Adventistai – protestantų sektos, skelbiančios greitą antrąjį Kristaus atėjimą. Tikėjimo pagrindai – buvusio baptistų pamokslininko V.Miulerio (1782–1849, JAV) idėjos. V.Miuleris skelbė, kad Kristus ateisiąs 1844. Dabar gausiausia yra septintosios dienos adventistų sekta. Jos nariai vietoje sekmadienio švenčia šeštadienį, gerus darbus laiko išganymo išraiška, kovoja su alkoholizmu ir narkomanija.

Anglikonybė – protestantizmo kryptis; susiformavo XVI a. Anglijoje.

Baptistai (gr. baptistes – krikštytojas) – viena labiausiai paplitusių protestantizmo atšakų. Atsirado Anglijoje tarp puritonų. Pirmąją baptistų bendruomenę 1612 įsteigė D.Smitas. Vieninteliu tikėjimo šaltiniu pripažįsta Bibliją, krikštija tik suaugusius, t.y. galinčius suvokti krikšto reikšmę. Dvasininkijos nelaiko tarpininke tarp tikinčiųjų ir Dievo.

Budizmas – pasaulinė religija, atsiradusi Indijoje I tūkstantmečio pr. Kr. viduryje, vėliau išplitusi Pietryčių bei Centrinėje Azijoje ir Tolimuosiuose Rytuose. Budizmo pradininku laikomas Sidharta Gautama, pramintas Buda. Doktrinos pagrindą sudaro Budos suformuluotos „keturios kilnios tiesos“: 1) yra kančia; 2) yra kančios priežastis; 3) yra kančios įveikimas; 4) yra kelias kančiai įveikti. Budizmas rekomenduoja eiti „kilniuoju aštuongubiu keliu“, kurį sudaro: 1) teisingas žinojimas (keturių „kilniųjų tiesų“ žinojimas); 2) teisingas nusiteikimas (vengimas visko, kas susiję su jusliniais malonumais, neapykanta ir pykčiu); 3) teisingas kalbėjimas (susilaikymas nuo melo ir tuščiažodžiavimo); 4) teisinga veikla (susilaikymas nuo žudymo, vogimo ir nesantuokinių lytinių santykių); 5) teisingas gyvenimo būdas (susilaikymas nuo visko, kas kenkia kitoms gyvoms būtybėms); 6) teisingos pastangos (tokia valios kontrolė, kuri priešinasi viskam, kas bloga, ir skatina gėrio plitimą ir tvirtėjimą); 7) teisinga dėmesio koncentarcija (laisvas nuo aistrų, aiškus ir ryškus mąstymas, kalbėjimas, veikla ir jutimas); 8) teisinga meditacija (sąmonės būsena, kurioje sąmonės nedrumsčia jokie pašaliniai veiksniai). Dabar pasaulyje gyvena apie 300 mln. budistų.

Induizmas – sinkretinė religija, paplitusi Indijos tautose. Pirmasis induizmo raidos etapas siejamas su šventaisiais tekstais – Vedomis (Rigveda, Samaveda, Jadžurveda ir Atarveda). Antrasis raidos etapas – brahmanizmas – prasideda I tūkstantmečio p.m.e. pirmojoje pusėje. Labiausiai garbinami trys dievai: pasaulio kūrėjas Brahma, žmogaus likimo viešpats Višnus ir pasaulio griovėjas Šyva. I tūkstantmečio p.m.e. viduryje galutinai susiformavo upanišados – religinio bei filosofinio turinio tekstų rinkinys. Jose plėtojama koncepcija, pagal kurią, gilindamasis į save, žmogus patiria, jog jo giliausia savastis (Atmanas) yra identiška aukščiausiai realybei, absoliutui (Brahmanui). Šiame raidos etape vienijantys induizmo principai buvo: 1)kritinė nuostata neortodoksinių religijų (budizmo ir džainizmo) atžvilgiu, 2)Vedų autoriteto pripažinimas, 3)varnų (kastų) sistema, 4)reinkarnacijos ir karmos dėsnio pripažinimas. Vėlyvasis induizmas susijęs su IX a. prasidėjusiu islamo skverbimusi į Indiją. Mūsų dienomis pasaulyje yra apie 660 mln. induistų.

