Krikščionybė turi daug veidų. Istorijos eigoje buvo stengiamasi sumaniai slėpti jos tikrąjį veidą. Ne visada pavykdavo. Prisiminkime inkviziciją, paveikslų garbinimą, popiežiaus neklaidingumo dogmą, kryžiaus karus. Tokiuose įvykiuose atsiskleisdavo kitas, tikrasis, krikščionybės veidas. Prasidėjus XXI amžiui krikščionybė taip pat turi savo tikrąjį veidą, tačiau jį slepia po perdėto pasišventimo skraiste. Tarp daugelio krikščionybės veidų, šiais laikais, galima pastebėti ir tikrąjį. Jis kartais šmėkščioja tarp kitų jos veidų. Reikia tik truputį pastabumo bei atidumo, kad tai išvystume.

Verslo planas “krikščioniškai”. Nemažai “naujai atgimusių” krikščionių pamato visai neartą lauką pradėti savo verslą toje pačioje dirvoje, kurioje jie ir “atgimė”. Mat daugelis neformalių religinių grupių narių neturi darbo, ir jiems tokių krikščionių verslininkų atsiradimas yra tarsi išganymas. Naujai pradedančio savo verslą krikščionio sąmonėje pradeda formuotis nuomonė, kad geriau priimti dirbti tokio paties “tikėjimo” žmogų, kuris suprastų jo norus bei siekius. Tačiau tai ne visada pasiteisina. Priėmus kai kuriuos tikinčiuosius dirbti pasimato, kad jie neturi kvalifikacijos tam darbui. Tai tik išimtiniai atvejai iš taisyklės. Dažniausiai tikintieji dirba nuoširdžiai savo darbdaviui, be prieštaravimų, kaip tai parašyta Naujajame Testamente apie vergų ir šeimininkų santykius: “Jūs, vergai, klausykite savo žemiškųjų šeimininkų su baime ir pagarba, su neklastinga širdimi lyg kad Kristaus, ne dėl akių tarnaudami, lyg žmonėms patikti norėdami, bet kaip Kristaus vergai, iš širdies vykdantys Dievo valią. Noriai tarnaukite kaip Viešpačiui, o ne žmonėms, žinodami, jog kiekvienas, tiek vergas, tiek laisvasis, jei ką gero padaro, gaus tą patį iš Viešpaties” (Ef 6: 5-8). Nors šiais laikais darbas nėra pagrįstas šeimininko ir vergo santykiais, tačiau neretai taip gaunasi, kai darbdavys engia savo darbuotoją, o darbuotojas bijo kam nors pasiskųsti, nes gali išlėkti iš darbo. Tuomet jau jokių pajamų, badaujanti šeima, nesumokėti mokesčiai. Krikščionys verslininkai minėtomis eilutėmis sugeba gana sėkmingai manipuliuoti: moka, kiek įmanoma, mažesnį atlyginimą, verčia dirbti, kiek įmanoma, ilgesnę darbo dieną, net ir savaitgaliais. Išnaudoja kaip sugeba. Juk tikėjimo brolis turi visokeriopai stengtis arti, kad tikėjimo verslininkas klestėtų. Anot neformalių religinių grupių tikėjimo, Dievas yra klestėjimo Dievas. Jeigu krikščionis verslininkas neklesti, tai ir tikėjimo brolis, jam dirbantis, tikrai neklestės. Todėl tikintysis, dirbantis tikėjimo verslininkui, turi, kiek įmanoma stengtis, kad jis klestėtų, tuomet ir pats tikintysis “klestės”. Jau gaunasi kaip ir verslo religija. Religija nauju pavadinimu: verslo krikščionybė. Tačiau, krikščionys verslininkai, taip engdami savo tikėjimo brolius-darbuotojus, užmiršta tolesnius laiško efeziečiams žodžius: “Ir jūs, šeimininkai, tą patį darykite jiems. Liaukitės grasinę, žinodami, kad ir jiems, ir jums yra Viešpats danguje ir kad jis nedaro skirtumo tarp asmenų” (Ef 6: 9). Visada geriausia matyti pusėtinai: naudingas Biblijos eilutes naudoti praktikoje, o pastebėjus nenaudingą eilutę, užsidengti prieš ją akis. Taip išvengiama visos tiesos. Patogiau gyventi su puse tiesos. Tokių krikščionių verslininkų yra ne vienas ir ne du visoje mūsų Lietuvoje. Jų galima sutikti kiekviename mieste arba didesniame miestelyje. Pagrindinis jų, ir aišku nedeklaruojamas, krikščioniškas principas: enk ir išnaudok artimą savo. Krikščioniško verslo diapazonas tikrai platus: nuo prekybos knygomis iki baldų gamybos. Pasitaiko netgi tokių dalykų, kad įmonės vadovas savo darbuotojams sukuria “tikėjimo išpažinimą”, kuriuo jie turėtų remtis. Pavyzdžiui knygyno “Nojaus arka” tikėjimo išpažinimas:

