Lietuvos politinės arenos užkulisiuose vyksta karštligiškas dekoracijų, kostiumų bei kitokio rekvizito montažas. Taip pat tarpusavyje stumdosi pečiais ir alkūnėmis būsimieji artistai. Ir ne tik alkūnėmis, bet jau ėmė kibti vienas kitam į atlapus. Pamatysime dar ir ne tokių. Žodžiu, tragikomedija vyks daugiau nei metus. Su daugybe artistų ir statistų. Orkestrais ir „estrados princų” dainomis. Šiomis dienomis apie tokius „artistus”, bet kokiomis priemonėmis besiveržiančius į valdžią, Maskvos laikraštyje „Novaja gazeta” rašė žinomas satyrikas Michailas Zadornovas. Tiktai jo žodžiuose nebuvo nė krislelio humoro, o tik kartūs pastebėjimai apie tai, kas vyksta ir kas valdo Rusiją. Tai visiškai tinka ir Lietuvai bei jos „elitui”. Gal net labiau nei Rusijos, nes mūsiškiai, nebebijantys Maskvos rimbo, ne mažiau gobšesni ir ciniškesni.

Štai ką rašo M.Zadornovas: Kas visada stengiasi prasmukti į valdžią? Tie, kas neturi jokių gabumų tapti savo srities profesionalu, o dirbant pajusti meilę savo profesijai. Į valdžią einama todėl, kad nereikėtų nieko dirbti. Valdininkai – tai tie, kurie negali nieko sukonstruoti ar sukurti. Jeigu jie netenka savo valdininkiško darbo, jie – niekas. Tai ir yra jų bėda. Tokia pat, kaip atsitinka parazitams, netekus savo liemens: kirminams, utėlėms ir blakėms.

Nebandykite sulaukti net mažiausio gailestingumo iš valdininkų. Parazitai neturi tokio jausmo. Nuo ilgo parazitinio gyvenimo visi valdininkų organai visiškai atrofavosi. Ypač tie, kurie sukelia gailestį. Štai kirminai neturi nei regėjimo, nei klausos. Liko tiktai tos kūno dalys, juntančios pasitenkinimą nuo maisto ir dauginimosi. Labai liūdna, kai nuo ilgų „tarnavimo valstybei” metų tokie patys procesai vyksta ir daugelyje valdininkų.
Iš tiesų negailestingai pasakyta. Gal net per grubiai. Tačiau iš dainos žodžio neišmesi.

Šitas barškantis ir tarškantis buvusios nomenklatūros, valdininkų, pinigų maišų, kriminalinio elemento, „didžiosios kaimynės” atvirų ir slaptų agentų mišinys tapo jau kažkokiu monstru, prieš kurį nepamirštamoji SSKP atrodo tarsi spaliukų ar pionierių aviamodelistų ratelis. Dabartiniai valdantieji kur kas apsukresni, protingesni, o svarbiausia, nesiskaitantys su jokiomis normomis. Ypač stebint dabartinio Seimo sudėtį, tapo dar labiau akivaizdu, kas gi visada braunasi valdžion. Ogi vis dar tie patys buvę „išsivysčiusio socializmo” statytojai, kiekviena proga prisiekinėję iki grabo lentos kautis už darbininkų ir valstiečių reikalus. Kur dabar tie jų deklaruoti principai? Išgaravo kaip dūmas, blaškomas vėjo. Nors, tiesą sakant, jie nei tada, nei dabar jokių principų ir neturėjo.

Iš šlovinto marksizmo-leninizmo neliko absoliučiai nieko. Nebent internacionalizmo, tai yra priklausymo „didžiajam broliui”, likučiai. Ir čia pirmasis pavyzdį parodė ne kas kitas, o pats buvęs pirmasis LKP sekretorius, iki pat nepriklausomybės visus raštus pasirašinėjęs kirilica. Juo pasekė visas CK aparatas, KGB pulkininkai ir majorai, ypač gobšus komjaunimo aktyvas. Nors ir nepanašių charakterių, bet jie, anot vieno apžvalgininko, kaip magnetas traukė vienas kitą, kiekvienas savaip papildydamas tą neišardomą visumą.

Apie dabartinio Premjero, jo bendražygių žygdarbius pasisavinant Lietuvos turtą žurnalistas Valdas Vasiliauskas daug rašė „Veido” žurnale, vėliau, 1995 metais, išleido knygą „Amžinasis nomenklatūros pavasaris”. Deja, ši knyga, turėjusi tapti tiesiog stalo knyga kiekvienam padoriam žmogui, liko nepastebėta. O ten dokumentiškai atskleista ne tik pirmojo sekretoriaus, bet ir kitų buvusių ir esamų funkcionierių veikla. Štai tos pavardės: buvęs „Litvniešsnabservis” generalinis direktorius J.Kiriuščenka, Valstybinio materialinio tiekimo komiteto pirmininkas R.Kozyrovičius (dabar dirbantis diplomatu), buvęs prekybos ir materialinių išteklių ministro pirmasis pavaduotojas R.Ramoška (irgi tapęs diplomatu). Argi visus suskaičiuosi? Tai buvo vos ne prieš dešimt metų. O dabar gobšuolių gretos pasipildo beveik su kiekviena diena. Jau ne vienetais – o dešimtimis. Svarbiausia, jog po skandalingų istorijų absoliučiai niekas nesikeičia.

