| | |

Egzorcizmas: gydo troškimas pasveikti bei Dievo malonė

Kauno šv. Antano Paduviečio parapijos klebonas kun. Vytenis Vaškelis – vienas iš kelių Lietuvos egzorcistų. Egzorcistu penkerių metų laikotarpiui ganytojas paskirtas Kauno arkivyskupo metropolito Sigito Tamkevičiaus 2005 metų gegužės 31 d. dekretu. Jame, kreipiantis į paskirtąjį egzorcistu – kun. V. Vaškelį, teigiama: „Gerasis Viešpats teapdovanoja Jus savo malone, kad, vykdydamas savo vyskupo siuntimu pavestas pareigas, prisidėtumėte prie tikinčiųjų dvasinės gerovės, vaduojant juos nuo piktosios dvasios įtakos jų gyvenimams.” Lotynų kalbos žodis exorcismus reiškia išlaisvinimas, išvadavimas. Pagal religijotyros žodyną, egzorcistas yra asmuo, šiuo atveju katalikų dvasininkas, turintis teisę atlikti egzorcizmus – apeigas „piktosioms dvasioms, tariamai sukeliančioms ligas ir kitas nelaimes, išvaryti.” Katalikų Bažnyčioje kunigai egzorcistais uoliau pradėti skirti po Vatikano II Susirinkimo (1962-1965). Tokį Bažnyčios žingsnį skatino padidėjęs žmonių smalsumas burtams, ekstrasensams, okultistams, magijoms bei su tuo susiję padariniai žmogaus sveikatai, likimui. „Ne vien mūsų krašte, bet, tarkim, Prancūzijoje kiek daug veikia įvairių būrimo salonų! Lietuvoje Vatikano II Susirinkimo nutarimų diegimas vėlavo, – sako kunigas egzorcistas V. Vaškelis. Dabar kai kurios šalies vyskupijos ir arkivyskupijos turi vyskupų paskirtus egzorcistus, o kitose vyskupijose dar ruošiamasi tai padaryti.

| | |

Br. kun. Ramūnas Mizgiris OFM. Egzorcizmas kasdienybėje

Vienas iš pirmųjų veiksmų, kuriuos Jėzus atlieka iš karto po Krikšto Jordane, yra piktosios dvasios išvarymas iš žmogaus Kafarnaumo sinagogoje: „Jų sinagogoje tada buvo netyrosios dvasios apsėstas žmogus. Jis ėmė šaukti: Ko tau iš mūsų reikia, Jėzau Nazarėnai? Gal atėjai mūsų pražudyti? Aš žinau, kas tu esi: Dievo šventasis! Jėzus sudraudė jį: Nutilk ir išeik iš jo! Tuomet netyroji dvasia pradėjo jį tąsyti ir, baisiai šaukdama, išėjo iš jo. Visi didžiai nustebo ir klausinėjo vienas kitą: Kas gi čia? Naujas mokslas su galia?! Jis netgi netyrosioms dvasioms įsakinėja, ir tos jo klauso!” (Mk 1, 23-27). Reikia pripažinti, kad Evangelijoje pagal Morkų piktųjų dvasių išvarymas užima svarbią vietą. Jėzaus laikais apsėdimams buvo priskiriamos ir įvairios psichofizinės ligos: epilepsija, šizofrenija, maniakinės depresijos, mikčiojimas. Dar ir šiandien kartais nėra lengva išsiaiškinti, ar tai fizinis susirgimas, ar piktosios dvasios apsėdimas. Tačiau, žvelgdami į Evangelijos visumą, matome, kad Jėzus darė aiškų skirtumą tarp demono apsėdimo ir ligos. Būdamas ištikimas ir kartu laisvas judaizmo atžvilgiu, Jėzus neneigė demonų egzistavimo. Jeigu Jis pats tuo nebūtų įsitikinęs, tai, be abejo, būtų pašalinęs šį tikėjimo svetimkūnį. O tai padaryti Jis turėjo tikrai nemažai progų. Pavyzdžiui, sinoptinės evangelijos pateikia Jo diskusiją su fariziejais apie Belzebulą. Tada grupė fariziejų dėl apsėstojo išlaisvinimo apkaltino Jėzų tai atlikus demonų valdovo galia.

