Pateikiame br. Arūno Pranciškaus Peškaičio OFM pokalbį su buvusiu ilgamečiu krikščionių bendrijos „Tikėjimo žodis“ pastoriumi Giedriumi Saulyčiu. 

**

Giedriau, dabar lyg ir nematyti Tavęs Lietuvoj. Ką veiki?

Studijuoju teologiją Tarptautiniame Trejybės universitete netoli Čikagos.

Tai yra protestantiškas universitetas?

Taip. Tai yra evangelinis universitetas, kuriame daugiausia mokosi protestantai, nors yra vienas kitas katalikas ir, atrodo, net vienas stačiatikis. Universitetas priklauso vienai iš teologijos asociacijų, kurios sudėtyje yra skirtingi universitetai. Čia studijuodamas, aš galiu lankyti paskaitas, pavyzdžiui, visai netoli įsikūrusiame katalikiškame ar kokios kitos konfesijos universitete. Baigęs turėčiau gauti teologijos magistro laipsnį.

Daugelį metų „Tikėjimo žodžio“ bendrija ir bendruomenė buvo tarsi neatskiriama nuo tavęs. Prieš kokius 14 metų, gal šiek tiek mažiau, esi garsiai pareiškęs, kad Tau teologijos studijų nereikia – teologija esąs sausas užsiėmimas, o Biblija yra gera ir be teologijos… Kažkas pasikeitė?

Nepamenu, kad taip būčiau pareiškęs, bet, matyt, daug dalykų pasakai iki galo nepagalvojęs. Šiaip galiu nuoširdžiai prisipažinti, kad nuo savo įtikėjimo pradžios svajojau studijuoti Bibliją išsamiau ir įgyti teologinį išsilavinimą. Tačiau tam nebuvo nei laiko, nei galimybių, nei aplinkybių. Vis dėlto tas troškimas tikrai buvo gyvas. Tikėjausi, laukiau to laiko, ir prieš keletą metų aplinkybės susiklostė palankiai. Todėl man tai yra nuoseklus žingsnis, nesusijęs su kažkokiu radikaliu mano požiūrio į krikščionybę pasikeitimu. Galbūt tai buvo giliai manyje paslėpta, o tam tikros garsiai įvardijamos klišės sudarydavo kitokį vaizdą. Bet šiaip aš ir iki studijų nemažai skaitydavau krikščionybės istorijos, Bažnyčios tėvų raštus. Tapatybės Kristuje ieškojimas tikrai atvesdavo prie įvairiais krikščionybės laikotarpiais sukrautų dvasinių turtų.

Tai, ką sakai apie tapatybės ieškojimą, yra labai įdomu. Pamenu, vienu metu ir jūsų bendrijos laikraštyje, ir Tavo paties tekstuose, straipsniuose buvo daug kalbama apie Tomą Kempietį, jo sekimą Kristumi. Įdomu, kad šiandien kai kurie modernūs katalikų teologai labai atsiriboja nuo šio dvasingumo. O kuo Tau artimas Tomas Kempietis?

Na, visų pirma Tomas Kempietis dažnai priskiriamas prie mistinės kontempliacinės krikščioniškos srovės, ir tai yra labai artimas išgyvenimas mano tikėjimo kely – asmeninis Kristaus pažinimas. Tikėjimas, kuris remiasi ne bendriniu, tradiciškai paveldėtu keliu, kurį paveikia ne kitų nuomonės. Tikėjimas, gimstantis būtent iš Kristaus išgyvenimų, Kristaus patyrimų, įsižiūrint į Kristų, jį kontempliuojant. Tai yra mano tikėjimo dalis, todėl pradėjęs skaityti Tomo Kempiečio “Kristaus sekimą”, aš tarsi pamačiau dalelę savęs, dalelę savo tikėjimo.

