Bažnyčios istorija, I dalis
| | |

Bažnyčios istorija, I dalis

Philip Schaff, šveicarų kilmės amerikietis, ekumeninių pažiūrų teologas, kurio darbai padėjo įtvirtinti etalonus bažnyčios istorijos moksle Jungtinėse Amerikos Valstijose. Shaff’as gimė 1819 m. Šveicarijoje, dailidės šeimoje. Jis užaugo Prūsų Sąjungos Evangelikų bažnyčioje, o vėliau perėjo į Vokiečių Reformatų bažnyčią. Schaff’as studijavo garsiuosiuose Tiubingeno, Halės ir Berlyno universitetuose, o 1842 m., jam jau pačiam dėstant Berlyno universitete, jo susidomėjimą bažnyčios istorija pažadino pažintis su žymiu bažnyčios istoriku Johann’u Neander’iu. 1844 m. Schaff’as emigravo į Jungtines Amerikos Valstijas ir tais pačiais metais tapo bažnyčios istorijos ir biblinės literatūros profesoriumi Vokiečių Reformatų bažnyčios teologinėje seminarijoje Mercersburgo mieste, Pensilvanijos valstijoje. Žymiausias Philipp’o Schaff’o darbas – septynių tomų “Krikščionių bažnyčios istorija” (1858-1892). Jis taip pat redagavo nikėjinio ir ponikėjinio laikotarpio Bažnyčios tėvų raštų anglišką vertimą ir dalyvavo ruošiant vadinamąjį Pataisytą Biblijos vertimą (Revised Version of the Bible).

| | |

Krikščionybės įkūrėjas

„Laikų pilnatvei” atėjus, Dievas siuntė savo viengimį Sūnų, „visų tautų Laukiamąjį”, atpirkti pasaulio iš nuodėmės prakeikimo ir įtvirtinti amžinosios tiesos, meilės ir ramybės karalystės visiems tiems, kurie tikės Jo vardą. Jėzuje Kristuje užsibaigia paruošiamasis dieviškosios ir žmogiškosios istorijos etapas. Jame pasiekia kulminaciją visi prieš tai žydams ir pagonims Dievo duoti apreiškimai. Jame išsipildo didžiausias pagonių ir žydų troškimas bei pastangos būti atpirktiems. Savo dieviškąja prigimtimi – kaip Logos – pasak šventojo Jono, Jis yra amžinasis Tėvo Sūnus, veikiančioji jėga pasaulio sukūrime, jo išsaugojime bei visuose parengiamuosiuose Dievo apsireiškimuose, kurie buvo atbaigti Jo įsikūnijimu. Savo žmogiškąja prigimtimi – kaip Jėzus iš Nazareto – Jis yra subrendęs žmonijos religinio augimo vaisius, turintis žemiškuosius savo protėvius, apie kuriuos šventasis Matas (Izraelio evangelistas) rašo pradėdamas nuo Abraomo, žydų patriarcho, o šventasis Lukas (pagonių evangelistas) kildina Jį nuo Adomo, visų žmonių tėvo. Jame kūno pavidalu gyvena visa Dievybės pilnatvė; Jame išsipildo ir žmogiškųjų dorybių bei pamaldumo idealas. Jis pats yra amžinoji tiesa ir dieviškasis Gyvenimas, asmeniškai susijungęs su mūsų prigimtimi. Jis yra mūsų Viešpats ir mūsų Dievas ir tuo pat metu kūnas iš mūsų kūno ir kaulas iš mūsų kaulų.

| | |

Jonas Bretkūnas – pirmos lietuviškos Biblijos vertėjas

Šių metų spalio 1 d. sukako lygiai 400 metų nuo pirmos lietuviškos Biblijos vertėjo Jono Bretkūno mirties. Ši sukaktis tapatinama ir su lietuviškos Biblijos, kurios vertimą Bretkūnas taisė iki pat savo mirties, 400 metų jubiliejumi. Šia proga Vilniuje, Taikomosios dailės muziejuje (Arsenalo g. 3a), lapkričio 27 d. – gruodžio 18 d. eksponuojama unikali knygų paroda „Jono Bretkūno gyvenimas ir kūryba“. Jos unikalumą atspindi tai, jog pirmą kartą Lietuvoje žmonėms bus sudaryta galimybė pamatyti originalų Bretkūno Biblijos rankraštį. Šis unikumas parodos organizatorių įkainotas 10 mln. litų, tačiau nesuklystume pasakydami, jog į Lietuvą iš Vokietijos atkeliavo neįkainojamas protestantiškosios kultūros paveldo perlas. Šia proga kviečiame ne tik apsilankyti parodoje ir išvysti pirmą lietuvišką rašytą Dievo žodį, bet ir arčiau susipažinti su paties Jono Bretkūno asmenybe.