| | |

„Išlaisvinimo malda ir egzorcizmas”

Nuo žmonijos istorijoje nuo pat pradžios egzistuoja asmeninis blogis. Mūsų išganytojas Jėzus Kristus atėjo mus išvaduoti ne tik iš nuodėmės ir nuo amžinosios mirties, bet taip pat nuo pikto galybės, nuo šėtono ir demono (piktųjų dvasių). Jėzaus Kristaus išganingąja Kančia, Mirtimi ir Prisikėlimu iš mirusiųjų galutinai įveiktos blogio jėgos privalo trauktis iš kelio besiartinančiai Dievo karalystei. Puolusieji angelai, tragiškai pasirinkę blogį, pasipriešinę Dievui, buvo nublokšti į žemę, kur dar „trumpą laiką” prieš galutinį pasmerkimą ir amžinąją bausmę turi galimybę veikti. Žinodami, kad turi nedaug lai¬ko, jie klaidina žmones ir daro jiems bloga, suteikia kančių, gundo priešintis Dievui ir veda į mirtį. Dėl to kyla klausimas, ar įmanoma žmogų apsaugoti arba išvaduoti nuo piktųjų dvasių įtakos klausimas. Žmonijos istorijoje buvo nemažai bandymų užkeikti piktąsias dvasias, veikti jas įvairiomis aukomis, atkerėjimais, magiškomis piktųjų dvasių išvarymo arba atbaidymo apeigomis. Šios praktikos neišsprendžia pikto problemos ir yra tik saviapgaulė – neva žmogus pats pajėgus išsivaduoti nuo dvasinių pikto jėgų įtakos. Minėtos pastangos neretai gali pašalinti išorinius pikto simptomus, neišraudamos jų šaknų. Iš tikro jos veda į dar blogesnę pavergimo būklę. Kai kuriose religijose netrūksta ir apsėdimo būsenų kaip ypatingo susivienijimo su dievybe (demonu) formos.

| | |

Lietuvos egzorcistai buriasi į asociaciją

Bažnyčiai palaiminus egzorcistų prašymą, netrukus Lietuvoje pradės veikti juos vienijanti asociacija. Į asociaciją susibūrę egzorcistai tikisi ne tik dalytis darbo patirtimi, bet ir ištiesti vienas kitam pagalbos ranką išvarant piktąsias dvasias. Bažnyčios hierarchai tikisi, kad mūsų šalies egzorcistus suvienysianti organizacija padės palaikyti ryšį su kitų šalių kovotojais su piktosiomis dvasiomis. Į Kurtuvėnų miestelio Šiaulių rajone kleboniją per mėnesį užsuka bent keli piktųjų dvasių apsėsti žmonės. Čia jie ieško ir tikisi sulaukti klebono Kęstučio Daknevičiaus pagalbos. Jis – vienas iš šešių Lietuvos egzorcistų, padedančių žmonėms atsikratyti piktųjų dvasių ir apvalančių sielą nuo velnio. Egzorcistas tikino, kad piktųjų dvasių apsėdimai šiandien Lietuvoje – rimta problema. “Atvyksta tikrai nemažai žmonių, kuriems reikia pagalbos. Tikrųjų apsėdimų tarp jų gal ne tiek ir daug, tačiau daugumos atvykėlių atvejai tikrai rimti”, – pasakojo K.Daknevičius. K.Daknevičius buvo vienas idėjos suburti kunigus egzorcistus į asociaciją iniciatorių. “Būna labai rimtų atvejų, kai vieno egzorcisto nepakanka, reikia prašyti pagalbos. Asociacija mums padėtų ir šiame reikale”, – pasakojo jis. Draugėn susibūrę Lietuvos egzorcistai bendrautų ne tik tarpusavyje, bet ir su kolegomis iš kitų šalių. Prieš kelias dienas posėdžiavę mūsų šalies Bažnyčios hierarchai patikėjo Lietuvos vyskupų konferencijos Nuolatinei Tarybai patvirtinti būsimosios organizacijos statutą.