Islamas [arab. atsidavimas (Dievui)] – musulmonybė, mahometybė, viena iš trijų pasaulinių (greta krikščionybės ir budizmo) religijų. Islamo pagrindus VII a. Arabijoje padėjo Mahometas, musulmonų laikomas pranašu, kuriam apreiškęs Alachas. Islamo teologinė ir teisinė doktrina remiasi judaizmo ir krikščionybės, sen. Rytų tautų religinėmis ir kultūrinėmis tradicijomis ir elementais, graikų, ypač aristotelizmo, neoplatonizmo, filosofija. Islamo principai išdėstyti svarbiausioje šv. knygoje Korane ir sunoje (Mahometui priskiriamų posakių ir liudijimų apie jo poelgius rinkiniuose). Vienas svarbiausių islamo principų – griežtas monoteizmas. Išganymo sąlyga – pareigų, kurias žmogui paskyręs Dievas, vykdymas. Iš jų ypatingą reikšmę turį 5 arkanai: tikybos išpažinimas, arba šahada, salatas, arba malda, kalbama kasdien 5 kartus, saumas, arba pasninkas, zakiatas, arba turto ir pajamų mokestis labdarybės reikalams (jį dar papildo išmaldos davimas, arba sadaka), ir chadžas, arba šv. miesto Mekos aplankymas bent kartą gyvenime. Musulmonų kasdienio gyvenimo normas reguliuoja ir jų teisė – šariatas, sudarytas Korano priesakų ir draudimų pagrindu. Islamą išpažįsta daugiau kaip 750 mln. žmonių.

Judaizmas – monoteistinė religija, išpažįstama beveik vien žydų. Judaizmo doktrina remiasi Biblija ir Talmudu. Pagrindiniai judaizmo principai yra tikėjimas vieną ir vienintelį Dievą Jahvę, pasaulio kūrėją ir visų žmonių tėvą, pomirtinį atlyginimą už gerus darbus ir bausmę už blogus, žydų laikymas Dievo išrinktąja tauta. Judaizmo etikos pagrindas yra 613 priesakų ir draudimų, suformuluotų Senajame Testamente ir Talmude ir reikalaujančių griežtai laikytis žydų gyvensenos taisyklių, ypač apipjaustymo, šabo, maitinimosi apribojimų, švenčių, pasninko. Judaizmo išpažinėjų skaičius laikomas artimu bendram žydų skaičiui (apie 12 mln.).

Katalikybė (gr. katholikos – visuotinis) – labiausiai paplitusi krikščionybės kryptis. Pagrindinės Katalikybės tikėjimo tiesos: yra triasmenis Dievas; buvo pirmojo žmogaus nuopolis ir Dievo malonės praradimas; antrasis Dievo asmuo prisiėmė žmogaus prigimtį, kentėjo, mirė ir kėlėsi iš mirusiųjų, kad žmogui būtų grąžinta Dievo malonė, t.y. išganymas; Švč. Mergelė Marija – Dievo Motina – yra nekaltai pradėtoji ir į dangų priimtoji; Kristus įsteigė septynis sakramentus; išganymui reikalinga ne tik Dievo malonė, bet ir regimoji Bažnyčia; yra skaistykla ir amžinasis gyvenimas danguje arba pasmerkimas pragare; tikėjimas Romos popiežiaus primatu ir neklaidingumu; šv. Mišios – tikroji auka; šventieji ir jų paveikslai verti pagarbos; dešimt Dievo įsakymų – svarbiausia tikėjimo moralinė atrama.

Krikščionybė – (iš gr. Christos – pateptasis, mesijas) – viena iš trijų pasaulinių religijų (greta budizmo ir islamo). Krikščionybė paveldėjo judaizme susiformavusią idėją apie vieną Dievą, kuriam būdingas absoliutus gėris, absoliutus žinojimas ir absoliuti galia, kuris yra paties savęs priežastis ir kurio atžvilgiu visos būtybės ir daiktai yra jo kūriniai: viskas Dievo sukurta iš nieko. Asmenybinė absoliuto samprata, būdinga biblinei tradicijai, išreikšta dviem pagrindinėmis dogmomis – Trejybės ir Dievo įsikūnijimo. Krikščionybės atmainos: katalikybė, protestantizmas, stačiatikybė. Katalikų yra apie 800 mln., protestantų – 350 mln., stačiatikių ir Rytų tikybų sekėjų – apie 120 mln.