| | |

Didysis Amerikos prabudimas

Rugsėjo 11-oji tarptautinio terorizmo akivaizdoje sutelkė visą pasaulį. Išpuolis amerikiečių širdyse sužadino patriotinius bei religinius jausmus. Jie palaiko savąjį prezidentą. Dera pastebėti, kad kaip tik šiuo metu JAV bei Izraelis, kurio konfliktas su palestiniečiais, kaip matyti, ir yra pagrindinė teroro aktų priežastis, išsirinko ryžtingus ir tvirtų politinių bei moralinių įsitikinimų vadovus. Jų atsakomybė šiuo metu milžiniška. Po nelaimės prisipildė Amerikos bažnyčios. Žmonės suskubo gręžtis į Viešpatį ir melsti pagalbos. Manau, mūsų skaitytojams būtų įdomu sužinoti amerikiečių religingumo ištakas ir susipažinti su Jungtinių Amerikos Valstijų prabudimais. Norėčiau plačiau papasakoti apie vieną iš jų, vykusį XVIII a. pirmoje pusėje, vadinamąjį Didįjį prabudimą. Prabudimai pasireikšdavo tiek vidiniu, tiek išoriniu tikinčiųjų aktyvumu, dinamišku evangelizmu, pakitusiais doroviniais standartais ir daugeliu kitų požymių. Tokie religiniai sąjūdžiai kildavo kaip atsakas į moralės nuosmukį arba į išorinį padorumą bei pamaldumą. Tokių prabudimų priežastimi tapdavo tiek sunkus, krizinis laikotarpis, kai žmonės karštligiškai ieškodavo pagalbos, tiek ir ramus, aprūpintas gyvenimas, kai gyvas tikėjimas užleisdavo vietą formaliam, išoriniam ir reformų būtinybė tapdavo akivaizdi.

|

Budos istorija

Budos gyvenimo istorija pačiam mokymui reikšminga ir kaip išraiškingas pavyzdys, ir kaip pačios religijos formavimosi kelias. Budos istorija taip pat ir esminė budizmo mitologijos dalis. Tačiau dėl šio mitologiškumo, ji ir sunkiai apimama. Ilgus amžius nebuvo šventraščio, nuosekliai pasakojančio apie budizmo įkūrėją. O kai pasakojimai buvo užrašyti, pasirodė, kad jie apipinti mitais, susilieję su liaudiškais pasakojimais, neretai tarpusavy prieštaringi. Budizmui plintant po rytų pasaulį, kiekvienoje šalyje jis integravo vietinius tikėjimus, tradicijas ir mitus. Tikintieji dažnai ieškodavo pirminių “teisingų” istorijų variantų ir keliaudavo senųjų tekstų į budizmo gimtinę. Šios atrastos istorijos irgi įėjo į budizmo pasakojimų sistemą.

