Religija ir tikėjimai

Didysis stebukladarys šv. Antanas Paduvietis

pagal
Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Lietuviai nėra žinomi kaip dideli šventųjų garbintojai. Be Marijos, turbūt joks kitas dangaus gyventojas nesusilaukė didesnės pagarbos, nebent šv. Pranciškus Asyžietis. Tiesa, nemažą dėmesį yra užsitarnavęs šv. Antanas Paduvietis, kurio vardadienį švenčiame birželio 13 dieną. Apie šį šventąjį literatūros nėra daug, o lietuvių kalba jos iš viso nėra. O vis dėlto tas Paduvietis buvo dėmesio vertas vyras. Jis gimė pasiturinčioje šeimoje maždaug prieš 800 metų (1195 m.) Portugalijoje, Lisabonos mieste, ir buvo pakrikštytas Ferdinando vardu. Dar būdamas paauglys, Ferdinandas pajuto pašaukimą dvasiniam gyvenimui ir įstojo į Augustinijonų vienuoliją. Turėdamas didelių gabumų, net nesulaukęs 24 metų, jis gavo aukščiausius teologijos ir kanonų teisės magistro laipsnius. Ferdinandas buvo įšventintas į kunigus ir skirtas profesūrai. Tuo metu Pietų Europos dalis išgyveno dvigubą krizę. Viena buvo Afrikos arabų, vadinamųjų saracėnų, sukelta tautinė ir kultūrinė krizė. Jie buvo užėmę Ispaniją bei dalį Portugalijos ir ten valdė net 150 metų. Arabų kultūros pėdsakų ispanų ir portugalų architektūroje, muzikoje bei menuose liko visiems laikams. Antra Europos krizė buvo religinio pobūdžio. Ji Portugalijoje ypač stipriai pasireiškė, kadangi į politines intrigas buvo įsivėlę net dvasininkai, kuriems vadovavo Augustinijonų vienuolija. Šie kartu su maištininkais ir karaliumi pasiskelbusiu Alfonso Henriques sukilo prieš teisėtą valdžią, bažnytinę tvarką ir net prieš patį popiežių Inocentą II.

Šventasis Antanas, kuris mus moko ropštis Dievo link...

pagal
Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Mūsų laikais visa krikščioniškoji teologija išgyvena akivaizdų sugrįžimą prie pagrindinio tikėjimo šaltinio - Dievo žodžio. Savaime suprantama, jog visa metodika, kurią rašydamas Sermones naudojo šv. Antanas, yra tolima šių laikų žmogui ir vargiai kas šiandien ja pasinaudotų. Tačiau Antano teologija, gyvai persunkta Dievo žodžio ir jo paties išgyventa, lieka aktuali ir šiandien. Savo brolius, kuriems ir skirti jo Sermones puslapiai, šventasis ragino gilintis į Evangeliją, ieškoti gyvojo Kristaus, taip eiti į šventumą... V sekmadienio po Velykų pamoksle šv. Antanas slaptoje kontempliacijoje siekiančius šventumo poetiškai vadina žvaigždėmis. Paduvos šventasis daugelyje Sermones eilučių pabrėžia, jog meilė yra viso tobulumo matas. Šventasis sako, jog tikėti į Dievą, tai jį mylėti. Anot jo, labiausiai myli tie, kurie gyvena siekdami dieviškosios artumos mistinėje kontempliacijoje. Antanas mistinę kontempliaciją išreiškia įvairiais žodžiais - jausti, ragauti, skanauti, būti panardintam, būti įtrauktam į žmogiškais žodžiais neišreiškiamą dieviškąją tikrovę. Bet Antanas teigia, jog nevalia per ilgai užsibūti kontempliacijoje, būtina ir artimo meilės veikla. Mūsų laikų visuomenė išgyvena individualizmo krizę. Tai būdinga ne tik pasauliečiams, bet ir pašvęstojo gyvenimo broliams ir seserims, kurie ilgus metus buvo ugdomi pašvęstąjį gyvenimą suprasti kaip individualų pašaukimą. Šv. Antanas, būdamas ištikimas Evangelijai, daug kalba apie bendruomeninį pašvęstojo gyvenimo matmenį.

