Labai dažnai peržiūrime galybes nuotraukų, kadrų. Paprašiau dviejų fotografuojančių mamyčių – Valerijos ir Laimos – pasidalinti patarimais, kaip fotografuoti vaikus. Taigi įkvepiam ir skaitom, ką jos mums parašė: Pirmas atsistojimas, žingsnelis, pirmoji bedantė šypsena, o po to ir pirmas dantukas… O kur dar pirmas piešinys, tiksliau – jo kūrybos procesas… Nepakartojama! Todėl visai nenuostabu, kad tėveliai, ypač mamos, stengiasi tokias akimirkas užfiksuoti. Dažniausiai – fotoaparatu. Deja, kartais sustabdyta akimirka pati gražiausia lieka tik mamos atmintyje, o fotografija išblėsta, neatspindi to jausmo, kuris tada gaubė žaidžiantį ar siuntantį, važiuojantį dviratuku vaikutį, o dar blogiau – nesimato, net pačio vaiko… Yra kelios paprastos, bet ne prastos gudrybės, kad fotografijos, darytos bet kokiu fotoaparatu, būtų smagesnės, išraiškingesnės. Svarbiausia – nestovėkime, kai fotografuojame vaiką – visad tūptelkime, nusileiskime su fotoaparato objektyvu iki vaikučio akių lygio ar net dar žemiau. Paieškokime įdomesnių fotografavimo kampų, nebijokime pajudėti. Juk juokingiau atrodo, kai fotografuojama atsistojus kojas pražergus pečių lygyje, ištiesus rankas į prieky ir piktai susiraukus, nei tada, kai mama ar tėtis šnekindamas klesteli kartu su mažuoju ant žolės ar kilimo, pabėga su juo, tūpteli – juk tai natūralu ir šilta.