| | |

Ar „velykinė“ gali nebūti nuobodi pareiga?

Gavėniai įpusėjus, bent kiek su religija susijęs žmogus nerimastingai pradeda galvoti, kad reikės eiti velykinės išpažinties. Tai primena kalendorius, artimieji ar koks stropus klebonas. Ši tradicija – bent kartą per metus atlikti išpažintį – dar tebėra įaugusi į mūsų papročius, o jei kas bando ją „užtušuoti”, tai seneliai ir tėveliai ar šiaip pamaldesni giminaičiai primena, kad „reikia”… Kažkaip gaila, jog išpažintis yra virtusi nemalonia pareiga, prievarta sau, inercija. Ne didelis džiaugsmas ir kunigams praleisti po kelias valandas klausykloje, beklausant „prisipažinimų”, kad nieko nenužudžiau, nepavogiau, nesvetimavau… Esu sutikęs ne vieną nuo velykinių išpažinčių psichologiškai persitempusį kunigą, kuris tesvajodavo apie paprastą poilsį. Tad ne vienas gali pasakyti, jog tokias tradicijas reikia ignoruoti, laužyti, nepaisyti. Vis dėlto patinka mums ar ne, bet jei įsitvirtina tam tikri papročiai, tai jie turi atramą įvairiose mūsų būvio plotmėse. Gal geriau užuot purkštavus vertėtų pamąstyti, kaip pataisyti esamą padėtį, juolab kad čia reikia ne tik dvasininkijos, bet ir visų bažnyčios lankytojų pastangų. Kad ir kaip suktumės, bet daugybei „velykinė” yra vienintelė proga kartą per metus susidurti su religija ir savimi. To fakto neturėtų iš akių išleisti nei nuodėmklausiai, nei pastoracijoje besidarbuojantieji. Suprantu visus, kurie pavargsta nuo bažnyčias užplūdusio priešvelykinio srauto, bet „velykinės” yra galimybė byloti apie Evangeliją. Tereikia prabilti į širdį.

|

Krikščionybė ir širdies revoliucija

Prieš daugiau nei du tūkstančius metų prasidėjo revoliucija, radikaliai pakeitusi istoriją ir daugelio žmonių mąstymą. Tai keisčiausia visų laikų revoliucija. Jos ištakose nebuvo ginkluotos minios, karinio heroizmo, net pergalės trimitai tylėjo. Tebuvo saujelė žvejų, muitininkų, valkatų – tikrai nepretenduojančių į visuomenės elitą, kurie sekė paskui dailidės sūnų, kalbėjusį didingus, bet kartu bauginamus ir neįtikinamus dalykus. Pavyzdžiui, kad Jis yra Dievo sūnus, kad Dangaus Karalystė iškovojama ne kardu, bet tikėjimu, turime mylėti savo priešus, palaiminti kenčiantieji ir vargstantieji, turtus turime krautis širdyje, o ne kišenėse. Jau daug vėliau Jėzus pradėtas vaizduoti kaip švelnumo įsikūnijimas, per anksti gimęs humanistas, kurio nesuprato neišprususi ir pikta minia. Suprantu, kad paprasčiau jį priimti kaip moralės reformatorių, besipiktinantį vergove, raginanti neduoti „grąžos”, bet atsukti kitą skruostą, nesibodintį lankyti visuomenės atstumtųjų namus, gydantį ligonius. Toks Jėzaus paveikslėlis gražus tarsi Velykų margutis. Tačiau evangelistai, krikščionys kankiniai, šventieji griauna tokį patogų Dievo paveikslėlį. Jie kalba apie Dievą, kuris nesitenkina pasaulio papuošalo vaidmeniu, kuris visai nepanašus į raminantį psichoterapeuto balsą, kuris įsiveržia tarsi uraganas, apverčia aukštyn kojomis patogias vertybių hierarchijas ir tvirtina, jog visa tai, į ką laikomės įsikibę, mus žudo. Ir visą šią sumaištį Jis dar pavadina Gerąja Naujiena.