Šventojo Pranciškaus malda

pagal
Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Iš „saldžių" kičinių paveikslėlių ar net kai kurių filmų apie šventąjį Pranciškų daugelis gali susidaryti šio didžio šventojo klaidingą įvaizdį. Dažnai žmonės mato Pranciškų kaip labai aktyvią ir labai lengvai evangelizuojančią asmenybę, apsuptą paukštelių ir gyvulėlių iš visų pusių. Greičiausiai toks šventojo Pranciškaus įvaizdis ir nėra visiškai klaidingas, bet jis neatskleidžia viso paveikslo ir užgožia galimybę pastebėti pagrindinį dalyką šventojo gyvenime, jo veikloje ir mokyme. Labai reikšminga scena šventojo Pranciškaus gyvenime, kuri pakeitė jo kryptį, buvo ta, kai jis grąžino rūbus savo tėvui ir viešai pareiškė, kad nuo to momento jis sakys: „Tėve mūsų, kuris esi danguje". Nuo tada prasidėjo „brolijos giesmė" jo gyvenime. Pranciškui kiekvienas tapo broliu ir seserimi, nes visi yra sukurti to paties Dangiškojo Tėvo. Maža to, Pranciškaus gyvenimo pavyzdys yra sekti mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus pėdomis, nes Jėzus yra vienintelis Tėvo Sūnus, kuris yra tobulas, klauso Tėvo ir yra Jo mylimas. Pranciškus nematė geresnio būdo sekti Jėzumi ir vykdyti Tėvo valią, kaip tik gyventi evangelinį gyvenimą - gyventi Evangelija, kuri yra Dievo Žodis - kelias, tiesa ir gyvenimas. Geriausiai šventąjį Pranciškų mes galime pažinti iš jo paties palikto rašytinio palikimo - raštų, kurie yra pats geriausias Poverello pristatymas.

Šv. Laurynas: tarp legendos ir istorijos

pagal
Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Šv. Laurynas yra įtrauktas į oficialųjį Romos šventųjų ir kankinių katalogą Martirologio Romano, vadinasi yra patikimų istorinių žinių, liudijančių apie asmenį. Šv. Laurynas, diakonas ir kankinys, troško, kaip rašė šv. Leonas Didysis, sulaukti kankinystės kaip ir popiežius Sikstas. Tikriausiai dar būdamas vaikas Laurynas matė grandiozines šventes, skirtas Romos įkūrimo tūkstantmečiui, kuris buvo minimas 237-38 metais, valdant imperatoriui Filipui, vadinamam Arabu. Laurynas buvo vienos Sirijos srities didiko sūnus. Netrukus po minėtų švenčių, Filipą nuverčia nuo sosto ir nužudo Decijus, žiaurus krikščionių persekiotojas, žuvęs kare 251 metais. Imperija išgyvena krizę, kyla germaniškųjų tautų spaudimo grėsmė ir persų agresija. Prieš persus kovoja ir imperatorius Valerianas, įžengęs į sostą 253 metais: Šapuro I armijos nugalėtas mirs kalėjime 260-siais. Tačiau jau 257 m. paskelbė krikščionių persekiojimą. Kaip tik čia ir sutinkame Lauryną, apie kurio gyvenimą žinoma labai nedaug. Gausesnių žinių turima apie jo mirtį, kuri taip pat buvo sudėtinga. Anot senųjų šaltinių, Laurynas buvo popiežiaus Siksto II arkidiakonas, tai yra, pirmasis iš septynių diakonų anuomet patarnavusių Romos Bažnyčiai. Jis padeda popiežiui liturgijoje, dalina Eucharistiją ir administruoja Bažnyčiai skirtas aukas. Taigi, prasideda persekiojimai ir iš pradžių neatrodo tokie jau žiaurūs, kaip Decijaus laikais.

Šv. Augustinas

pagal
Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Rugpjūčio 28 d. minime šv. Augustiną (354-430), vyskupą, Bažnyčios mokytoją. Augustinas gimė lapkričio 13 d. Tagastėje, Afrikoje. Jo tėvas buvo pagonis, o motina šv. Monika - krikščionė. Sugustinas mokėsi Tagastėje, Madauroje ir Kartagenoje. 375 m. jis dirbo laisvojo meno mokytoju Tagastėje, vėliau Kartagenoje. 383 m. Nuvyko į Romą, o 384 m. persikėlė į Milaną, kur dėstė retoriką. Savo dvasinį šio laikotarpio gyvenimą jis vėliau atpasakojo veikale „Confessiones". 373 m. skaitydamas vėliau dingusius Cicerono veikalus, Augustinas susidomėjo filosofija. Kadangi krikščionių Šventasis Raštas tuo metu jo nepatenkino dėl savo paprastumo, Augustinas prisijungė prie manichėjų sektos (374-383 m.). bet liko nepatenkintas manichėjišku dualizmu, todėl dar vėliau prisidėjo prie neoplatonikų skeptikų. Gyvendamas Milane jis išklausė šv. Ambraziejaus pamokslų, kurie padarė jaunajam filosofui didelį įspūdį. Po sunkių dvasinių kovų su savo aistringa prigimtimi, veikiamas šv. Antano ir kitų to meto vienuolių pavyzdžio, apaštalo Pauliaus laiške romiečiams Augustinas rado savo kelią į krikščionybę. Atsivertęs į tikrąjį tikėjimą, jis atsisakė mokytojo darbo ir ėmė ruoštis krikštui, kurį drauge su savo sūnumi Adeodatu priėmė iš šv. Ambraziejaus rankų 387 m. Hippo vyskupas 391 m. jį įšventino kunigu. Kartu su Alypijumi, Evodijumi ir kitais jis įkūrė vienuolišką religinę bendruomenę, kuri palaipsniui išaugo iki dvasinės seminarijos lygio. Daugelis jos narių tapo įžymiais vyskupais.