Manau, krikščionybės istorijoje yra ir daugiau mistikų – iš dalies jiems priskirtinas Pranciškus Asyžietis, aišku, Kryžiaus Jonas, Teresė Avilietė, Mažoji Teresė. Jie sudaro mūsų gyvąją tradiciją, tą, kuri perduodama ne vien per raštus, bet būtent per iš kartos į kartą patiriamą išgyvenimą…

Ir vis dėlto išdrįsiu paklausti Tavęs apie tą virsmą, kuris, daugelio požiūriu, įvyko „Tikėjimo žodyje“. Buvo laikai, kai „Tikėjimo žodis“ vienaip ar kitaip kalbėjo apie savo dvasinį išskirtinumą, kuris gal labiausiai buvo pabrėžiamas per tam tikrą mokymą, vadinamą prosperity – tikėjimo ir klestėjimo mokymą. Koks dabar Tavo asmeninis santykis su šiuo mokymu ir kaip Tu tą bendruomenės virsmą, pasikeitimą pats išgyveni?

Iš tiesų kiekvienas, iš arčiau stebintis „Tikėjimo žodžio“ bendrijos kelią ir raidą, kaitą, pastebėjo, kad mes jau ganėtinai seniai atsiribojome nuo tos prosperity gospell ar welth and health Evangelijos doktrinos. Taip, buvome jos veikiami pačioje pradžioje – taip jau susiklostė šios bendruomenės gimimas, kad Keneto Hagino, kitų autorių, kurie atstovavo tai doktrinai, knygos mūsų užuomazgose buvo skaitomos ir skelbiamos kitiems. Bet jau 1992 metais aš ir pats pradėjau suvokti, kad tos doktrinos neatitinka nei Naujojo Testamento raidės, nei dvasios. Ir vis dėlto „Tikėjimo žodžio“ siekis visada buvo – pažinti Kristų. Tokį, koks jis yra, tokį, kokį jį apreiškia Dievo Žodis, Šventasis Raštas, o ne vienas ar kitas pamokslininkas ar judėjimas. Todėl, ieškodami jo ir ieškodami savęs jame, mes nuo kažko atsiribojome, keitėmės, keitėsi pamokslų kryptis, akcentai. Ir šiandien tikrai nereikėtų tapatinti „Tikėjimo žodžio“ Lietuvoje su „Tikėjimo žodžiu“, sakykim, Amerikoje. Tai iš esmės yra du skirtingi judėjimai.

Ar nemanote, kad judėjimas turėtų keisti pavadinimą?

Na, seniai tas klausimas buvo iškilęs, bet nusprendėme palikti šį, nes vien pavadinimo pakeitimas dar nieko nereiškia. Aš laikausi nuostatos, kad ne pavadinimas keičia gyvenimą, bet gyvenimas pavadinimą. Gyvenimas suteikia vienokį ar kitokį vardą. Be to, lietuviškai šis žodžių junginys gražiai skamba. Mūsų tautai tikėjimo, to tikėjimo žodžio tikrai reikia.

Teologiškai, doktriniškai kalbant – kokiai protestantiškai tradicijai ar denominacijai esate artimiausi? Kaip save dabar įvardytumėte?

„Tikėjimo žodis“ visų pirma yra charizminė bendruomenė, bet daugiau nei charizminė. Tai yra evangelinė bendruomenė, nes mes giname Šventojo Rašto neklystamumą ir pripažįstame Bibliją kaip aukščiausiąjį autoritetą, kaip tai daro ir kitos evangelinės bendruomenės. „Tikėjimo žodis“, be abejo, yra protestantiška bendruomenė, ir mes matome reformacijos pavelde labai daug teigiamų dalykų – vertiname reformaciją teigiamai. Bet, drįsčiau sakyti, kad „Tikėjimo žodis“ yra daugiau nei protestantiška bendruomenė. Esame ir katalikiška bendruomenė tuo atžvilgiu, kad pripažįstame visuotinius krikščioniškus išpažinimus, kaip Nikėjos, Atanazo ir apaštališką išpažinimą, mūsų bendrijos išpažinimas išplaukia iš šitų išpažinimų, ir tai daro mus visiškai krikščioniška, katalikiška bendruomene. Ir galiausiai mes esame krikščionys, patys tikriausi krikščionys, nes Kristus yra mūsų pamatas – Naujojo Testamento apaštalų mokymas yra tai, kuo mes remiamės savo tikėjimo praktikoje.