| | |

Rinkiminių išpažinčių paradoksai

Kiekvienas krikščionis tiki, kad laikų pabaigoje stos prieš paskutinį teismą, kur bus arba išteisintas ir pateks į Rojų, arba pasmerktas amžiams virti Pragaro smaloje, nelygu, kuris kiek „prisidirbo” per trumpą gyvenimui skirtą laiko atkarpą šioje ašarų pakalnėje, nelygu, kuris kiek už savo „griekus” atgailavo ir stengėsi klaidų bei paklydimų nebekartoti ir Dievulio akivaizdoj pasitaisyti. Žinant žmogaus silpnumą, tenka konstatuoti, kad daugumai kraupi atomazga neišvengiama. Jei bažnyčia nebūtų įsteigusi sutaikinimo sakramento, išpažinties ir kalčių atleidimo, auganti nuodėmių kupra žmogų gyvenimo pabaigoje varytų į baisią neviltį ir depresiją. Per sutaikinimą žmogus atnaujinamas, jam suteikiama galimybė atsitiesti, pradėti gyventi iš naujo. Taip ir tęsiasi religingo žmogaus gyvenimas nuo atnaujinimo iki atnaujinimo, kai ant nuvalytos, švarios lentos vėl ima rastis silpnumo, paklydimų ir Dekalogo imperatyvų nesilaikymo užrašai. Labai įdomi ir beveik netyrinėta tema, kad esame sykiu ir katalikiškas kraštas, ir sekuliarizuota valstybė, kurios visuomenės sąmonę viena vertus veikia religiniai archetipai, ataidintys iš istorijos ir kultūros, antravertus – liberalizmas, materializmas ir ateizmas. Ir visuomenė, vertindama žmogų ar partiją rinkimų metu, nuolatos susiduria su kriterijų konfliktu. Vieni stengsis išsirinkti sąžiningą, „biedną”, bet visiems teisingą, kiti – nesvarbu, kad suktą, bet specialistą, pragmatiką.

| |

Vidinio gydymo pamaldos su belgų misionieriais Kaune

Kauno Šv. Pranciškaus Ksavero (Jėzuitų) bažnyčioje vyko vidinio gydymo pamaldos su svečiais iš Belgijos – Annette Oppitz ir Josephu Bastinu, turinčiais didelę patirtį vidinio gydymo tarnystėje, kuri jau 14 metų tęsiasi Lietuvoje bei Latvijoje. Viena šios šalies, turinčios 120 tarnaujančiųjų vidiniam išgydymui, misionierė latvė Liza atvyko drauge su belgais liudyti ir melstis užtarimo malda. Gausiai į vakarines pamaldas Jėzuitų bažnyčioje susirinkę tikintieji joms vadovavusio rektoriaus t. Ryčio Gurkšnio SJ per homiliją buvo paraginti įsimąstyti, į kokį Dievą kviečia tikėti Jėzus. „Jo žinia – tai galingas Dievo veikimas šių dienų pasaulyje. Turime mus mylintį, laiminantį ir globojantį Dievą”, – sakė t. R. Gurkšnys, drąsindamas tikėti, kad kiekvienas pakrikštytasis yra Jėzaus pateptas, tad gali būti Jo ir išgydytas iš savo sužeidimų. Daug kartu Eucharistiją šventusių žmonių vėliau pasiliko minėtose vidinio gydymo pamaldose. Jas pradėjęs J. Bastinas sakė, kad Jėzus, atėjęs išgelbėti žmogaus, visų pirma nori išgydyti jį iš nuodėmės. Ir išgydymo esmė – išgydyti dvasią pirmiau negu išvaduoti iš fizinių skausmų. Misionierius aptarė ypatingą Šventosios Dvasios dovaną – pažinimo žodžio charizmą, kuria apdovanota A. Oppitz, ir pakvietė tarti Viešpačiui tris „taip”: „taip” Dievo meilei, „taip” paprastam savo žmogiškosios situacijos priėmimui, „taip” tikėjimui, kad Dievas gali nukirsti viską, kas trukdo jam atsiverti.

| | |

Lenkijoje rengiamasi atidaryti pirmąjį šalyje egzorcizmų centrą

Lenkijoje, Počernine, netoli sienos su Vokietija, 30 kilometrų nuo Ščečino, katalikų kunigai planuoja atidaryti egzorcizmų centrą. Katalikų Bažnyčia įteisino šį projektą per pastarąsias keletą savaičių. Teigiama, kad kunigas Andrzejus Trojanovskis, penkerius metus Ščečine dirbęs kaip akademinis kapelionas, savo parapijoje per savaitę susidurdavo maždaug su 20 galimai apsėstų žmonių. Vokietijos lenkai taip pat dažnai kreipdavęsi į jį, kadangi, kaip teigia dienraštis „Gazeta Wyborcza”, Vokietijoje jau 30 metų kai nėra egzorcistų. Dienraštyje pranešama, kad drauge su kunigu dirbs ir psichiatras. Egzorcizmų centre bus koplyčia ir svečių kambariai, o jį patį planuojama statyti miško pakrašty. Į centrą galės kreiptis asmenys, kuriems reikia pagalbos. „Gazeta Wyborcza” teigimu, Lenkijoje šiuo metu yra 50 praktikuojančių egzorcistų.

| | |

Kaip atlikti normalią išpažintį?