Štai Premjerui, išaiškėjus eiliniam skandalui dėl garsiojo žmonos kraičio „Draugystės” viešbučio, dabar pavadinto kažkodėl ne „Družba”, o „Crowne Plaza Vilnius”, tenka rašinėti paneigimus į visus laikraščius, netgi bulvarinį skaitalą. Mat „nerimstantys” konservatoriai kreipėsi į Vyriausiąją tarnybinės etikos komisiją prašydami ištirti, ar premjeras A.Brazauskas neįsivėlė į privačių ir viešųjų interesų konfliktą. Konservatoriai priekaištauja Vyriausybės vadovui dėl to, kad didžiąją dalį bendrovės „Draugystės viešbutis” akcijų įsigijo su „Lukoil Baltija” vadovu ir Premjero bičiuliu Ivanu Paleičiku susijusi bendrovė. Aišku, Premjeras įtikinėja, kad dėl žmonos akcijų pardavimo jis niekuo dėtas ir nesikiša į jos verslą. (Suprask, Premjeras ir jo naujoji žmona šeimyninį ūkį dar veda atskirai.) Tai irgi tradiciniu tapęs paneigimas. Visi tie šimtai apsukrių valdininkų, išsidalijusių sklypus pajūryje ir kitose vietose, teigia tą patį. Jie niekuo dėti! Viską tvarko, perka ir parduoda jų žmonos, vaikai, netgi seneliai. O jie į tokius žemiškus reikalus nesikiša. Mat atsidavę vien tik valstybės ir visuomenės reikalams.

Todėl ar reikia stebėtis ir diskutuoti, kodėl masiškai paplito abejingumas, nepagarba sąžiningam darbui ir kartu agresyvus pavydas tiems, kurie daug uždirba, net jeigu ir dorai uždirba. Nemaža Lietuvos žmonių dalis beveik fiziškai degraduoja. Pagaliau visiškai netikima skelbiamais tikslais ir sumanymais, tuo, kad galima išmintingiau organizuoti ekonominį ir socialinį gyvenimą. „Socialiai orientuota” kairiaisiais save vadinanti oligarchija puikiai mato, jog kasdien auga dažni susidūrimai su įvairiomis baisaus socialinio neteisingumo formomis. Žmonės mato, jog bergždžios pastangos individualiai kovoti su jo apraiškomis tapo pagrindine priežastimi, dėl kurių didelė dalis piliečių vis labiau atitolsta nuo visuomenės tikslų bei vertybių.

Praėjusį šeštadienį, saulėtą rudens dieną, prie vaizdingo Veprių ežero Ukmergės rajone K.Prunskienė su „valstiečiu” R.Karbauskiu surengė Valstiečių ir Naujosios sąjungos aktyvo susibėgimą. Na, žinoma, be mitinginių šūkių bei savo vadės garbinimo liaupsių, į kurias karštai įsitraukė „gintarinės ledi” šlovintojai K.Bobelis, prezidentinės partijos vadas V.Mazuronis, kolchozinės baudžiavos apraudotojas V.Einoris, Maskvos garbintojas J.Veselka ir panašūs veikėjai, buvo surengtas tradicinis balius su gausiais ir prašmatniais valgiais bei gėrimais. Susibėgimas buvo surengtas vaizduojant, jog K.Prunskienė lyg ir rengiasi pereiti į opoziciją. Iš tiesų juokingesnį dalyką sunku net ir įsivaizduoti – K.Prunskienė, „valstietis” R.Karbauskis ar K.Bobelis su nauja politikos žvaigžde V.Mazuroniu tampa opozicija dabartinei valdančiajai daugumai! Ši komedija dėl opozicijos buvo suvaidinta ne valdančiajai partijai pagąsdinti, o jau nebežinia kelintą kartą apgauti vis dar patiklius rinkėjus. Deja, jie vis dar leidžiasi apgaudinėjami. Kam ne kam, o tik ne K.Prunskienei kalbėti apie socialinį teisingumą, žemdirbių gynimą ar pūsti nesąmones apie būtinybę Lietuvai išlikti „branduoline valstybe”. Šią „branduolinės valstybės” idėją pasičiupo ir Prezidentūra, tariamai irgi susirūpinusi pigia elektros energija. O iš tiesų pagrindinis rūpestis, pasisakant prieš Ignalinos branduolinės elektrinės uždarymą ir už naujo branduolinio reaktoriaus statybą, yra tik Rusijos užsakymų vykdymas bei siekis pasipelnyti. Apie tai pakankamai plačiai ir išsamiai buvo rašyta žurnale „Ekstra” dar 2001 metais („Ekstra”, 2001, Nr. 7). Atpasakoti visą šio straipsnio medžiagą neužtektų vietos. Kas nori, gali pasiskaityti ir supras, kad „gintarinės ledi” biznis glaudžiai susijęs su Maskva ir Minsku, ir, be abejo, asmeniniu pinigų kapšu. Aišku, pasiekti Uspaskich ar Borisovo galybes ir susilyginti su jų milijardais vargu ar pavyks. Tačiau stengtis reikia. Todėl ir stengiamasi.

