“Nežinote, ko prašote” (Evangelija pagal Morkų 10, 37)

Vieningas baltų tikėjimas yra fikcija, – tvirtina kun. Vaclovas Aliulis. Visi autoritetingi baltų tikėjimų ir mitologijos tyrinėtojai sutartinai tvirtina, kad jeigu yra buvusi viena bendra baltų genčių religija, tai ji pradėjusi skaidytis apie V-VI a. po Kr. Istorinių žinių randama tik apie savitus prūsų, lietuvių (kartais dar išskiriama žemaičių) ir latvių tikėjimus su savais religiniais vaizdiniais, savais dievais, savu kultu ir sava struktūra.

Vladimiras Toporovas rašo: “kalbama apie atskiras mitopoetines baltų etnosų – prūsų, lietuvių, latvių – tradicijas” (Baltų mitologijos ir ritualo tyrimai, Vilnius: Aidai, 2000, p.10).

Gintaras Beresnevičius: “Lietuvių religija yra viena iš baltų religijų, artima kitoms baltų religijoms – latvių bei dabar jau išnykusių prūsų. /…/ latvių religija liko reliktiškiausia baltų religija” (Trumpas lietuvių ir prūsų religijos žodynas, Vilnius: Aidai, 2001, p.5,6). Beresnevičius išvardija kelis ryškius skirtumus. Latviai turėję daugybę deivių, o prūsų religija visiškai apsiėjusi be jų – ten vien dievai. Lietuvių religija buvusi tarpinė: turėta ir dievų, ir deivių. Vyriškuosius dievus iškėlęs karių luomas.

Daugiausia rašytinių žinių yra išlikę apie prūsų religiją. Iš tų aprašymų aiškėja prūsų ir senovės lietuvių religijų panašumai ir skirtumai. Prūsuose dievų ir kosmoso įvardijimas prasideda nuo žemės ir kyla aukštyn, Perkūno link. “Lietuvių panteonas, atvirkščiai, prasideda nuo Andajaus, taigi nuo dangaus, po to leidžiasi iki atmosferos (Perkūnas) ir baigiasi žeme/požemiais (Teliavelis)” (ibid., p. 8). Prūsų krivių krivaitis turėjęs galutinį žodį ne tik religiniais, bet ir karo reikalais, ir iš viso buvęs kaip šventenybė gerbiamas ne vien prūsų, bet ir lietuvių bei kitų baltų genčių.

Lietuviai tokio krivių krivaičio neturėję, kunigaikštis buvęs ne tik politinis, bet ir religinis vyriausiasis vadovas. Tarpvalstybinėms sutartims pavirtinti Kęstutis aukojęs priesaikos aukas ypatingomis apeigomis 1345 m. Vilniuje, 1351 m. – Voluinėje. Kunigaikštis nukauna jautį, kartu su juo prisiekiantys lietuviai jaučio krauju tepasi rankas ir veidus ir t.t. (ibid., p. 30-36, 96). Iš kur mūsų laikų pagonims paimti tokį kunigaikštį, kai teisėti senojo tikėjimo vadovai, kunigaikščiai Vytautas ir Jogaila, prieš 600 metų jo išsižadėjo?!

Romovė-Romuva – ne lietuvių, o prūsų pagrindinė šventvietė, gerbiama ir kitų baltų genčių. Aukštesnieji prūsų žyniai vaidelotai ir kiekviename kaime gyvenę nejauni vyrai vaidilos ir moterys (našlės) vaidilės laikęsi skaistybės, sapnuose su jais kalbėdavę dievai, jų valią vaidilos pranešdavę kaimo vyrams, vaidilės – kaimo moterims. Vaidilos ir vaidilės gydydavę žmones ir galvijus, mokydavę pamaldumo, istorijų apie prūsų kilmę ir t.t. Jų atliekamose apeigose vaidila trumpai šaukiasi savo dievų ir prašo, idant jie ligos ir kitų bėdų prispausto žmogaus pasigailėtų, po to paaukojamas ožys (ibid., p. 165-166, 184-186). Taip pat ir senovės lietuviai turėjo vaidilas. Iš kur dabar paimti vaidilų, kurie ne tik laikytųsi ką tik minėto skaistaus gyvenimo būdo, bet ir kalbėtųsi su dievais, ir pranešinėtų jų valią to paties tikėjimo išpažinėjams? Baltų religija be gyvulių aukų ir vaidilų nėra autentiškas atkūrimas tokios mūsų protėvių pagonybės, kokia gyvavo prieš 600 metų, prieš įvedant krikščionybę.