Gavėnia, tai laikas, kai esame kviečiami nuodugniai atlikti asmeninę išpažintį. Tačiau mūsų susitaikinimas su Dievu yra procesas, kuris, kad ir kaip tai svarbu, neapsiriboja vien nuodėmių išpažinimu. Viešpaties malonė pasiekia mūsų širdis tik tada, kai sąmoningai ir su tikėjimu pereiname visus etapus. Nuo vaikystės iš katekizmo pamokų žinome apie penkias Sutaikinimo sakramento dalis, tačiau retai įsimąstome, kad tik padarę tuos penkis žingsnius, galime džiaugtis atleidimo vaisiais. Tai tartum penkių žingsnių programa, padedanti atnaujinti mūsų gyvenimą. Pirmas žingsnis: prisiminti nuodėmes. Tai pasirengimo etapas. Nuo jo priklausys, kaip seksis prie klausyklos: ar mikčiosime kaip vaikai, ar nekompleksuodami atversime nuodėmklausiui savo vidų. Ruoštis geriausia maldos metu, būti akistatoje su savimi, tam gali padėti tyla. Taip pat patartina pasinaudoti įvairiomis sąžinės apyskaitomis, peržvalgomis, ištyrimais, kurių pagrindas yra klausimai apie dažniausiai pasitaikančias mūsų klaidas. Tačiau jokie klausimynai neaprėpia žmogaus širdies, kurios gelmėje paslaptingai kalba Dievas. Jo artumą patirti padės Šventojo Rašto ištraukos, pasakojančios apie krikščionio gyvenimo kilnumą. Pasirengimas išpažinčiai yra reta (deja!), bet puiki proga pabūti akis į akį su savimi, peržvelgti į savo elgesį, įpročius, santykius su žmonėmis. Antras žingsnis: išpažinti nuodėmes. Ko gero, jis psichologiškai mums yra sunkiausias.

| | |

Kun. Vitas Kaknevičius. Ar pakankamai pažįstame Atgailos sakramentą?

Šiais laikais labai pakito žmogaus požiūris ne tik į tikėjimą ir Bažnyčią, bet ir į save patį. Žmogus nemėgsta pripažinti, kad jis yra kaltas, nenori atsiprašyti ar gailėtis už blogus savo darbus. Labai dažnai pasikliaujama emocijomis ir jausmais, sudaromas vaizdas, kad gailimasi dėl to, kas padaryta, bet blogis vėl kartojamas. Vadinasi, pakito žmogaus požiūris į atgailą ir vidinę gavėnią, kuri išgyvenama kiekvieno individualiai ir savo širdyje. Atgailos sakramentas, palyginti su kitais, patyrė didžiausią krizę, nes kvietimas atgailauti dažnai virsdavo moralizuojančiu. Kaip teigia A. Ramonas (2007), jis tapo tik asmeninių nuodėmių išpažinimu, pamirštant socialines negeroves, kriminalines visuomenės žaizdas, korupciją politikoje. Šio sakramento praktika dažnai atrodo nemaloni, nes kitų pamokymai asmenims gali kelti nepasitenkinimą, nesinori pripažinti autoritetingų dvasios vadų, reikalavimų. Keliamas ir teologinis – socialinis klausimas: kiek išganymas turi įtakos psichologiniam ar fiziniam blogiui, koks Bažnyčios vaidmuo sprendžiant socialines, visuomenines, politines problemas. Atgailos sakramento pavadinimą pritaikė Tridento Susirinkimas ir patvirtino Vatikano II Susirinkimas. Susitaikymo sakramentu jis dažniausiai vadinamas norint pabrėžti dvejopą reikšmę: susitaikoma ne tik su Dievu, bet ir su Bažnyčia. Kartais šis sakramentas dar vadinamas antruoju krikštu. Susitaikymo terminas vartotas jau apaštalo Pauliaus (2 Kor 5, 18-20; Rom 5, 10).

| | |

Galingiausias egzorcizmas

Egzorcizmas yra oficiali Bažnyčios malda už savo bendruomenės narį, kenčiantį dėl stipraus piktosios dvasios varginimo. Jį patiriame visi, bet dėl įvairių priežasčių – dažniausiai dėl mūsų pačių kaltės – pasitaiko varginimų, pranokstančių žmogaus jėgas. Tada ir prireikia egzorcisto maldos. Tačiau šios tarnystės nedera perdėtai vertinti. Jei mūsų tikėjimas būtų teisingai išugdytas, jos išvis nereikėtų. Tamsiais vadinamais viduramžiais ši tarnystė Bažnyčioje netgi buvo primiršta – tuomet žmonės aktyviai skelbė Evangeliją, kovojo už tikėjimo grynumą, o ne diskutavo, kuo tikėti. Šventajame Rašte ir Bažnyčios mąstytojų veikaluose aiškiai sakoma: mumyse „plečiantis Kristui”, skleidžiantis Šventajai Dvasiai, piktoji dvasia traukiasi savaime. Nors varginimas gali likti. Žinome, kad buvo varginami netgi tokie šventieji, kaip Jonas Marija Vianėjus ar Jonas Boskas. Tai tarsi „patvirtinimas”, kad žmogus eina teisingu keliu. Kitados egzorcistas tarp Bažnyčios tarnysčių, kurioms reikalingas paskyrimas, pagal svarbą buvo viena paskutinių. Kadangi šiandien žmonės užsiima begale įvairių tikėjimo praktikų, visiškai nesusijusių su Kristumi, ir patenka į kitų jėgų priklausomybę, egzorcizmas vėl tampa labai aktualia malda. Tačiau tai ne vienintelė priemonė, tik gelbėjimosi ratas jau pakliuvusiems į piktojo nagus. O tokių žmonių, pvz., kad ir ieškančių įvairių magų Rytuose, dabar labai daug: susiklosčiusią padėtį būtų galima vadinti kone epidemija.