Mes tikime:

į triasmenį Dievą, šios žemės ir visatos Kūrėją: Dievą Tėvą, viengimį jo sūnų Jėzų Kristų ir Šventąją Dvasią;

kad žmogus buvo sukurtas bendrauti su savo Kūrėju, dirbti bei valdyti kūriniją;

kad žmogus nusidėjo, nepaklusdamas savo Kūrėjui;

kad Dievas siuntė savo sūnų Jėzų Kristų tam, kad jis kentėtų ir, mirdamas ant kryžiaus, pralietų savo kraują už visus pasaulio žmones;

kad esame išgelbėti ne gerais darbais, bet iš malonės per tikėjimą – jei tikime Kristaus auka už mūsų nuodėmes ir, pakeitę savo nusistatymą, toliau gyvename su Juo ir dėl Jo;

kad Jėzus Kristus sugrįš į šią žemę pasiimti savųjų – tų, kurie tiki Jo vardą ir yra priėmę Dievo malonės evangeliją;

kad esame pašaukti liudyti Dievo karalystės Gerąją naujieną ir įgyvendinti Jo misiją, t. y. eiti į pasaulį ir padaryti Jo mokiniais visų tautų žmones.

Svarbiausia, kad mes esame išgelbėti ne gerais darbais. Tuomet galime daryti blogus darbus, ir pagal šį tikėjimo išpažinimą Dievas mums nieko negalės padaryti. Mes tikime Kristaus auka už mūsų nuodėmes, todėl esame išgelbėti bet kokiais darbais, tik ne gerais.

Jei įmonė turi savo tikėjimo išpažinimą, tai ji jau yra religinė bendruomenė, ar vis dar verslo įmonė? Verslas neturėtų virsti religija. Ir atvirkščiai. Tačiau taip nėra. Dažniausiai religija virsta verslu, o verslas – nauja religija. Neformalių religinių grupių vadai pasinaudoja “tikinčiaisiais” melždami iš jų pinigus, taip pat ir tų vadų patikėtiniai, kurie užsiima savo verslu, sėkmingai išnaudoja bendruomenės brolius ir seseris. Visai nebloga religinio verslo schema: bendruomenės tikintieji dirba krikščioniui verslininkui, gauna minimalų atlygį; tuo metu verslininkas tikrai gauna pelną, dėl kurio verkti nereikia (nors ne visada); tikintieji eina į bendruomenės pamaldas, kitus renginius, aukoja pinigus per paaukojimų rinkliava, bei dažnai moka dešimtinę (dešimtąją dalį nuo savo pajamų), bendruomenės vadovas lieka tuo patenkintas. Taip pat ir krikščionis verslininkas nusistato sau kaip vertybę remti vietinę bendruomenę. Ne bet kokią bendruomenę, bet vietinę, tą, kurią pats lanko. Tačiau akys vėl lieka uždengtos nuo visos tiesos. Kančios vyras Jobas juk žino kas tokiems nutinka: “Jis turės grąžinti savo triūso vaisius, jų neparagavęs; savo verslo pelnu jis nepasinaudos. Juk jis engdavo ir blogais elgdavosi su vargšais, užgrobdavo namus, kurių nebuvo statęs” (Job 20: 18-19).

