1898 m. knygoje „The Making of Religion” škotas Andrew Lang „atrado”, kad Aukščiausios Būtybės idėja vyravo pirmykščių tautų religiniuose tikėjimuose. Etnologijoje netrukus iškilo nauja teorija, laikanti monoteizmą pačia primityviausia – pirmine religijos forma. Žymiausias šios teorijos gynėjas buvo tėvas Wilhelm Schmidt. Raffaele Pettazzoni, kritikuodamas šios teorijos prielaidas pastebi, kad iš tiesų, primityviose religijose mes randame Aukščiausios Būtybės sampratą, bet ar to pakanka, kad rastume monoteizmą? Jis nurodo, jog tam, kad suprastume kas yra monoteizmas, turime studijuoti didžiąsias monoteistines religijas. Jas analizuodami pastebėsime, kad kiekviena iš jų iškyla kaip nauja religija egzistuojančioje politeistinėje terpėje. Monoteistinė religija visada yra pranašo, ar reformatoriaus veiklos laukas, visada galime atsekti religijos įsteigėją – tai tinka Izraelio monoteizmui, Mozės ir pranašų monoteizmui, priešpastatytiems senųjų Rytų politeistiniams kultams. Tai teisinga ir krikščionybės, ir islamo atveju. Studijuodamas monoteistines religijos R. Pettazzoni parodo monoteizmo idėją ne teologijos, ne filosofijos, bet istorijos šviesoje – kaip istorinį faktą, kurio prigimtis išryškėja per jo susiformavimo ir vystymosi analizę. Monoteizmas negali būti politeizmo pirmtaku vien dėl to, kad monoteizmas yra politeizmo idėjos paneigimas, tvirtina R. Pettazzoni. Tuo pačiu, monoteizmas suponuoja politeizmą, neigdamas jį. Todėl, mano jis, monoteizmas yra vėlyvesnis už politeizmą[1] .

Tačiau atrodo, kad R. Pettazzoni iš esmės nepriartina mūsų prie „pirmykščio monoteizmo” problemos sprendimo. Abejotinas teiginys, kad monoteizmas susiformuoja paneigdamas politeizmą. Monoteizmas yra politeizmo neigimas, bet lygiai taip pat galima tvirtinti, kad politeizmas yra monoteizmo neigimas – priešprieša tarp šių tikėjimo sistemų atrodo yra neišvengiama, bet mes žinome bandymų peržengti šią priešpriešą. Gnosticizmas bandė šią priešpriešą nugalėti savo emanacijos teorija. Atrodo, kad ir tvirtindami „pirmykštį monoteizmą”, ir jį neigdami, tyrinėtojai nesigilina į ankstyvojo religinio mąstymo specifiką.

Pažvelgę į „pirmykščio monoteizmo” šalininkų ir priešininkų darbus, pamatysime, kad dauguma jų naudojamos medžiagos yra susijusi su apeigomis. Apeiginiuose tekstuose negalime tikėtis rasti kategoriškų tvirtinimų apie Dievo prigimtį – tai nėra tikėjimo Credo. Tačiau tik apeigų kontekste galime suprasti, ką senajam žmogui reiškė „vienintelio Dievo” idėja. Pavyzdžiui, daugelį metų nagrinėjama „senosios Egipto religijos monoteizmo” problema:

Siegfrid Morenz nurodė, kad įtampa tarp dieviško (divine) vienybės/vientisumo (unity) ir gausumo/sudėtingumo (multiplicity ) yra centrinė ir įgimta Egipto religijos charakteristika; Erik Hornung, remdamasis S. Morenz tyrinėjimais, daug plačiau ir sistemingiau tyrinėjo egiptiečių dievo koncepcijas – įsigilinęs į vienybės ir sudėtingumo problemos ontologinį lygį, jis parodė, kad egiptiečių pasaulis yra sudarytas iš „to kas yra” (ntt) ir „to kas nėra” (jwtt). Nebūtis (non-being) yra potenciali būtis, dar nepasirodžiusi ir nediferencijuotos egzistencijos – pirminė vienybė (pirminis vienis). Būtis (being), antra vertus, visada yra sutvarkyta (ordered) ir diferencijuota. Egzistencijos pradžia (coming into being) ženklina išskyrimą iš tos pirminės/pirmykštės vienybės – sukūrimas, visų pirma, reiškia diferenciacijos procesą. Už įvairių egiptietiškų sukūrimo mitų glūdi pirmykščio Vieno/Vienio (One) idėja – Vieno, „kuris save padaro į milijonus”, ir pirmykštis laikas, tai laikas, kada „nebuvo dar dviejų daiktų”, t.y. nediferencijuotos vienybės būsena… Sukurtas pasaulis, visas egzistuojantis pasaulis yra tik nedidelė dalelytė, išskirta iš beribės nebūties (neegzistencijos) visatos… Vienybė buvo gausumo šaltinis. Kada dieviška pradeda egzistuoti (comes into being), ji daugėja/dauginasi. Absoliuti, išskirtinė vienybė yra neegzistuojančio/nebūties prerogatyva. Jørgen Podemann Sørensen nurodo, kad apeigose viskas sugrįžta į pirmykštę būseną, ir apeigose pradedama nauja pradžia redukuojant dievą į vaisingą potencialios būties (being) vienybę[2] .

Egipto religijos apeigas tyrinėjant išryškėja, kad kasdieninis „politeizmas” apeigose sugrįžta į „monoteizmą”. Apeigose visi politeizmo dievai gali būti suvesti į vieną, gali būti suprantami kaip vieno, neišsidalijusio dievo pasireiškimo pasaulyje – „dieviškumo egzistavimo” išpildymas. Bet reikia neužmiršti, kad tą vientisą, neišdalintą dieviškumą mes galime atsekti tik skleisdami apeigas ontologinėje plotmėje – tai anaiptol nereiškia, kad taip tikėjo senieji žmonės. Teigdami, kad senieji žmonės tikėjo į Vieną Dievą, kuris save realizuoja įvairių dievų pavidalais, mes jiems perkeltume savo laiko spekuliacijas.

Galime pastebėti, kad visų religijų apeigos yra labai tarp savęs panašios. Aukojimas visada yra aukojimas. Ir aukotojas, apeigos atlikimo metu, visada siekia išeiti iš šios realybės į šventesnę, dieviškąją erdvę. Aukos tikslas visada yra sugrąžinti pirmapradį “tyrumą”, pradinę kosmoso tvarką – vienybętarp žmogaus ir numinous. Todėl labai sunku spręsti iš apeigų aprašymo apie religinės sistemos prigimtį, apie žmogaus pasaulėžiūrą. Pats žmogus į apeigas gali žvelgti įvairiai. Tačiau apeigų aprašymai mums neduoda šito žmogaus santykio su apeiga, neduoda šito dvasinio intelektualinio pagrindo, dėl kurio žmogus atlieka apeigas. Dėl to apeigų aprašymai negali tarnauti vieninteliu šaltiniu tam, kad pažintume (suprastume) religiją.

[1]Pettazzoni, Raffaele The Formation of Monoteism//Reader in comparative religion, an anthropological approach. -Evanson. Ill., 1958. -P.40-46.

[2] Sørensen J. P. Ritualistics// The Problem of Ritual. Ahlbäck, Tore (ed.). – Åbo, 1993. -P. 14-15

Views All Time
Views All Time
5533
Views Today
Views Today
1
0 0