Valdančioji dauguma skuba priimti sauir tiems, kurie trauko Seimo marionečių virvutes, palankius įstatymus. Aišku, tokių įstatymų projektai pirmiausia gimsta „socialiai orientuotoje” Vyriausybėje. Štai ir dabar Vyriausybė pateikė Seimui svarstyti Kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą įstatymo pakeitimo projektą, kuriame numatoma, jog pilietis, gausiantis kompensaciją už nuosavybę, gali perleisti šią teisę kitiems asmenims. Tai yra niekas kitas, kaip pakartojimas kito įstatymo – Dėl žemės grąžinimo, įteisinus galimybę nuosavybės teisę perleisti kitiems asmenims. Kas iš to išėjo, dabar mato visi, kas nori matyti. Valdininkai, daugelis valdančiosios partijos politikų susigrobė po keliasdešimt ar net po šimtą sklypų gražiausiose ir pelningiausiose Lietuvos vietose. Kilęs didžiulis skandalas dėl to labai greitai blėsta (faktiškai jau išblėso), ypač padedant teismams.

Ir šį kartą Vyriausybės atstovas džiaugėsi, jog Vyriausybė, kaip visada, vieningai balsavo už įstatymo projekto pataisą – nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą perleisti kitiems asmenims. Dar daugiau, Seimui pasiūlyta svarstyti jį skubos tvarka. Dėl Ministrų kabineto narių vieningumo, priimant bet kokius sprendimus, abejoti netenka. Pakanka vyriausiojo dirigento rankos mostelėjimo ir net valstybės pinigus „taupančios” finansų ministrės ranka bemat pakyla už. Apie kitus nėra net reikalo kalbėti. Kitaip ir būti negali. Juk vadovaujamasi išbandytais nesenos praeities metodais. Kaip nusprendė partijos vadas – taip ir bus. Tiesa, šį kartą (irgi nebe pirmą) išdrįso prieštarauti Seimo Antikorupcinės komisijos pirmininkė, vis dar retsykiais užsimananti kovoti su vėjo malūnais. Komisijos pirmininkė Nijolė Steiblienė be dvejonių pareiškė, kad Vyriausybės siūlomos įstatymo pataisos plačiai atveria duris korupcijai. Bet argi tai pirmas kartas? Ir nesusigaudančiam įvairiausių įstatymų, ypač poįstatyminių aktų labirintuose žmogui visiškai aišku, jog tai ne tik dar viena landa korupcijai, bet ir tos korupcijos skatinimas, netgi nesukant galvos, kaip apeiti tas ar kitas įstatymines kliūtis. Jokių kliūčių nebebus. Tad kas gi supirkinės tas grąžintinuose namuose gyvenančių nuomininkų teises? Ogi tie patys, kas puikiai pasinaudojo galimybe „perleisti” žemės, miškų, vandens telkinių nuosavybės teises kitiems asmenims. Vėl valdininkai, valstybės tarnautojai, ypač nekilnojamojo turto tvarkytojai, kurie bemat pasinaudos turima reikiama informacija. Mechanizmas pasinaudoti tokiu „pagerintu” įstatymu paprastas kaip dukart du. Informaciją turintys ir ją valdantys valdininkai bemat pasiūlys gyventojams parduoti teisę į kompensuojamą nuosavybę. Aišku, pusvelčiui, už simbolinę kainą. Vėliau ta teisė bus perparduodama jau rinkos kainomis. O žinant, kad grąžintini namai yra gerose vietose, ypač Kaune, ta rinkos kaina bus pakankamai didžiulė. Na, o tiems, kurie nesutiks perleisti teisių, bus surasta būdų juos sutvarkyti. Pirmiausia vilkinti ir blokuoti tokių piliečių reikalus. Toks mechanizmas jau seniai sukurtas ir panaudotas bei naudojamas sprendžiant žemės nuosavybės „grąžinimo” klausimus.

Kas toliau? Ogi kaip visada. Tie STT surašyti (ačiū šiai tarnybai už tokį kruopštų darbą!) keli tomai su valdininkų ir politikų „sklypininkų” sąrašais bus palaidoti giliai stalčiuose. Kaip ir kontrabandininkų globėjai teisėjai ar kyšininkai diplomatai atsipirks tik lengvu išgąsčiu. Tuo jau niekas neabejoja. Nieko nepadarysi. Sistema. O naujojo spektaklio premjera įvyks kitų metų rudenį.

Views All Time
Views All Time
1348
Views Today
Views Today
1
0 0