Tikėjimo išpažinimas verslo įmonėje, tai dar ne pati didžiausia blogybė. Pasitaiko dar blogiau, kai krikščionis verslininkas, įmonės vadovas, sumąsto, kad vien tikėjimo išpažinimo negana, ir nusprendžia, jog rytą, prieš pradedant darbą, reikėtų pasimelsti. Ir ta malda visai ne tokia, kokia mus mokė melstis pats Kristus. Tai verslo malda: prašyti Dievo, kad verslas klestėtų, kad būtų kuo daugiau klientų ir pirkėjų, kad pajamos tik augtų, o ne mažėtų, jog būtų galima remti “Dievo darbą” žemėje. Nedaug trūksta, ir tokie krikščionys pasiektų islamo išpažinėjų musulmonų praktinį lygį: melstis kelis kartus per dieną, net ir darbo metu, gal netgi atsisukus į Jeruzalę, kurion antrą kartą sugrįš Kristus (nusileis iš dangaus, kaip ir buvo paimtas). Tai jau religinis fanatizmas. Dievas tikrai nesikiša į verslo reikalus. Juk Kristus sako: “Jūs pirmiausia ieškokite Dievo karalystės ir jo teisumo, o visa tai [ko jūs prašote, arba ko jums reikia] bus jums pridėta” (Mt 6: 33).

Krikščionybės dievai. Tikrasis krikščionybės veidas turi daug dievų. Taip, ne Dievą, bet dievų. Aptarsime keletą iš jų: krikščionybės melo, aferų, skolų bei mokesčių nemokėjimo dievus.

Pats tobuliausias – tai krikščionybės melo dievas. Krikščionys nė dienos negali apsieiti be melo. Kada tik jų bepaklaustum – būtų šypsnys veide ar paniurusi nuotaika – kaip gyveni?, sulauktum tik vieno atsakymo: gerai. Krikščionys verslininkai netgi savo tikėjimo broliams darbuotojams nurodo, kad bendraujant su klientais, visada reikia sakyti, jog sekasi gerai, neatmename tokių laikų kai buvo blogai. Jeigu tikinčiajam tuo metu, kai klausiama kaip gyveni, yra negerai arba net blogai, o jis atsako – viskas tvarkoje – argi tai pokštas? Tai paprasčiausiai krikščionybės melo dievo įtaka. Kiekvienu tokiu atveju melas triumfuoja. Tikintysis taip pat? Nors krikščionis verslininkas ir deklaruoja, kad visuose tarpusavio santykiuose reikia būti sąžiningais, vertinti ir gerbti vienas kitą, bei visus darbus atlikti laiku ir nepriekaištingai, tačiau savo darbuotojus moko išsisukti iš tiesos (iš tiesų tai melas), visiškai jų negerbia, stengiasi įžeidinėti, bei už atliktą darbą destruktyviai kritikuoja.

Pats sukčiausias – tai krikščionybės aferų dievas. Pasitaiko, kad krikščionis verslininkas, įklimpęs į didžiules skolas, skelbia bankrotą ir užsidaro. Tačiau, visiškai neatsiskaito su buvusiais savo tikėjimo broliais-darbininkais. Turbūt tikisi, kad aferų dievas jam atleis. Atleidimo reikia prašyti iš nuskriausto darbuotojo, o ne aferų dievo. Įsivaizduokime verslininko maldą: “Dieve, aš nekaltas. Tai vis prasta mokesčių sistema. Ji viską išsunkia. Atleisk man, dieve, skolas darbininkams. Juk tu esi atleidimo dievas”. Čia krikščionis verslininkas užmiršta jog jis meldžiasi aferų dievui, kuris lieka jam kurčias. Po bankroto verslininkas atidaro naują įmonę, kuri vėl pradeda užsiimti buvusia veikla. Tuo pasireiškia aferų dievo triumfas.

