Judaizmo dovana mūsų kultūrai
|

Judaizmo dovana mūsų kultūrai

Iškėlęs reikalavimą seksualinius santykius apriboti santuoka, judaizmas pakeitė pasaulį. Paprasčiau tariant, nesantuokinio sekso uždraudimas Tora atvėrė galimybę atsirasti Vakarų civilizacijai. Visuomenės, kurios niekaip neribojo seksualumo, vystėsi žymiai lėčiau. Todėl šiandieninis Vakarų pasaulio klestėjimas didžia dalimi priklauso būtent nuo judaizmo pradėtos ir vėliau krikščionybės tęstos seksualinės revoliucijos. Revoliucijos esmę sudarė bandymas seksualumo dvasią įprašyti į santuokos butelį. Revoliucija užtikrino sekso dominavimo visuomenėje pabaigą ir meilės bei seksualumo realizavimą tarp moters ir vyro (iš to išplaukia meilės ir erotikos galimybė tik santuokoje). Greta viso to buvo prisiimta ir sunki užduotis pagerinti moters statusą visuomenėje. Mums, gyvenantiems po kelių tūkstančių metų nuo šio proceso judaizme pradžios, ko gero, labai sunku suvokti nevaržomo sekso karaliavimo žmogaus ir visuomenės gyvenime mastą. Seksualumas buvo pavergęs praktiškai visą visuomenę; tai pasakytina ne vien tik apie antikos laikus, bet ir apie netolimą daugelio pasaulio kultūrų praeitį.

Didžioji praraja

Britanijoje mažai mokinių ir mokytojų, krikščioniškai mąstančių ne tik apie matematiką, bet ir apie istoriją, geografiją bei visas kitas disciplinas. Pažiūrėkime į jaunimo grupių vadovų dažniausiai puikiai atliekamą kultūrinį darbą: jie nevengia žiūrėti ir analizuoti filmų, tyrinėti reklamos, leidsti įvairios muzikos ir t. t. Tai labai teigiamas dalykas, tačiau jis liudija apie didelį susikoncentravimą į veiklos pramoginį aspektą. Dėl to visi krikščioniško jaunimo darbo vadovai taip intensyviai išsianalizavę “Harį Poterį”. Žinoma, visiškai nieko bloga, netgi gerai išsiaiškinti, ar tos knygos tinkamos mūsų vaikams, ar ne. Tačiau kodėl nė vienas krikščionis neanalizuoja literatūros, kuri skaitoma gimnazijose? Kokios vertybės ten skleidžiamos? Taip, mokyklinė literatūra ne ta lektūra, kuri godžiai ryjama po antklode, pasišviečiant žibintuvėliu. Tai tekstai, kuriuos reikia analizuoti, apie kuriuos reikia rašyti rašinius ir juose tuos tekstus cituoti. Ar turi mūsų vaikai krikščionišką nuomonę apie D. H. Lawrenco požiūrį į laisvą meilę? Ar jie žino, kaip traktuoti S. Becketto ateizmą? Arba Camus pesimistinį humanizmą ir egzistencializmą? Tiesa, yra krikščioniškų organizacijų, kurios mus ragina būtent tai ir daryti. Tačiau rinkoje nėra nė vienos knygos (tai mūsų darbuotojų gerai patikrinta!), kuri paaiškintų jaunimo grupių vadovams, kaip elgtis su šalies mokymo programomis.

| | |

Pastarųjų dienų šventieji – mormonai

Šios bažnyčios įkūrėjas – Jozefas Smitas (1805-1844). Jo šeima buvo krikščioniška, tačiau nesusijusi su jokia konkrečia bažnyčia. Pirmoji vizija aplankė keturiolikmetį Jozefą. Jam pasirodė Dievas Tėvas bei Jėzus Kristus ir pasakė, jog žemėje kol kas nėra tikros krikščionių bažnyčios, ir todėl jis neturėtų skubėti rinktis. Antrąją viziją J.Smitas pamatė būdamas septyniolikos – jam apsireiškė angelas Moronijus ir nurodė vietą, kur užkastos auksinės plokštės, ant kurių aprašyta senovės Amerikos civilizacijos istorija. Ketverius metus J.Smitas dirbo, kol išvertė tekstą ir išleido jį, pavadinęs Mormono knyga. 1830-aisiais J.Smitas Niujorke įkūrė Kristaus bažnyčią, kurią 1838 metais pervadino į Pastarųjų dienų šventųjų Jėzaus Kristaus bažnyčią. Nauja bažnyčia patyrė persekiojimų, nes buvo manoma, jog mormonai skelbia naująją teokratiją bei poligamiją. Didelio pasipriešinimo sulaukė ir mormonų teiginys, jog Mormono knyga yra apreikštasis Dievo žodis, toks pat kaip hebrajų ar krikščionių raštai. Nors opozicija ir trukdė, bažnyčia augo. Jos nariai buvo persekiojami, tremiami, todėl 1847 m., vedami antrojo bažnyčios prezidento Brighamo Youngo (1801-1877), jie atsidūrė Druskos ežero slėnyje (Salt Lake Valley) ir čia įkūrė Salt Lake Sičio miestą, dabartinės Jutos valstijos sostinę.