Jau iš šių keleto baltų religijų bruožų (minėtame “Žodyne” jų dešimtys) matyti, kad mūsų dienomis neįmanoma atgaivinti “baltų tikėjimą”. Tuo vardu besivadinančių bendruomenių propaguojamas tikėjimas nėra nei bendros baltų religijos, išsisklaidžiusios prieš pusantro tūkstantmečio, nei Viduramžiais egzistavusios lietuvių ar prūsų, ar latvių religijos tęsinys. Tai naujai kuriama religija, jos propaguotojų išmanymu lipdoma ne viską žinant apie senąsias baltų religijas, o iš jų žinomų komponentų – sekant vienais ir nutylint kitus

Pasaulyje mūsų laikais atsiranda daug naujų religinių judėjimų. Jei kas jaučiasi pašauktas kurti ir siūlyti lietuviams religinį judėjimą, besiremiantį lietuviška liaudiškąja pasaulėjauta ir atlikinėjantį kai kuriuos liaudyje išsilaikiusius ar raštuose minimus ritualus, – nieko pikta, tokia teisė yra. Kelios baltų tikėjimo vardu pasivadinusios bendruomenės yra įregistruotos, turi juridinio asmens teises, laisvai propaguoja savo pažiūras ir atlikinėja ritualus. Bet mėginimai tai vaizduoti kaip atgaivintą senąjį baltų tikėjimą ir pretenzijos savintis visą mūsų folklorą – etiškai nepriimtina ir teisiškai nepagrįsta. Čia galima paklausti: “Ar žinote, ko norite?”

Po ilgesnio laiko, sutvarkę savąjį tikėjimo mokslą, kultūrą ir struktūrą, sumažinę savo agresyvumą ir tapę priimtinesni krikščioniškai visuomenės daugumai, naujieji pagonys galėtų ieškoti įstatyminio pripažinimo pagal RBB 6 str. Lig šiol jo reikalavimai neįvykdyti.

Papildomas sunkumas senajam tikėjimui apibrėžti kyla iš to fakto, kad senasis tikėjimas ilgainiui degradavo. Apie tai kalba Norbertas Vėlius (Lietuvių mitologija, t. 1, p. 15 ir 20) ir Beresnevičius (op.cit., p. 125-131). Pastarasis konstatuoja, kad po Lietuvos ir Žemaitijos krikšto senoji religija, praradusi žynių luomą, paskui egzistavo visai kitu pavidalu, kad XVI a. su dievybių gausėjimu ėjo tolesnis nuosmukis, viršų ėmė valstietiška mitologija, o XIX a. valstiečių tikėjime reiškėsi galutinis religinio sinkretizmo etapas, kada senieji dievai užmiršti ir “telieka žemiausias mitinių būtybių sluoksnis (kaukai, aitvarai) ir sufolklorinti svarbūs senojo panteono asmenys (laumės, velniai). Įdomūs procesai vyksta aukštojoje panteono sferoje, kuri ypač stipriai lydosi su krikščioniškais vaizdiniais” (ibid., p. 129). Iš folklorinių duomenų neįmanoma atkurti senojo tikėjimo vaizdo.

NEPIKNAUDŽIAUKIME TAUTINIAIS MOTYVAIS

Diskusijoje dalyvaujantys protėvių religijos gaivintojai ir RBB įstatymo pakeitimo iniciatoriai tarytum skelbia toleranciją kitoms religijoms, bet iš publikos atsiliepimų tuojau pat paaiškėja, kad karščiausi jų rėmėjai yra fanatiškai krikščionybės nedraugai. Nuolat kartojama: “Pagonybė mums sava, o krikščionybė – jėga primesta. Pagoniškoji Lietuva buvo galinga, o priėmus krikštą, prasidėjo smukimas”. Atseit pagonybė buvusi Lietuvos jėga, o krikščionybės priėmimas – pražūtis.