| | |

Vatikane prasidėjo egzorcizmo ir demonologijos kursai kunigams

Vienas Vatikano universitetų siūlo specialius kursus kunigams, norintiems tapti demonologais ir egzorcistais. “Nėra abejonių, jog mūsų amžiuje velnias dažnai kišasi į žmonių gyvenimus”, – pareiškė tėvas Paolas Skarafonis (Paolo Scarafoni) kursą klausyti pradėjusiems studentams, kurie mokysis susidoroti su demonais, jei gyvenime bus lemta su jais susitikti. “Ne kiekvienas iš jūsų taps egzorcistu, bet kiekvienas kunigas privalo žinoti, kaip atskirti psichikos sutrikimus nuo piktosios dvasios pasireiškimo”, – sakė jis. Keturis mėnesius truksiantys kursai “Egzorcizmas ir išlaisvinimo maldos” dėstomi “Pontifical Regina Apostolorum” universitete Romos priemiestyje. Į juos susirinko apie 120 studentų iš viso pasaulio. Jie klausysis paskaitų apie satanizmo ir demonų apsėdimo ganytojiškuosius, dvasinius, teologinius, liturginius, medicininius, teisinius ir kriminologinius aspektus. Vienas kunigas, prašęs neviešinti jo pavardės, pasakojo kursuose dalyvauti nusprendęs po to, kai jaunos jo parapijos merginos išpažinties metu patyrė “keistų pasikeitimų”. “Pasikeitė merginos balsas ir veidas. Ji pradėjo kalbėti kalba, kurios negalėjo žinoti. Neretai susiduriu su panašios bėdos kamuojamais žmonėmis, kurių daug daugiau, nei įsivaizduojame”, – sakė kunigas. “Jei po kursų vyresnybė nuspręs, jog turėčiau tapti egzorcistu, priimsiu šią naštą”, – pridūrė jis.

|

Kas yra sekta?

Tereikia žodžiui “sekta” atsidurti pavadinime ir bemat kokio nors laikraščio skaitytojų padaugėja. Vargu ar rastume kitą sąvoką, kuri spaudoje būtų taip mielai vartojama ir taip miglotai apibrėžiama. Sektos – tai tos “pavojingos organizacijos, viliojančios mūsų vaikus”; tos religiniu požiūriu kažkaip mums svetimos; tos, kurių misionieriai naujus narius pritraukia hipnoze bei smegenų plovimu; tai visos tos netradicinės, neoficialios, nelegalios… Sektos – tai tos, apie kurias niekas dorai nieko nežino. Tiesa, apie didžiąsias – katalikų, ortodoksų, liuteronų Bažnyčias – nedaug, bet žino. Prieš keletą dešimtmečių surasti atsakymą į mūsų klausimą nebuvo sunku. Kol gyvavo valstybinės Bažnyčios, “sekta buvo laikoma kiekviena bendrija, atsiskyrusi nuo vyraujančios, valstybės pripažintos Bažnyčios…”, – buvo teigiama XIX a. pabaigoje Vokietijoje. Bet kadangi šiandien valstybinių Bažnyčių beveik nėra, nes Bažnyčia ir valstybė paprastai yra atskirtos, apie sektas kalbėti nėra taip paprasta. Tad logiška, kad “sekta” ne juridinė sąvoka. Visgi šiandien su žodžiu “sekta” siejama maža religinė grupė, kuri – kaip sociologai sako – sukuria įtampą aplinkoje; kuri nesuderinama su visuomenės vertybėmis bei papročiais. Šis sociologų požiūris suteikia aiškumo, tačiau nepakankamai. Maždaug prieš gerą šimtmetį sociologas Maxas Weberis pabrėžė: Bažnyčios nariu tampi gimdamas, sektos – savanoriškai į ją įstodamas.