Jau kelinti metai jūsų iniciatyva vasarą rengiama Gyvosios Evangelijos konferencija. Anksčiau į ją buvo kviečiama gana nemažai svečių iš užsienio, o pastaruoju metu to praktiškai nebedarote. Tačiau pastebimai atsiranda ekumeninė dimensija – ekumeniniai renginiai, šiemet, žinau, net ekumeninės konferencijos, tarnavimai. Ar tai yra sąmoningas sprendimas? Ar jūs palaikote glaudesnius ryšius su kokiom nors užsienio bendruomenėm?

Tai yra sąmoningas žingsnis, kylantis iš mūsų savimonės. Mums tikrai yra artima ekumeninė dvasia. Pačioje pradžioje, kaip minėjai, mes pabrėždavom savo išskirtinumą ir net gal paniekindavome kitas konfesijas, už tai tikrai esame atgailavę ir pakeitę savo nuostatas šitoje srityje. Suvokiam, kad Dievas yra davęs mums pašaukimą, suteikęs dalį savo karalystės statyboje Lietuvoje. „Tikėjimo žodžio“ bendrija daro didelę įtaką krikščionybės raidai mūsų tautoje, bet jos išskirtinumas jokiu būdu nėra toks, kuris mus iškeltų aukščiau kitų krikščioniškų bendruomenių. Matome tai vienybėje esančių Kristaus kūno narių šviesoje. Iš čia kyla noras bendrauti su broliais Kristuje, kurie galbūt kitaip žiūri į kai kuriuos doktrinos aspektus, tikėjimo gyvenimo aspektus, bet turi tą patį pamatą. Ir iš čia ir kyla tas bendrystės troškimas – visų pirma, suvokiant, kad visi esame lietuviai, gyvename konkrečioje vietoje, konkrečioje tautoje, ir šitoje tautoje Kristus turi savo Bažnyčią. Konfesinės ribos Kristaus neriboja, tad ir mums nereikėtų atsiriboti – atvirkščiai, turime bendrauti su kitais.

Būtent toks matymas, tokia nuostata ir skatina kviestis pamokslininkus iš lietuvių bendruomenių, pastorius iš kitų denominacijų. O ryšiai su Bažnyčiomis užsienyje vėlgi buvo spontaniški. Kažkuriuo metu mes tiesiog pajutome, kad jie yra gana inertiški, kad mūsų tapatybė tarsi kinta – mes jau esame kitokie, todėl inertiškai kažką tęsti tapo neprasminga.

2003 metų rudenį teko dalyvaut „Tikėjimo žodžio“ 15 metų jubiliejuje. Pats tada taip jaudinamai pasakei, kad einant metams vis labiau supranti paprastų vertybių reikšmę. Pavyzdžiui, ištikimybė. Kad ir kaip ta bendruomenė kinta, kad ir kokios būtų jos duobės, klaidos, puolimai ar pakilimai, jinai vis viena išliks tavo bendruomenė. Ištikimybė išlaikė metų išbandymus. Kokios dar vertybės, Tavo galva, yra svarbios žmogui, apskritai – krikščioniui?

Čia norėtųsi pacituoti apaštalą Paulių. Sakyčiau, kad tikėjimas Kristumi pats savaime yra nepaprastai didelė, galbūt net didžiausia vertybė, kuri dovanoja mums amžinąjį gyvenimą bei išgelbėjimą ir tikrai būna labai apmaudu ir gaila žmonių, paniekinančių šią vertybę arba nelaikančių tikėjimo Kristumi vertybe apskritai. Galbūt tai skamba šabloniškai, bet man tai tikrai labai svarbus dalykas ir visada norisi bendraujant su kiekvienu žmogumi pabrėžti tikėjimo reikšmę, tikėjimą kaip vertybę, kuri dovanoja ne tik amžinojo gyvenimo viltį, bet ir šį gyvenimą radikaliai keičia. Ir kitos vertybės keičiasi, kai ateina tikėjimas. Be abejo – tikėjimas, viltis. Sakyčiau, kad kasdieniame gyvenime mes tikrai esame slegiami neteisybės, teisingumo stokos ir įvairiausių problemų, skaudulių žmonių santykiuose. Be vilties žmogui gyventi šiandien labai sunku. Viltis, kuri daro mus optimistais, labai reikalinga. Ir galiausiai, žinoma, meilė.