Už „Kalėdų Senelio“ figūros slypi šventasis Mikalojus

pagal
Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Ne visi žino, jog už „Kalėdų Senelio", dalinančio dovanas, figūros slypi garsus krikščionių šventasis - Šv. Mikalojus iš Miros, vėliau imtas vadinti šventuoju Mikalojumi iš Bario. Yra išlikę labai nedaug patikimų istorinių duomenų apie Mikalojaus gyvenimą, tad tenka remtis tradicijos pasakojimais. Manoma, kad jis gimė Pataros uostamiestyje, pietvakarinėje Mažosios Azijos dalyje, dabartinės Turkijos teritorijoje, tarp 260 - 280 metų. Pasak tradicijos, Mikalojaus tėvai, kilmingi ir pasiturintys krikščionys, sūnų išauklėjo pagal krikščioniškas dorybes bei supažindino jį su Šventuoju Raštu. Jiems anksti mirus, visas turtas atiteko Mikalojui, o šis nusprendė skirti jį geriems darbams. Pasak vieno iš žinomiausių pasakojimų apie šventąjį, proga tam pasitaikė netrukus. Vienas Pataros miesto gyventojas prarado visus savo turtus ir neturėdamas ko duoti kraičiui, negalėjo rasti savo trims dukterims vyrų. Nerdus jokios išeities, šioms būtų tekę verstis prostitucijos amatu. Tai išgirdęs, Mikalojus naktį jiems pro langą įmetė auksinių pinigų kapšą. Tokiu būdu vyresnioji duktė galėjo ištekėti. Per kitas dvi naktis Mikalojus tokiu pat būdu padėjo kitoms dviem dukterims. Imperatoriaus Diokleciano krikščionių persekiojimo metais Mikalojus buvo įkalintas kartu su kitais krikščionimis. Laisvę atgavo Konstantinui 313 metais paskelbus vadinamąjį Milano tolerancijos ediktą, kuris leido krikščionims laisvai praktikuoti savo kultą.

Šventasis Pranciškus ir godumas šiandien

pagal
Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Jei nemanote, kad mūsų vartotojiška visuomenė yra godi, tai toliau galima neskaityti, nes šio fakto kaip tik ir neįrodinėsiu. Jei nemanote, jog daugumą šiuolaikinės civilizacijos ydų ir kasdienį piliečių nepasitenkinimą... beveik viskuo, labiausiai sąlygoja būtent ši nuodėmė, taip pat su jumis nesiginčysiu. Tačiau jeigu pritariate, kad godumo šaknys giliai veši mūsų visuomenėje, ir tai yra blogai, tuomet kartu panarstykime šios piktžolės kaulelius. Keliaujant per šį godų pasaulį neseniai teko aplankyti vieną „antigodumo" salelę - šv. Pranciškaus Asyžiečio kapą. O juk vystant pasirinktą temą neišvengiamai dera prisiminti šį vieną didžiausių godumo piktžolės ravėjimo meistrų. Žmonės labai mėgsta antagonizmus. Juoda - balta, Jin ir Jan, godumas ir šv. Pranciškus... Blogis visada kovoja su gėriu pasakose ir mūsų vidinėje, sąžinės apšviestoje, arenoje. Įtampa tarp priešingų jėgų ne tik laiko visą pasaulį krūvoje, bet ir dvasiškai įtempia kiekvieną mūsų gyvenimo akimirką. Kiekviename žingsnyje susiduriame su apsisprendimo dilema, kai nuo vieno peties mus kursto mažas juodas velniukas, o nuo kito pamaldžiai atkalbinėja baltas angeliukas. Matyt, tiek viso pasaulio, tiek ir žmogaus dvasios struktūra paremta antagonizmų įtampa. Tiksliųjų mokslų atstovai nagrinėdami reiškinius dažnai taiko ekstremumų metodą, t.y. ieškoma, kaip procesas vystosi ekstremaliomis sąlygomis. Tokie artėjimai supaprastintai, tačiau neblogai atskleidžia procesų raidos tendencijas.