|

Sektos Rusijoje

Vakar vakare su žmona viešėjom pas mano mamą. „Bevartydamas” TV kanalus (ieškojau History Channel kanalo, kuriame tuo metu buvo rodoma laida „Įvykiai, sudrebinę pasaulį) užkliuvau už ukrainiečių CTB kanalo laidos apie Scientologiją ir kitas „sektas” Rusijoje. Ir likau žiūrėti… Negalima praleisti tokių puikių dabartinės demagogijos pavyzdžių. Čia nupaišyčiau šypsenėlę, jei nebūtų liūdna kažkiek. Pagrindinės laidos mintys tokios: „sektos visiškai užvaldo žmogų, padaro jį bevaliu vergu”, „faktiškai visi sektantai vartoja narkotikus”, „sektos – pagrindinė pinigų plovimo vieta”, „Sektos labai labai baisios” Ir visiškai jokio bandymo išsiaiškinti, kas yra kas. Rusijoje yra, žinoma, ir šarlatanų, grupių, kurios tik siekia pralobti iš abejotinos vertės kursų ar kitokios pasiūlos. Tačiau toje laidoje viskas buvo gražiai suplakama į vieną: charizmininkai krikščionys, scientologai, satanistai… Laidoje kalbėjo kažkoks privatus detektyvas, besispecializuojantis žmonių, pakliuvusių į „sektą”, ieškojimu ir ištraukimu (vakarų terminais tariant – deprogramuotojas). Jo pagrindinė mintis – kad tai beveik užtikrinta, jog sektos plauna pinigus (nors nieko konkretesnio negalėjo pasakyti); kad į sektą pakliuvusį žmogų reikia ištraukti; kad jie yra visiškai užvaldyti. Kad juos tenka kartais ir jėga ištraukti. Na, deprogramavimas – prievartinis žmogaus ištraukimas iš „sektos” – atrodo diskredituotas tik vakaruose.

|

Kodėl atsiranda religinės sektos?

Kapitalistinė formacija, kurioje dabar atsidūrėme prieš savo valią, turi ne tik savo ekonominius, politinius, bet ir ideologinius egzistavimo principus, kur ypatingą vietą užima religija. Ji aktyviai tarnauja kapitalistinei santvarkai ir formuoja jos ideologiją. Ieškant naivuolių, neretai nusišnekama iki to, kad religijos egzistavimą mėginama susieti su lietuvio genais. Kvailiau nieko nesugalvosi. Tačiau atsiranda naivuolių, kurie tuo patiki. Todėl dar egzistuoja Bažnyčia ir katalikų tikėjimas.Tačiau nežiūrint visų Bažnyčios pastangų ir buržuazinės Vyriausybės palaikymo, religingumas mūsų visuomenėje nuolat blėsta. Žmonės vis dažniau nusivilia religiniu tikėjimu. Nors gyventojų surašymo metu surašinėtojai surinko apie 80% gyventojų, užsirašiusių katalikais, nereiškia, kad jie visi yra tikintys. Netikinčių yra daugiau tarp jaunimo, kurių nepavadinsi bolševikais. Jie, būdami pakankamai išprusę, geba aiškiai matyti religijos beprasmiškumą ir todėl ją atmeta. Vieni atmeta, kiti ieško dievo kituose tikėjimuose, kitose tikėjimo formose, manydami, kad tik per dievo malonę jie galės išspręsti savo problemas, dėl kurių atsidūrė skurde ar moralinėje neviltyje. Todėl formuojasi vis naujos religinės sektos. O kai šie naivuoliai nuklysta į sektą, kad išsigelbėtų iš nevilties, „teisuoliai”, ypač katalikiškoji dvasininkija, pradeda šaukti, kad tai labai blogai. Kodėl blogai? Kam blogai? Bažnyčiai ar tam nusivylusiam žmogeliui? Manau, kad blogai visiems.