Kiek esu skaitęs solidžių Lietuvos istorijos tyrinėtojų raštų ( ne sovietinės antireliginės propagandos ruporų), jie sutaria: Lietuvos nelaimė buvo ne tai, kad ji priėmė Krikštą, o kad priėmė jį taip vėlai!

Skaudžiausių pasekmių Lietuvai turėjo Mindaugo nužudymas, krikščionybės nuslopinimas, Lietuvos karalystės užsmaugimas. Jei ne tai, visa tolesnė Lietuvos istorija būtų pakrypusi kitaip. Nors daug kas šaiposi iš spėlionių “kaip ten būtų, jeigu būtų”, tačiau pagrįstai galima teigti, kad jau XIII a. kryžiuočiai būtų praradę popiežiaus ir Vakarų Europos valstybių palaikymą kovoti su katalikiška Lietuvos karalyste. Ordinas nebūtų taip įsitvirtinęs. Galima numatyti, kad nebūtų prireikę unijos su Lenkija, o jeigu taip, tai Lietuvos karalystė būtų su Lenkijos karalyste ėjusi kaip lygia su lygia. Deja, pagoniškoji Lietuva liko Didžioji Kunigaikštija – noras ir didelis, bet žemesnis valstybinis vienetas už karalystę ir jai unijoje subordinuojamas.

Gaila, bet faktas, kad karingieji mūsų broliai prūsai prisišaukė kryžiuočius, puldinėdami krikštą priėmusius mozūrus. Skaudu ir apmaudu, kad apie 1260 m. mūsų protėviai pjovėsi žudėsi tarpusavy, užuot ėję į talką broliams prūsams, ir leido žlugti Herkaus Manto vadovaujamam sukilimui. Lietuvių remiamas prūsų sukilimas galėjo būti sėkmingas – būtų kitaip pasisukęs Mažosios Lietuvos likimas.

Lietuvos vadovai suprato, kad krikščioniškoje Europoje vienintelei Lietuvai likti pagoniškai – anachronizmas. Mindaugas žengė ryžtingą žingsnį, bet žuvo. Gediminas rengėsi tam, bet neįveikė savo aplinkos priešinimosi. Vytautas ir Jogaila padarė tai, ką seniai reikėjo padaryti. Kas sako, kas Krikštas – Lietuvos pražūtis, tegu nešvenčia Liepos 6-osios, tegu nesididžiuoja Mindaugu, verčiau tegu paskelbia jį valstybiniu nusikaltėliu!

Ne įstatymų leidėjams priklauso spręsti, kaip baltų tikėjimo gaivintojams sekasi atkurti jo autentiškumą. Tai istorikų, etnografų, religijotyrininkų ir kitokių mokslininkų uždavinys ir kompetencija. Žymiausio šiomis dienomis mūsų religijotyrininko Gintaro Beresnevičiaus nuomone, kol kas pavyksta atkurti XIX a. valstiečių pasaulėvaizdį, o ne istorinį senovės lietuvių tikėjimą. Nieko bloga, kad gaivinamas poros praeitų amžių liaudies pasaulėvaizdis, tik nėra pagrindo teigti, jog tokį pasaulėvaizdį per šimtmečius nešusi liaudis sudarė atskirą nuo katalikų ir kitų krikščionių bendriją.

Jeigu baltų tikėjimo bendruomenės nariai savo mąstymu ir ritualais nuoširdžiai ieško sąlyčio su Dievybe – Dieve, jiems padėk! Bet jeigu tos bendruomenės, vos prieš 10 metų užsimezgusios (lig tol buvo folklorinės), skelbiasi egzistuojančios šimtmečius ir turinčios gauti tradicinių religinių bendruomenių statusą, tai – nesusipratimas. Nežinote, ko prašote!”

Pageidautina, kad šio sąjūdžio vadovai ir dalyviai liautųsi žaidę mūsų tautiniais jausmais ir skelbę, jog susipratusiam lietuviui privalu būti pagoniu. Religinį tikėjimą dera žadinti religiniais, o ne tautiniais motyvais.