| | |

Egzorcizmas

Egzorcizmas – blogio dvasių ar demonų išvarymas iš žmonių, vietų arba daiktų, kur jie yra įsikūniję. Pats pavadinimas yra kilęs iš graikiško atitikmens “exorkizein”, kas išvertus ir reikštų “nelabos jėgos išvarymą”. Medicininės pažangos dėka šiandien mažiau tikinčiųjų “piktosios dvasios įsikūnijimu į žmogų”. Krikščioniškas tikėjimas velnio išvarymu, žinia, nėra šiuolaikinis reiškinys. Naujajame Testamente galima surasti istorijų, kuriose pasakojama, kaip Kristus išvijęs demonus, užvaldžiusius žmonių kūnus. Kad ir Evangelijoje pagal Morkų, penktame skyriuje rašoma, kaip Kristus išvijęs demoną, vardu Legionas: “Šventykloje buvo žmogus, užvaldytas blogio jėgos”. Kristus išvijęs nelabąjį sakydamas: “Nutilk ir palik jį.-Tada blogio dvasia garsiai rėkdama išėjo iš žmogaus kūno”. Teisybės dėlei reikia paminėti, kad panašūs pasakojimai gali sukelti klaidinantį įspūdį apie tokių atvejų skaitlingumą, be to, senovės izraelitai bet kokias tuometine medicina nepaaiškinamas ligas priskirdavo “apsėdimui”. Viduramžiais “velnio apsėdimas” buvo toks paplitęs reiškinys, jog priminė psichinę epidemiją. Tipišku pavyzdžiu galima laikyti vienuoles uršulietes iš Loudun miesto Prancūzijoje. Nors ir po šiai dienai nežinoma tikroji jų pamišimo priežastis, psichiatrijos profesorius V.P. Osipovas pateikia savo versiją: ” Aristokratei Žanai de Belfil, vienai iš vienuolyno vyresniųjų, naktimis ėmė vaidentis ne per seniausiai mirusio vienuolyno prioro šmėkla.

| | |

Velnias užvaldo šamanais patikėjusius žmones

– Kaip vertinate ritualą, kuris Romoje buvo atliktas su L.Lolišvili? – „Lietuvos rytas” paklausė monsinjoro. – Galėčiau komentuoti tik tai, ką mačiau televizijoje. Ten buvo atliekamas tik dvasių tyrimas. Niekas iš karto nedaro egzorcizmo, Katalikų bažnyčios katekizmo 1673 skirsnyje kalbama, kad prieš imantis egzorcizmo yra atliekamas dvasių tyrimas – įsitikinama, kad susidurta su Piktojo buvimu, o ne psichikos liga. – Ar paskelbus, kad L.Lolišvili nebuvo apsėsta šėtono, galima sakyti, kad kardinolas Audrys Juozas Bačkis klydo? – Buvo pasakyta tik tai, kad vienuolis G.Amorthas nemato apsėdimo. Bet šito niekas ir neteigė. Bažnyčia niekada nėra teigusi, kad L.Lolišvili yra apsėsta šėtono. Kardinolas yra pasakęs apie su L.Lolišvili siejamas pranašystes ir jos nežemiškų galių vertinimus, jog tai – šėtono darbas. Tačiau šie žodžiai nebuvo taikomi apibūdinti L.Lolišvili kaip žmogų, taip buvo apibūdinama situacija. Kaip Dievas gali per žmones nuveikti gerus darbus, taip ir velnias gali pasinaudoti tais pačiais žmonėmis blogiems darbams daryti. Mūsų pasaulyje nuolat vyksta kova tarp gėrio ir blogio. Iš aplink mus vykstančių blogų reiškinių mes matome, kad velnias daug veikia, bet tai nereiškia, kad kiekvienas žmogus, kuriuo velnias pasinaudoja, yra velnio apsėstas. Taigi jokio reikalo atlikti L.Lolišvili velnio išvarymo ritualo nebuvo.