|

Kas tu esi? Jagad Guru Siddhaswarupananda Paramahamsa

Kas tu esi? Kas esi TU, kaip sąmoninga būtybė? Galbūt tu niekada neuždavei sau šio klausimo? Galbūt tu įsitikinęs, kad žinai atsakymą? Arba tu manai, kad tokiais klausimais tegul užsiima įvairūs mokslininkai ir filosofai, tačiau tavęs jie neliečia? Deja, taip nėra. Jei tu nežinai, kas tu esi, tu praleisi visą savo gyvenimą tarytum sapno būsenoje, klaidingai tapatindamas save su kažkuo, kas tu iš tikrųjų nesi. Remdamasis šiuo klaidingu tapatinimu, tu atitinkamai suvoksi savo gyvenimo tikslus ir apskritai visą savo egzistencijos prasmę. Pagal šiuos tikslus tu spręsi ar darai “pažangą”, ar tavo gyvenimas “sėkmingas”. Šioje iliuzijoje tave rems ir į ją vis giliau gramzdins daugybė kitų “sapnuotojų” aplink tave, kol galų gale prieš mirtį (o galbūt ir anksčiau) viskas pavirs tikru košmaru. Taigi, atsakymas į šį klausimą toli gražu nėra vien tik mokslininkų ar atitrūkusių nuo gyvenimo filosofų problema, kaip kad daugelis linkę manyti. Nuo to, kaip mes į jį atsakysime, priklausys mūsų santykiai su aplinkiniais, su mus supančiu pasauliu ir su pačiais savimi, t.y. pats mūsų būties pagrindas. Tai tikrai labai praktiškas ir gyvybiškai svarbus klausimas! Šioje paskaitoje Filipinų universiteto studentams Jagad Guru ir nagrinėja būtent šį klausimą: KAS TU ESI?

| | |

Kunigas egzorcistas E.Rinkevičius nebijo velnio

Aukštaitija. Miestelis netoli Panevėžio. Mus pasitikęs kunigas tiriamai perveria tamsiai rudomis akimis. Klebonijos kambarėlyje šaltoka. Ant sienų – šventųjų paveikslai, lentynose – daug knygų religine tema. “Egzorcizmas – labai subtili tema. Pastaruoju metu tokių atvejų pasitaiko vis dažniau, ypač kai žmonės nusigręžia nuo Dievo, pradeda nusidėti, – pradėjo pokalbį 54 metų vyras. – Tiesa, dažnai žmonėms išties reikia gydytojų psichiatrų pagalbos, tačiau yra atvejų, kai padėti gali egzorcistas”. “Egzorcistas – išvejantis piktąsias dvasias, velnią, – paaiškino vienas iš kelių oficialiai Lietuvoje turinčių kunigo egzorcisto vardą E.Rinkevičius. – Lotyniškai “exorcismus”, graikiškai “exorkizo” – užkeikimas, išvarymas, išvijimas. Tuo pradėjau domėtis labai seniai”. Pokalbiui su žurnalistu šia tema kunigas turėjo gauti vyskupo leidimą. 26-uosius metus kunigaujantis E.Rinkevičius egzorcistu oficialiai pripažintas prieš porą metų. Tiesa, atskirais atvejais su vyskupo leidimu egzorcismo procese kunigui teko dalyvauti jau keliolika metų. “Pagal Bažnyčios kanono teisę kiekvienoje vyskupijoje turėtų būti po du kunigus egzorcistus, – teigė kunigas E.Rinkevičius. – Kodėl du? Kartais būna ypač sunkūs atvejai, kai egzortą tenka skaityti ištisai, tad vienas kunigas pakeičia kitą. Ir jiems tenka netgi atremti piktųjų dvasių atakas. Žmonės, kurie įsitikinę, kad juos apsėdo demonai, turėtų kreiptis į savo miesto vyskupiją”.

Krikščionių persekiojimas 2003 m.

Krikščionių persekiojimas yra vienas iš labiausiai pasaulyje paplitusių žmogaus teisių pažeidimų, liečiantis milijonus Kristų išpažįstančių žmonių. Šiai negandai prisiminti kasmet lapkričio 9 vyksta pasaulinio Evangelikų aljanso inicijuota maldos už persekiojamus krikščionis diena. Šešios iš dešimties labiausiai krikščionis persekiojančių valstybių yra musulmoniškos: Saudo Arabija, Turkmėnija, netoli Indijos esantis Maldyvų salynas, Pakistanas, Afganistanas ir Somalis. Musulmonų savivalė ir brutalumas prieš krikščionis ypač išaugęs turistų rojuje Maldyvuose. Dabar pavojingumo skalėje salos užima šeštą vietą. Liūdnoji pirma vieta iš labiausiai krikščionis persekiojančių valstybių šiuo metu atitenka jau ne islamiškai Saudo Arabijai, o komunistinei valstybei – Šiaurės Korėjai. Išskyrus tris “parodomąsias” bendruomenes sostinėje Pchenjane, oficialiai joks krikščioniškas gyvenimas neegzistuoja. Krikščionys negailestingai persekiojami, kalinami ir be teismo žudomi. Į dešimtuką įeina dar dvi komunistinės valstybės Laosas ir Vietnamas. Kad ir budizmas, Vakaruose mielai vadinamas taikingaja religija, gali vykdyti prieš krikščionis žeminančią ir teises pažeidžiančią veiklą, liudija tarp Kinijos ir Indijos esanti šalis Butanas.