Kuo Biblija skiriasi nuo kitų pasaulinės literatūros knygų?

pagal
Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Daugeliu atžvilgių Biblija iš esmės skiriasi nuo visų kitų pasaulio istorijos knygų. Tai yra ypatingas, unikalus ir su nieku nepalyginamas kūrinys. Nors Biblija buvo rašoma daugiau kaip 1000 metų, ji nuostabiai vientisa: Biblija aprėpia ilgesnį nei pusantro tūkstantmečio laikotarpį, ir ją rašė maždaug 45 įvairiausios kilmės bei įvairiausių profesijų žmonės. Tarp jų - universiteto absolventas Mozė, aukštas kariškis Jozuė, vyriausybės premjeras Danielius, vynininkas Nehemijas, karalius Dovydas, piemuo Amosas, žvejys Petras, muitininkas Matas, gydytojas Lukas ir palapinių meistras Paulius. Biblijos knygos radosi pačiose netikėčiausiose vietose: dykumoje (Mozė), kalėjime (Jeremijas), rūmuose (Danielius), kelionėse (Lukas) arba tremtyje (Jonas), ir rašytojų vidinė būsena buvo pati įvairiausia - džiaugsmas ir meilė, baimė ir rūpestis, vargas ir nusivylimas. Nepaisant to, kad Biblijos kūrimas tęsėsi beprecedentį laiką - 60 kartų~ kad autoriai priklausė įvairiausiems visuomenės sluoksniams, jos tematika vieninga ir darni. Rašytojai aptaria šimtus temų harmoningai, tarsi pratęsia vienas kitą. Jei ištisų epochų skiriami visiškai skirtingų individualybių žmonės aprašinėtų tiek daug dalykų be Dievo veikimo, tokia struktūros vienovė niekaip nebūtų įmanoma. Ypač ryškiai, lyg raudonas siūlas, tęsiasi per visą Bibliją mokymas apie Dievą ir žmonių išganymo istorija. Jokioje kitoje knygoje, išskyrus Bibliją, neaptinkame tokios literatūrinių žanrų gausos (žr. Priedo I d.T58 skirsnį).

Siela, dvasia ir širdis - Biblija apie žmogų

pagal
Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Siela, dvasia ir širdis - tai sąvokos, kurias kiekvienas iš mūsų savaip suprantame. Siela yra tai, kas nemirtinga mumyse; dvasia daugeliui - mūsų galvoje esantis nematerialumas; o širdis yra mūsų emocijų centras. Tačiau jokioje kitoje srityje nekrikščioniškieji ir klaidingi įvaizdžiai neužtemdė aiškaus ir objektyvaus Biblijos pranešimo taip kaip mokyme apie žmogų. Tad norėtume naujai paaiškinti trijų pavadinime esančių žodžių reikšmes ir panagrinėti, ką gi Biblija rašo apie sielą, dvasią ir širdį? Siela yra viena svarbiausių ir dažniausiai vartojamų sąvokų Biblijoje; ji apibūdina visą žmogų. Hebrajų kalba žodis siela (nefeš) Senajame Testamente aptinkamas maždaug 800 kartų, jį atitinkantis graikų kalbos žodis (psyche) Naujajame Testamente - maždaug 100 vietų. Abiejų žodžių pagrindinė reikšmė yra ne kas kita, kaip gerklė, kvėpavimas, oro dvelktelėjimas, dvelksmas, gyvybės alsavimas. Galbūt kam nors užkliuvo žodis „visas" - kodėl visą žmogų? Argi siela yra ne tai, kas žmoguje? Jau pirmoje Biblijos knygoje randame vieną svarbiausių vietų apie žmogų ir jo sielą. Pradžios knygoje 2,7 parašyta: „Ir Viešpats Dievas sukūrė žmogų iš žemės ir dulkių ir įkvėpė į jo veidą gyvybės kvapą, padarydamas žmogų gyva siela". Dievas sukūrė žmogų kaip sielą, taigi žmogus yra siela. Šiuo atveju siela reiškia tik gyvą būtybę, į kurią Dievas įkvėpė gyvybę.