„Neturėk kitų dievų, tiktai mane“
| | |

„Neturėk kitų dievų, tiktai mane“

Tai reiškia: “Mane vieną laikyk savo Dievu”. Kas tuo pasakyta ir kaip tai suprasti? Ką reiškia “turėti Dievą” arba kas yra “Dievas”? Atsakymas: “Dievas yra tai, iš ko privalome tikėtis visokeriopo gėrio ir kur galime rasti prieglobstį visose bėdose, taigi “turėti Dievą” yra ne kas kita, kaip nuoširdžiai Juo pasitikėti ir Jį tikėti”; kaip dažnai esu sakęs, tik širdies pasitikėjimas ir tikėjimas kuria abu – ir Dievą ir stabą. Jei tikėjimas ar pasitikėjimas tikras, tai ir tavo Dievo tikras, ir priešingai, jei pasitikėjimas klaidingas ir netikras, tai nėra nė tikro Dievo. Mat jie abu neatsiejami – tikėjimas ir Dievas. Sakau, kam pavedi savo širdį ir kuo pasiklauji, tas ir yra tavo Dievas. Todėl ir šio įsakymo prasmė ta, kad jis reikalauja teisingo širdies tikėjimo ir pasitikėjimo, nukreipto į tikrą, vienintelį Dievą ir tik jo vieno besilaikančio. Šiuo įsakymu norima pasakyti tik tai: “Žiūrėk, kad tik aš vienas būčiau tavo Dievas ir neieškok jokio kito!”; tai reiškia: “Jei tau trūksta gėrio, tikėkis jo iš manęs ir ieškok manyje, o jei kenti nelaimes ir vargą, ateik ir laikykis manęs. Aš, aš tave apdovanosiu ir padėsiu išsivaduoti iš visų vargų, tik neleisk savo širdžiai prisirišti prie nieko kito ir jo įsikibusiai laikytis”. Šitai išdėstysiu paprasčiau, kad būtų suprantama ir atpažįstama iš kasdienio gyvenimo teikiamų priešybių. Antai gyvena žmogus, manantis turįs Dievą ir visko pakankamai, nes turi pinigų ir turto; tuo jis kliaujasi ir didžiuojasi taip tvirtai ir stipriai, kad nieko kito nebevertina. Taigi jis irgi turi Dievą, vardu Mamoną, t.y. pinigų ur turto, paveda jiems visą savo širdį, ir jie yra įprasčiausias stabas pasaulyje.

|

Šiuolaikinio judaizmo atšakos

Judaizmas dažniausiai apibrėžiamas kaip tradicinis žydų gyvenimo būdas. Iki XVIII-XIX a. (įvairiose šalyse skirtingai) visuomenėse, kuriose dominavo tradicijos, ir žydai gyveno bendruomenėse, kuriose egzistavo daugiau ar mažiau nusistovėjęs gyvenimo būdas, tradicijos ir papročiai. Kada, koks ir kur jis nusistovėjo būtent toks, o ne kitoks, – kiekvienu atveju galima kalbėti atskirai. Dažnai jis priklausė nuo gyvenimo sąlygų, kuriose žydai gyveno vienoje ar kitoje šalyje. Maldos, ritualiniai papročiai, apranga, mąstymas niekad nebuvo nusistovėję ir sustabarėję taip nepajudinamai, kad negalėtų patirti jokio pokyčio. Yrant tradicinėms visuomenėms, o tuo pačiu ir žydų tradicinėms bendruomenėms, tradicinis gyvenimo būdas, papročiai, įpročiai susidūrė su didžiuliu iššūkiu. Tokiu būdu XIX a. atsirado bandymų daugiau ar mažiau atnaujinti tradicinį žydų gyvenimo būdą, įvedant vieną ar kitą reformą, Vokietijoje, pavyzdžiui, ėmus rengtis prisilaikant vokiečių visuomenėje priimtų „madų“, sinagogoje ėmus groti vargonais, ir pan. Taip išsikristalizavo judaizmo atšaka, šiandien vadinama Reformos Judaizmu. Atsakydami į šiuos bandymus rabinai, linkę išsaugoti kuo mažiau išorinių įtakų paliestą tradicinį gyvenimo ir mąstymo būdą, bandė stiprinti savo pozicijas, kovodami su visais iššūkiais, kurie buvo gana skirtingi gerokai toliau pažengusiuose modernizacijos linkme Vakarų Europoje ir Centrinėje bei ypač Rytų Europoje bei Carinėje Rusijoje.