Religinio tikėjimo pagrindinis tikslas – ryšys su Dievybe kaip aukščiausia ir nelygstama vertybe ir galutinis susijungimas su Ja amžinybėje, o tautinio palikimo išsaugojimas – vienas iš daugelio jo vaisių, nes religinės pastangos palaiko visa, kas gera. Bet jeigu religija tampa priedanga žemiškiems tikslams siekti, susiaurinama ir nužeminama pati jos paskirtis.

Pasižiūrėkime kultūrinio ir bažnytinio konteksto, ką jis paskys: ar su tradicine lietuviška pasaulėjauta mes esame krikščionys, ar ne?

Valstietišką ryšį su gamta, manyčiau, ryškiausiai yra vaizdavę Vincas krėvė ir Vaižgantas. Skerdžiaus Lapino paveiksle vyrauja instinktyvusis žmogaus ryšys su gamta, iš tiesų jame mažai krikščioniškų bruožų. Bet ir “Gondingos krašto” žemaičiai, ir “Vaduvų krašto”, “Nebylio”, “Rimų ir Nerimų” aukštaičiai, nors gamtos vaikai, bet neabejotinai krikščionys. Sakyčiau, jie – didesni krikščionys ir katalikai negu Vladyslavo Reymonto “Chlopų” Lenkijos kaimiečiai.

Liaudiškos pasaulėjautos ir krikščioniško tikėjimo santykiai – ne vien mūsų, bet ir kiekvienos krikščionybę priimančios tautos problema, nes juk visos yra kadaise buvusios pagoniškos. … senųjų, pagoniškų tikėjimų liekanų netrūko įvairių Vidurio Europos tautų krikščionybėje, ir tai nieko baisaus. Kas tik sveika ir teisinga, trykšta iš Dievo kūrinio – žmogaus prigimties, Bažnyčia tai pajėgi integruoti į krikščionišką pasaulio sampratą ir savo kultą.

Vatikano II Susirinkimas yra skyręs šiai temai specialų dokumentą – Bažnyčios santykių su nekrikščionių religijomis deklaraciją Nostra aetate. Deklaracijos 2 straipsnyje, aptarus požiūrį į induizmo ir budizmo pozityviuosius bruožus, taip kalbama apie pagonių religijas:

Panašiai ir kitos visame pasaulyje aptinkamos religijos stengiasi įvairiais būdais atsiliepti į žmonių širdies nerimą, tuo tikslu siūlydamos kelius, tai yra mokymus, gyvenimo taisykles ir šventas apeigas.

Katalikų Bažnyčia neatmeta nieko, kas tose religijose tikra ir šventa. Su nuoširdžia pagarba ji žvelgia į tuos veikimo ir gyvenimo būdus, į tuos nuostatus ir mokymus, kurie, nors daug kur skiriasi nuo jos pačios tikimų ir mokomų dalykų, neretai perteikia visus žmones apšviečiančios Tiesos spindesį.

Toliau teikiami nurodymai katalikams:

Tad Bažnyčia ragina savo vaikus, apdairiai ir su meile kalbantis ir bendradarbiaujant su kitų religijų sekėjais ir liudijant krikščioniškąjį tikėjimą bei gyvenimą, pripažinti, išsaugoti ir ugdyti juose aptinkamas dvasines ir moralines gėrybes bei visuomenines kultūrines vertybes.

Manau, pripažinsime, kad po ankstyvųjų susikirtimų, atmetus neegzis-tuojančių dievybių garbinimą ir primityvius prietarus, daug senojo lietuvių tikėjimo (tikriau sakant, lietuviškos pasaulėjautos) elementų buvo sklandžiai integruoti lietuviškos katalikybės ir lietuviško protestantizmo ir sudaro vertingą mūsų tautos dvasinio kraičio dalį.

V.Aliulis “Nežinote ko prašote”/Naujasis Židinys – Aidai. 2001 m. gruodis, 12,
p. 686-692.

Views All Time
Views All Time
3935
Views Today
Views Today
1
0 0