Labiausiai prasiskolinęs yra krikščionybės skolų dievas. Krikščionys mėgsta skolintis ir pamiršti gražinti. Kaip jie teigia: daug palaiminčiau yra gauti nei duoti. Didesnė palaima yra pasiskolinti nei gražinti skolą. Bet juk apaštalas Paulius ragina: “Niekam nebūkite ką nors skolingi, išskyrus tarpusavio meilę, nes kas myli kitą, tas įvykdo įstatymą” (Rom 13: 8). Nors Evangelijoje pagal Matą ir sakoma “… nuo norinčio iš tavęs pasiskolinti nenusigręžk” (Mt 5: 42), tačiau nerašoma, jog skolą galima neatiduoti. Krikščionybės skolų dievas triumfuoja tuomet kai krikščionys negražina skolų krikščionims.

Labiausiai užkietėjęs yra krikščionybės mokesčių nemokėjimo bei slėpimo dievas. Krikščionims verslininkams yra visiškai nusispjauti ant Lietuvos įstatymų. Jie yra “padėję” ant įstatymų. Jų pagrindinis klausimas: ko reikia labiau klausyti – Dievo ar valdžios. Ir vienintelis jų atsakymas: Dievo. Bet juk valdžia yra įstatyta paties Dievo, kad žmonėms darytų geresnį gyvenimą. Tuomet ir įstatymai ateina iš Dievo valios. Tik vienintelio valdžios nurodymo krikščionis turėtų nevykdyti: atsižadėti ir prakeikti Dievo. Visa kita būtina vykdyti: “Atiduokite visiems, ką privalote: kam mokestį – mokestį, kam muitą – muitą, kam baimę – baimę, kam pagarbą – pagarbą” (Rom 13: 7). Ir tarp krikščionių verslininkų klesti dviguba buhalterija. Stengiamasi nuslėpti mokesčius ir kuo mažiau sumokėti į valstybės biudžetą, taip apgaunant save ir Dievą. Tuomet triumfuoja mokesčių slėpimo dievas.

Gyvojo Dievo krikščionys moka sau naudinga linkme interpretuoti Šventąjį Raštą. Vietoje maldos “Tėve mūsų” žodžių – kasdienės duonos duok mums šiandien – įterpiantys savo užgaidas: išeiginį kostiumą duok man šiandien; išeiginį automobilį duok man šiemet; duok šiandien man daugiau pinigų. Taip iškreipiama maldos prasmė. Juk Dievas žino ko mums reikia, jo net neprašius.

Tokie jie, gyvojo Dievo krikščionys: ieškantys sau naudos, įžeidinėjantys kitus, meluojantys, apgaudinėjantys, slepiantys mokesčius, išnaudojantys savo tikėjimo brolius ir seseris. Viešpatie, gelbėk mus nuo tokių krikščionių. Jau geriau mes būsime alkoholikai, prostitutės, suteneriai, vagys, svetimautojai, nesaugantys guolio šventumo, nei tokiais krikščionimis.

Viešpatie, apsaugok mus nuo tokio gyvojo Dievo, kuris ugdo tokius savo pasekėjus. Jau geriau siųsk mums ugnį iš dangaus, vandenį iš žemės gelmių, bet apsaugok nuo jų.

Ne visi krikščionys atspindi “tikrąjį krikščionybės veidą”. Yra ir kitokių, kurie gerbia savo artimą ir ne tik. Padeda jam sunkią minutę, kai tikėjimo brolis sako jog jam blogai, labai blogai, ir reikalinga pagalba.

Tikrąjį krikščionybės veidą atspindi tikrieji krikščionys, o krikščionys gyvena realiame pasaulyje, kuris pilnas blogio, suprasdami, jog jie vieni, iš savęs, jo nepakeis. Tik su Dievo pagalba.

DAINIUS SOBECKIS

Views All Time
Views All Time
4560
Views Today
Views Today
1
0 0