Aleksandr DVORKIN “Įvadas į sektų mokslą”
|

Aleksandr DVORKIN “Įvadas į sektų mokslą”

Rusijos scientologai veikia keliuose modusuose. Egzistuoja “scientologijos bažnyčia” (arba “scientologinė bažnyčia”) – religinė organizacija. Egzistuoja “dianetikos centras”, kurį jie vadina psichologine organizacija, teikiančią tiktai psichologinę pagalbą ir nieko daugiau. Egzistuoja ir “Habardo humanitariniai centrai”. Taip pat egzistuoja “detoksikacijos centrai” ir “Narkonon” – organizacijos, užsiimančios pseudomedicinos praktika, kurios neva pašalina iš žmogaus organizmo visus toksinus ir narkotikus, ir tokiu būdu žmogus tampa visiškai sveikas, o narkomanai išgija. Taipogi egzistuoja “Habardo koledžai”, kuriuose mokoma, kaip organizuoti administracinį įmonių darbo valdymą, siekiant užtikrinti jų pelningumą. Tai yra pagrindinės scientologinės organizacijos, siurbiančius iš šalies pinigus pagal Habardo priesakus. Jų medicinos įstaigų veiklos pagrindas yra vienintelis principas: pažadai visiškai išvalyti žmogaus organizmą nuo toksinų ir išgydyti nuo narkomanijos. Klientas privalo 6 valandas per dieną išbūti saunoje, o taip pat vartoti milžiniškas vitaminų dozes ir bėgioti ristele. Yra žinoma, kad didelės vitaminų dozės taip pat turi narkotinį poveikį (slenkančios erdvės efektas). Didelės vitamino B-3 (niacino), kuriuo jie pasikliauja kaip “magiško” poveikio priemone, dozės iš tikrųjų yra labai pavojingos kepenims. Beje, ir aukštos saunos temperatūros poveikis keletą valandų toli gražu nėra nepavojingas. Be to, prisideda ir scientologinės procedūros – auditingai.

| | |

„Tikėjimo Žodis“. Ieškojimų kelias

„Tikėjimo žodis“ visų pirma yra charizminė bendruomenė, bet daugiau nei charizminė. Tai yra evangelinė bendruomenė, nes mes giname Šventojo Rašto neklystamumą ir pripažįstame Bibliją kaip aukščiausiąjį autoritetą, kaip tai daro ir kitos evangelinės bendruomenės. „Tikėjimo žodis“, be abejo, yra protestantiška bendruomenė, ir mes matome reformacijos pavelde labai daug teigiamų dalykų – vertiname reformaciją teigiamai. Bet, drįsčiau sakyti, kad „Tikėjimo žodis“ yra daugiau nei protestantiška bendruomenė. Esame ir katalikiška bendruomenė tuo atžvilgiu, kad pripažįstame visuotinius krikščioniškus išpažinimus, kaip Nikėjos, Atanazo ir apaštališką išpažinimą, mūsų bendrijos išpažinimas išplaukia iš šitų išpažinimų, ir tai daro mus visiškai krikščioniška, katalikiška bendruomene. Ir galiausiai mes esame krikščionys, patys tikriausi krikščionys, nes Kristus yra mūsų pamatas – Naujojo Testamento apaštalų mokymas yra tai, kuo mes remiamės savo tikėjimo praktikoje.