|

A. Dvorkino “Sektos”: apžvalga ir kritika

Aleksandro Dvorkino knyga “Sektos: totalitarinių sektų apžvalga” yra neabejotinai didžiausios apimties pastaraisiais dešimtmečiais Lietuvoje išleista knyga naujųjų religinių judėjimų (NRJ) tematika. Iš anksčiau šia tematika lietuvių kalba išleistų knygų galima paminėti tokias kaip Antano Paškaus “Dievai, dvasios ir žmonės “Naujajame amžiuje” (1993), Alano Gomeso “Sektos, kultai ir Biblija” (2000), Arūno Peškaičio ir Donato Glodenio “Šiuolaikinis religingumas” (2000). Visų šių knygų pozicija NRJ atžvilgiu yra kritiška, visos parašytos remiantis vienu ar kitu krikščionišku požiūriu. Tačiau A. Dvorkino knyga neilgame lietuviškos literatūros šia tematika sąraše išsiskiria itin neigiamu požiūriu į naujuosius religinius judėjimus, knygoje jie nedviprasmiškai vadinami “totalitarinėmis sektomis”. Knyga taip pat išsiskiria tendencingumu aprašant religinių judėjimų istoriją, mokymą, ji priskirtina antikultinės literatūros žanrui, kuris Vakarų pasaulyje paplito po II pasaulinio karo pradėjus sparčiai daugėti naujųjų religijų ir dvasingumo sąjūdžių. Keli žodžiai apie autorių. Aleksandras Dvorkinas, gimęs 1955 m. Rusijoje, yra teologas ir istorikas, vienas žinomiausių Maskvos patriarchato “sektų” klausimų specialistų. Jis yra Maskvoje įkūręs Šv. Ireniejaus Lioniečio informacijos ir konsultavimo centrą. Šis centras teikia informaciją apie NRJ ir pagalbą nukentėjusiesiems nuo sektų. Knygą galima sąlygiškai suskirstyti į tris dalis.

|

Kas yra sektos ir ar jos tikrai kelia grėsmę Lietuvai?

Žiniasklaida labai mėgsta švaistytis sektos sąvoka. Labai dažnai tampa neaišku, kuria prasme ji vartojama. Dažniausiai sektomis pavadinamos visos mažiau žinomos ar mažiau patinkančios religinės organizacijos. Toks „pravardžiavimas” vargu ar naudingas, jei mes siekiame iš tiesų puoselėti kiekvieno žmogaus religinę laisvę, taip pat ir laisvę nuo kvazireligini manipuliacijų. Mokslinėje kalbėsenoje sektos sąvoka nurodo į nuo kurios nors tradicinės religinės srovės atskilusią grupę. Nei religijos sociologijoje, nei religijotyroje ši sąvoka neturi neigiamos prasmės. Ar tai reiškia, kad visos religinės organizacijos vienodai vertingos ir nekelia jokio pavojaus? Manau, kad ne. Viena vertus, nei sekmininkai, nei metodistai, nei adventistai, nei baptistai jokioje Vakarų valstybėje nėra laikomi pavojingais judėjimais. (Tam tikra išimtis Prancūzija, tačiau čia pavojingais neretai paskelbiami ir kai kurie katalikiški judėjimai.) Tuo tarpu OŠO judėjimas, Scientologijos bažnyčia ar tie patys munistai daugelyje valstybių susilaukia išskirtinio dėmesio. Neretai šios organizacijos įvardijamos kontroversiškomis. Kita vertus, visos jos labai skirtingos ir neprasminga prie jų klijuoti sektos etiketę. Didelė problema yra tai, kad kai kurios religinėmis save vadinančios organizacijos yra linkusios slėpti objektyvią informaciją apie save, dangstosi įvairiomis iškabomis, veikiau užsiima verslu nei rūpinasi pasekėjų dvasiniais poreikiais.