Įdomūs faktai apie Bibliją

pagal
Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Iš visų knygų, išėjusių iš spausdinimo per pastaruosius 50 metų, Biblija lieka pati paklausiausia knyga rinkoje iki šiol. Biblija buvo parašyta beveik 40 autorių, gyvenusiu tarp 1600-1500 m. prieš m.e. - 100 m. m.e. Visi Biblijos knygų autoriai buvo įkvėpti Šventosios Dvasios: "nes pranašystė niekada nėra atėjusi žmogaus valia, bet kalbėjo Šventosios Dvasios įkvėpti šventi Dievo žmonės" (2 Pt. 1,21). "Apie tai ir kalbame ne žodžiais, kurių moko žmogiškoji išmintis, bet tais, kurių moko Šventoji Dvasia, - dvasinius dalykus gretindami su dvasiniais." (1 Kor. 2,13). 1981 m. gruodžio 31 dienai pilnas Biblijos tekstas buvo išverstas į 277 kalbas, Naujausis Testamentas - į 518, o atskiri Naujojo ir Senojo Testamento tekstai - į 944 kalbas ir tarmes. Apie 1228 m. Steponas Langtonas pirmasis padalino Bibliją į skyrius, kurie nepakito iki šiol. 1448 m. R. Natanas paskirstė Senojo Testamento skyrius į eilutes, o 1551 metais R. Stefanusas paskirstė Naujojo Testamento skyrius į eilutes.

Kaip skaityti Bibliją

pagal
Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

1. Pasimelsk, prieš pradėdamas skaityti

Be Šv. Dvasios apšvietimo, remiantis vien savo supratimu, sunku suprasti, ką Dievo Žodis tau nori pasakyti. Kreipdamasis į Dievą maldoje, būk nuoširdus, dalinkis su Juo viskuo, ką išgyveni ir kaip jautiesi. Dalinkis savo džiaugsmais ir rūpesčiais. Prašyk, kad Dievas kalbėtų tau į konkrečias tavo gyvenimo situacijas.

2. Skaityk Bibliją atidžiai

Atkreipk dėmesį į pažadus, kuriuos Jis duoda tau, į pamokymus, kurie tau nauji. Vėl iš naujo perskaityk tekstą. Įsigilink į tas vietas kurios tau „tikrai kalba". Paklausk Jėzaus, kas Jis nori tau asmeniškai pasakyti, kurią gyvenimo sritį Jis nori paliesti.

3. Skaityk Bibliją reguliariai

Tavo siela kasdien trokšta maisto. Galvok apie tai, ką Jėzus pasake: "Žmogus gyvas nevien duona, bet ir kiekvienu žodžiu, kuris išeina iš Dievo lūpų".

Koks, pagal Bibliją, turi būti tikinčiojo požiūris į supančią visuomenę?

pagal
Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Biblijoje šis klausimas nagrinėjamas per miesto temą. Pradžios knygoje į miestus žvelgiama nepatikliai. Kainas, smurto žmogus, tampa pirmuoju miesto statytoju (žr. Pradžios 4, 17). Babelis ir Sodoma - vietos, kur žmonės siekia netikros autonomijos, užmiršdami savo būties Šaltinį. Tikintieji, priešingai, seka Abraomo pėdomis (žr. Pradžios 12, 1-4), gyvena kaip piligrimai kelyje kitų horizontų link, kaip kompasą turėdami tik tikėjimą. Vėliau atsiranda dar vienas miestas: Jeruzalė, Taikos miestas, pastatytas ne ant žmogaus savęs išaukštinimo, bet ant Dievo pažado. Jo egzistencija rodo, kad tikėjimas nebėga nuo šio pasaulio realijų, bet veda į naują būdą gyventi kartu teisingume ir solidarume. Tačiau čia nėra nieko užprogramuoto amžiams. Net Jeruzalė gali būti neištikima savo pašaukimui, jei čia gyvenantys neina Viešpaties keliais. Praktikuodama neteisingumą, „Siono dukra" tampa kekše (žr. Izaijo 1, 21-23). Tačiau tikintieji visada laukia ateinant teisingo karaliaus, ko nors pasiųsto Dievo apvalyti jo miestą ir padaryti jį švyturiu bei traukos poliu visam pasauliui (žr. Izaijo 2, 2-4). Jėzaus mokiniai šį teisingą karalių tapatino su savo Mokytojo asmeniu. Bet Jėzus, kuris numirė atstumtas ir išmestas už miesto (žr. Hebrajams 13, 12-14), neįkūrė jokios žemiškos karalystės. Todėl jo sekėjai lieka „ateiviai ir svečiai" (1 Petro 2, 11) visuomenėje, kuri yra abejinga ir net priešiška jų siekiams. Tačiau jie nelieka gynyboje, pasiruošę vien duoti atkirtį.