Paveikslo perkėlimas virto tautiniu, o ne bažnytiniu susipriešinimu

Vilniaus arkivyskupas metropolitas kardinolas Audrys Juozas Bačkis kovo 8-ąją paskelbė dekretą, kuriame primena, kad šventoji sesuo Faustina Kovalska 1931 m. vasario 22 d. regėjime išgirdo Viešpaties Jėzaus žodžius: pagal vaizdą, kurį matai, nutapyk paveikslą su užrašu: Jėzau, pasitikiu Tavimi. Pažadu, kad siela, kuri gerbs šį paveikslą, nežus. Taip pat pažadu jai pergalę prieš jos priešus jau čia, žemėje, o ypač mirties valandą. Aš apginsiu ją, kaip savo paties garbę. Tokį Dievo gailestingumo paveikslą, laikydamasis s. Faustinos nurodymų ir nuolat jai prižiūrint, 1934 metais Vilniuje nutapė menininkas Eugenijus Kazimierovskis. 1935 metais, pirmąją savaitę po Velykų, Dievo gailestingumo paveikslas tris dienas buvo viešai pagarbai iškeltas Aušros Vartų koplyčioje. Deja, vėliau jis ilgai klajojo iš vietos į vietą, stokodamas deramos pagarbos ir net patekdamas į didelį pavojų visai pražūti.

| | |

Švč. Mergelės apreiškimo cerkvė

Cerkvė yra vakarinėje Žvėryno dalyje. Ji tartum vainikuoja pagrindinės miesto gatvės – Gedimino prospekto – pabaigą. Sumanymas šioje Vilniaus vietoje pastatyti cerkvę gimė Šv. Dvasios religinei bendruomenei. Kai tai buvo nuspręsta, gyveno apie 2500 ortodoksų tikinčiųjų. Jie surinko pinigus ir 1899 metų Spalio 14 kertinį akmenį pašventino Vilniaus ir Lietuvos arkivyskupas Juvenalijus. Vieta ant Neries kranto buvo gerai parinkta. Vasilijus Martinsonas, kuriam tuomet priklausė Žvėrynas (tuomet jis buvo vadinamas ne Žvėrynu, bet Aleksandrija) perleido žemės įvertintos 50 000 rublių ortodoksų parapijai. Cerkvės statybos tuomet kainavo 100 000 rublių. Didžiausią sumos dalį padengė rėmėjai, tokie kaip jo didenybė caras Nikolajus II, Šventasis Sinodas, Arkivyskupai Jeronimas ir Juvenalijus. Tačiau didžiausią sumos dalį padengė inžinierius iš maskvos Ivanas Vasilijevas ir Maskvos Technologijų Mokyklos profesorius M. Krijukovas. Abu jie paaukojo po 40 000 rublių. Statyboms vadovaujantis Nikolajus Mavrikinas taip pat prisidėjo prie statybos išlaidų: jis padengė grindų raštavimo išlaidas. Bažnyčios fasadas yra iš dekoratyvinių plytų, stogą puošia Bizantinio stiliaus kupolas. Po statybų cerkvės patalpos buvo nudažytos aliejiniais dažais. Visi ąžuolo drožiniai buvo pagaminti vietinio raižytojo Molokino. Tai kainavo dar 5000 rublių.

Tikrasis krikščionybės veidas

Tikrasis krikščionybės veidas

Krikščionybė turi daug veidų. Istorijos eigoje buvo stengiamasi sumaniai slėpti jos tikrąjį veidą. Ne visada pavykdavo. Prisiminkime inkviziciją, paveikslų garbinimą, popiežiaus neklaidingumo dogmą, kryžiaus karus. Tokiuose įvykiuose atsiskleisdavo kitas, tikrasis, krikščionybės veidas. Prasidėjus XXI amžiui krikščionybė taip pat turi savo tikrąjį veidą, tačiau jį slepia po perdėto pasišventimo skraiste. Tarp daugelio krikščionybės veidų, šiais laikais, galima pastebėti ir tikrąjį. Jis kartais šmėkščioja tarp kitų jos veidų. Reikia tik truputį pastabumo bei atidumo, kad tai išvystume. Verslo planas “krikščioniškai”. Nemažai “naujai atgimusių” krikščionių pamato visai neartą lauką pradėti savo verslą toje pačioje dirvoje, kurioje jie ir “atgimė”. Mat daugelis neformalių religinių grupių narių neturi darbo, ir jiems tokių krikščionių verslininkų atsiradimas yra tarsi išganymas. Naujai pradedančio savo verslą krikščionio sąmonėje pradeda formuotis nuomonė, kad geriau priimti dirbti tokio paties “tikėjimo” žmogų, kuris suprastų jo norus bei siekius. Tačiau tai ne visada pasiteisina. Priėmus kai kuriuos tikinčiuosius dirbti pasimato, kad jie neturi kvalifikacijos tam darbui.