikių latvių ev. liut. Parapijos tarybos prašymas Švietimo ministerijai 1931 11 22, LCVA, f. 391, ap. 3, b. 2464, l. 150.
27 Ainis. Skoda – Lietavas Latvis, 1926, Nr. 7, p. 6.
28 Hermann A., Lietuvių ir vokiečių kaimynystė, p. 99–120. 29 L.L.Savienības Centralkomitējas protests Lietavas Liuteranu Konsistorijai Kauņā 1928 07 15, LCVA, f. 949, ap. 1, b. 4, l. 98. 30 Hermann A., Lietuvių ir vokiečių kaimynystė, p. 108. 31 L.L.Savienības Centralkomitējas protests Lietavas Liuteranu Konsistorijai Kauņā 1928 07 15, LCVA, f. 949, ap. 1, b. 4, l. 98.

Views All Time
Views All Time
5538
Views Today
Views Today
1
0 0