Kaip sako katalikai, tai yra trys teologinės vertybės, kylančios tiesiai iš Dievo.

Turbūt sutiksi, kad jos turi įsikūnyti gyvenime, kitaip tai taps beprasmiais lozungais. Tačiau gyvenimas kartais yra sunkus ne tik dėl to, kad mus labai spaudžia asmeniškai – ir rūpesčiais, ir įvairiausiais vargais, ir nelaimėm… Sunkus jis ir visuomeniniu požiūriu – turiu galvoje Lietuvoj įvykusį skandalą, kuris taip nelemtai išsitęsė, išvargino visus, supriešino, ir kurio atgarsiai, aš manau, dar ilgai reikšis. Kita vertus, skandalas parodė realią Lietuvos situaciją – kokios vyrauja jėgos, kuo žmonės gyvena, kaip jie atstumti, kaip paniekinti. Kaip Tu matai krikščionio dalyvavimą pilietinėj – ne politinėj, bet pilietinėj – veikloj, socialinėj veikloj?

Tai labai svarbi tikėjimo, dvasingumo ypatybė. Mes pradžioj kalbėjome apie kontempliacinę dimensiją, o šitą dimensiją galėtume įvardyti kaip karitatyvinę. Sakyčiau, kad pirmoji gimdo antrąją. Kai tikrai įsižiūrime į Kristų, negalime užsidaryti. Kristaus dvasia, Kristaus širdis veda mus į visuomenę, į pasaulį – būtent ten, kur yra paprastas žmogus su savo problemomis. Mes norime, turime ir galime kažkaip tą žmogų pasiekti Kristaus širdimi, Kristaus dvasia, Kristaus žodžiu, ir tai neatsiejama krikščionio gyvenimo dalis. Sakyčiau, jei jos nėra, mes galime kvestionuoti tikėjimą, jo gyvybingumą ar net apskritai egzistavimą. Nors, kita vertus, aišku, nelengva būti tikinčiu ne tik žodžiais, ne tiktai deklaracijomis, bet visu savo gyvenimu. Bet nebūti tokiam… Aš nesuprantu tokio tikėjimo… Juk tai dalis krikščioniško gyvenimo.

Turbūt tik toks liudijimas ir gali keisti visuomenę ir pirmiausia – žmones?

Sakyčiau, kad abu dalykai reikalingi. Krikščionių Bažnyčia negali būti vien tiktai socialinis judėjimas. Ji yra daugiau nei socialinis judėjimas. Tačiau ji negali būti tik dvasininkija – atskirta, atsiskyrusi, pasišventusi kontempliacijai, – kuriai nerūpi pasauliečių bėdos. Bet būtent kontempliacija mus ir įkvepia, duoda jėgos, išminties, galimybę tarnauti žmonėms.

Tai, ką kalbi, labai artima pranciškonams, nes būtent šv. Pranciškus ypač pabrėžė, kad apaštalavimas ir bet kokia socialinė veikla be kontempliacijos nieko neverta. Palaimintoji Teresė iš Kalkutos pasakė vieną labai gražų dalyką: kai ji atvažiavo vizituoti į vieną savo vienuolyną ir seserys nepaliaujamai ėmė skųstis, kad, štai, mes tiek dirbam, ir kiek tų mirštančiųjų, ir kiek tų sergančiųjų, kiek luošųjų, nebesuspėjam… Ji joms pasakė: “Kiek laiko jūs meldžiatės prie Švenčiausiojo Sakramento? Kiek laiko jūs garbinate Kristų?” Jos atsakė: “Pusvalandį”, tikėdamosi, kad motina Teresė pasakys: “Tai meskit tą užsiėmimą ir eikite pas vargšus”. Bet jinai pasakė: “Tai reikia valandą”.

Ačiū už pokalbį.

Views All Time
Views All Time
2965
Views Today
Views Today
1
0 0