Dievo Bažnyčios planas

Dievas pagal savo paveikslą sukūrė kiekvieną žmogų kaip atskirą ir savaime vertingą būtybę (Pr 1, 26–27). Ir tai tiesa, tačiau tik viena jos dalis. Antra dalis kyla iš Dievo pastebėjimo, kad “negera žmogui būti vienam” (Pr 2, 18). Žmogui, visiems žmonėms reikia bendravimo, nes egzistuoti po vieną tiesiog neįmanoma. Bendravimo intensyvumas skiriasi priklausomai nuo to, kas su kuo bendrauja: vyro bendrystė su žmona stipresnė negu su vaikais; šeimos nariai tarpusavyje bendrauja giliau negu su svetimais. Taigi žmogus pagal savo prigimtį sukurtas bendravimui, kas visiškai paneigia utopinę Marxo viziją apie nepriklausomą individo gyvenimą. Beje, ir sumažina norą idealizuoti vienatvę, kaip tai darė Henry D. Thoreau, kuris teigė: “Dievas yra vienišas, bet tik ne velnias; jis draugų turi pakankamai; jis – legionas”. Na, jei Thoreau būtų Dievą pažinojęs bent kiek geriau, tai būtų pastebėjęs, kad ir Dievas vienatve niekada nesiskundė. Jis juk nuo amžių amžinųjų yra Trejybės Dievas! Taip, mes sukurti bendrauti, bet Pr 3 skaitome, kad bendravimą sugriovė nuodėmė. Šiandien mes išgyvename to padarinius: nutrūkusį santykį su Dievu (Adomas slepiasi nuo Dievo); sutuoktinių nesutarimus (Adomas ir Ieva kaltina vienas kitą); brolis kelia ranką prieš brolį, ir tai persiduoda visoms kitoms kartoms (Kainas nužudo Abelį, Pr 4). Nuodėmė suardo žmonių bendravimą ir atitolina juos nuo Dievo, vieną nuo kito ir nuo pačių savęs.

Bažnyčios atnaujinimo matmenys

Bažnyčios atnaujinimo matmenys

Dvidešimtojo amžiaus Bažnyčią charakterizuoja nemažai atsinaujinimo judėjimų, kurių kiekvienas susitelkęs į atskirą bažnytinio gyvenimo aspektą. Galima paminėti bent šešis. Pirma, amžiaus pradžioje per Pasaulio misionierių konferenciją (World Missionary Conference) Edinburge 1910 m. naują impulsą įgavo misionierių judėjimas. Nemažą naują stimulą jam suteikė Bažnyčios augimo judėjimas, įkurtas dr. Donaldo McGavrano, ir Lozanos judėjimas su savo pasaulio evangelizavimo kongresais (Lozana 1974 ir Manila 1989). Antra, biblinės teologijos judėjimas, kurio pirmtakas tarpukariu buvo Karlo Bartho ir Emilio Brunnerio Dievo ir jo Žodžio “kitoniškumo” pabrėžimas. Jis klestėjo 1945–1960-aisiais tarp tokių Biblijos tyrinėtojų kaip Gerhardas von Radas (Senasis Testamentas) ir Oscaras Cullmannas (Naujasis Testamentas), kurie pabrėžė vidinę Šventojo Rašto vienybę. Toliau, ekumeninis judėjimas, nors kilęs iš 1910-ųjų Edinburgo konferencijos, įgijo pavidalą 1948 m. Amsterdame susiformavus Pasaulio Bažnyčių Tarybai ir pabrėžė poreikį vienyti bažnyčias per jų liudijimą pasauliui. Ketvirta, pokarinis liturginis judėjimas, ypač (nors ne tik) Romos katalikų Bažnyčioje, kurio tikslas – modernizuoti eucharistinį garbinimą kongregacijose. Jį dar labiau paskatino II Vatikano Susirinkimas.