Liuteronybė – pagrindinė, seniausia ir dabar labiausiai paplitusi protestantizmo kryptis, kilusi iš XVI a. krikščioniškosios reformacijos Vokietijoje dėl M.Liuterio veiklos. Lietuvoje yra 25 liuteronų bendruomenės.

Pravoslavybė – viena iš trijų krikščionybės krypčių, kitaip stačiatikybė.

Protestantizmas – viena iš trijų pagrindinių krikščionybės krypčių. Protestantizmo pavadinimas istoriškai susijęs su iškilmingu protestu, kurį 1529 m. Špėjėrio miesto seime pareiškė liuteronybės šalininkai prieš katalikų daugumos nutarimą sustabdyti reformacijos plitimą. Vėliau protestantizmo termino reikšmė praplėsta. Protestantizmas nuo katalikybės skiriasi šiais principais: 1)vieninteliu Apreiškimo šaltiniu pripažįsta Bibliją, 2)laikosi nuteisinimo tikėjimu principo, 3)akcentuoja rel. individualizmo ir subjektyvios rel. sąmonės reikšmę, 4)iš 7 katalikų sakramentų pripažįsta tik Krikštą ir Komuniją, 5)nepripažįsta individualios išpažinties ir dvasininkijos kaip tarpininko tarp Dievo ir tikinčiųjų, 6)nepripažįsta Marijos, šventųjų ir relikvijų kulto, atlaidų, skaistyklos, vienuolijos instituto, celibato, 7)„regimosios Bažnyčios“ sąvoką pakeitė „nematomosios Bažnyčios“ sąvoka ir dėl to nepripažįsta bažn. hierarchijos, 8)sumažino dvasininkų reikšmę rel. bendruomenėje ir leidžia ją valdyti ir pasauliečiams.

Stačiatikybė, pravoslavybė – viena iš trijų pagrindinių (dar yra katalikybė ir protestantizmas) krikščionybės krypčių. Apreiškimo šaltiniais pripažįsta Bibliją ir Tradiciją, skiria Dievo esmę (ji nepažini) ir Dievo būtį (ją žmogus pažįstąs per Dievo veiklą). Švč. Trejybės dogma Švč. Dvasios šaltiniu pripažįsta tik Dievą Tėvą, kuris apsireiškia žmonėms kaip Jėzus Kristus. Stačiatikybė nepripažįsta skaistyklos, atlaidų, liepia melstis už šventuosius; celibato reikalauja tik iš vienuolių, šventikai privalo vesti, bet tik vieną kartą. Dvasininkija traktuojama kaip tarpininkė tarp Dievo ir tikinčiųjų, ji skirstoma į juodąją (vienuolius) ir baltąją (diakonus, šventikus ir vyskupus).

Tarptautinė Krišnos sąmonės sąjunga (krišnaistai) – viena šiuolaikinių netradicinių religijų, įkurta septintajame dešimtmetyje JAV. Indijoje jos išpažinėjai vadinami vaišnavais. Krišnaistų tikėjimo objektas – personifikuotas dievas Krišna, mokymas remiasi Prabhupados parengta Bagavadgitos interpretacija. Išpažinėjų tikslas – priartėti prie aukštosios sąmonės, kurios absoliutas – dievas Krišna. Krišnos sąmonės požiūriu, materialusis pasaulis, t.p. žmogaus kūnas yra tik iliuzija. Krišnos sąmonė pasiekiama laikantis keturių pagrindinių asketinių principų: susilaikymo nuo 1)azartinių žaidimų, 2)mėsos, žuvies, kiaušinių valgymo, 3)palaido lytinio gyvenimo, 4)intoksikacijų bei nuolat kartojant mantrą (maldą) „Hari Krišna“. Tk tokiu būdu esą galima išvengti nuolat pasikartojančių gimimų ir mirčių grandinės.

Views All Time
Views All Time
15573
Views Today
Views Today
1
0 0