Abraomas – seniausias biblinis žydų patriarchas, laikomas jų protėviu. Iš dievobaimingumo buvo pasiryžęs paaukoti Jahvei savo sūnų Izaoką.

Adomas (hebr. adam – žmogus) – Biblijos personažas – pirmasis žmogus. Dievas Jahvė sukūręs jį panašų į save ir apgyvendinęs rojuje. Vėliau iš Adomo šonkaulio sutverta Ieva. Už Dievo draudimo nepaisymą Adomas ir Ieva išvaryti iš rojaus. Islamas laiko Adomą pirmuoju, o Mahometą – paskutiniuoju pranašu.

Afroditė – senovės graikų meilės ir grožio deivė. Gimusi iš jūros putos, kurią palietęs Dzeuso žaibas. Hefaisto žmona, Eroto (iš ryšio su Hermiu) motina. Afroditę atitinka romėnų Venera.

Agapė (gr. agape – meilė) – pirmųjų krikščionių bendruomenių bendra vakarienė.

Agnis – vienas iš vyriausiųjų vedizmo dievų – ugnies dievas.

Aidas – senovės graikų mirusiųjų pasaulio dievas, kitaip Hadas.

Alachas (arab. al–ilach – dievas) – musulmonų dievas. Alachas – tas pats Dievas, kurį garbina judėjai ir krikščionys. Musulmonų religija skelbia, kad jis kartais siųsdavęs pranašus, turėjusius nukreipti žmones į tiesos kelią: Musą (Mozę), Isą (Jėzų) ir kitus. Mahometas esąs paskutinysis pranašas, jam Alachas perdavęs Koraną – paties Alacho žodžius.

Ambraziejus (Ambrosijus; apie 337 – 397) – krikščionių teologas, rašytojas. Šventasis. Milano vyskupas (nuo 374).

Ambrozija (gr. ambrosia – nemirtingumas) – senovės graikų mitologijoje – Olimpo dievų maistas ir kvapnus skystis kūnui įtrinti, darantis juos nemirtingus ir amžinai jaunus.

Amonas – senovės egiptiečių saulės, orų ir derlingumo dievas.

Amūras, Kupidonas – romėnų meilės dievas. Paprastai vaizduojamas berniuku su lanku ir strėlėmis.

Andajas – senovės lietuvių dievas, mirusiųjų valdovas.

Animizmas (lot. anima – siela, dvasia) – pirmykštis tikėjimas, kad ne tik žmogus, bet ir gyvūnai, augalai, daiktai turi sielą.

Antikristas – mitinis svarbiausias Kristaus priešininkas – jo netikras antrininkas, imituojantis jį apsišaukėlis.

Apokalipsė (gr. apokalypsis – apreiškimas) – apreiškimas Jonui, Naujojo Testamento knyga. Pranašaujama pasaulio pabaiga, greitas antrasis Kristaus atėjimas, jo pergalinga kova su Antikristu, paskutinis teismas, tūkstantmetė Dievo karalystė teisuoliams.

Arkanas – islamo teologijos terminas, kuriuo vadinamos penkios svarbiausios kiekvieno musulmono pareigos: šahada (tikybos išpažinimas), salatas (malda), saumas (pasninkas), zakiatas (išmaldos davimas) ir chadžas (piligrimystė).

Artemidė – senovės graikų miškų, medžioklės, vaisingumo deivė. Dzeuso ir Letonės duktė, Apolono sesuo dvynė. Skaistybės ir gimdyvių globėja.

Atėnė – senovės graikų karo ir išminties deivė. Dzeuso ir deivės Metidės (Išminties) duktė. Gimė suaugusi ir ginkluota iš prarijusio nėščią Metidę Dzeuso galvos.

Austėja – senovės lietuvių bičių deivė.

Babelio bokštas – bokštas, kurį, pasak Senojo Testamento, statę žmonės, įsigeidę pasiekti dangų. Jahvė nubaudęs statytojus už tokią puikybę „kalbų sumaišymu“, t.y. negalėjimu susikalbėti, dėl to Babelio bokštas likęs nebaigtas.

Bakchas (gr. Bakchos, lot. Bacchus) – senovės graikų vaisingumo, vyno ir linksmybių dievas, kitaip – Dionisas.

Bernardinai – katalikų vienuolių ordinas, įsteigtas XII a. pradžioje Prancūzijoje pagal Bernardo Kleviečio regulą. Lietuvoje bernardinai apsigyveno 1468 m., Vilniuje įsikūrė 1469 m., Kaune – 1471 m.

Buda (skr. Buddha) – budizmo pradininko Sidhartos Gautamo garbės vardas. Manoma, kad Buda gyvenęs 623 – 544 pr. Kr. ar 60 m. vėliau, kilęs iš šakjų genties, gyvenusios Indijoje netoli Nepalo. Turėdamas 29 m. paliko namus, šeimą ir po 7 m. klajonių, asketiško gyvenimo ir apmąstymų staiga praregėjo, suvokė tikrąją gyvenimo išmintį ir pasiekė dvasios tobulybę. Jo mokiniai pavadino jį Buda, t.y. atbudusiu, praregėjusiu šakjų išminčiumi.

Cerberis (Kerberos) – senovės graikų mitologijoje – trigalvis šuo, požemio karalystės Hado vartų sargas. Vėles įleisdavęs į Hadą, bet iš ten nebeišleisdavęs. Cerberį įveikęs tik Heraklis, įstengęs nusivesti jį į Žemę, ir Orfėjas, užbūręs jį dainavimu.

Cerkvė (rus. cerkov, gr. kyriakon – dievo namai) – Rytų apeigų krikščionių – stačiatikių ir unitų – šventykla, kulto namai.

Chamas – Senojo Testamento personažas, vienas iš trijų Nojaus sūnų. Už pasišaipymą iš girto tėvo buvęs prakeiktas.

Chaosas (gr. chaos) – senovės graikų mitologijoje – pradinė beribė erdvė ar praraja, iš kurios atsiradusi Žemė (Gėja), meilė (Erotas), migla (Erbas) ir naktis (Niukta). Perkeltine prasme – netvarka, painiava, suirutė.

Charizma (gr. charizma – dovana) – ypatinga Dievo dovana, teikiama žmogui.

Charizmatikai – bibliniai pranašai, krikščionių apaštalai, kai kurie šventieji.

Cherubinai (hebr. kerub – tarpininkaujanti dievybė) – dvasinės būtybės, angelai sargai, angelų hierarchijoje užimantys antrąją vietą po serafimų.

Chimera – senovės graikų mitų pabaisa, vaizduota su liūto galva, ožio liemeniu ir uodega, pasibaigiančia gyvatės galva.

Čadra – musulmonių darbužis, uždengiantis galvą arba visą kūną.

Dalailama – lamaistų bažnyčios, iki 1951 m. ir Tibeto vyriausybės, vadovas.

Darma (skr. dharma) – viena pagrindinių indų filosofijos ir religijos sąvokų; bendriausia reikšme – dėsnis, tvarka, sektinas pavyzdys; siauresne – individualus moralinis principas, pareiga, dorybė.

Dausos – senovės lietuvių mitologijoje – mirusiųjų buveinė.

Deizmas (lot. deus – dievas) – filosofijos koncepcija, pripažįstanti Dievą tik kaip beasmenį pasaulio pradininką, neturintį įtakos jo tolesnei raidai. Deizmo idėjas vystė Dž.Londonas, A.Kolinzas, Volteras, Ž.Ž.Ruso, G.E.Lesingas, B.Franklinas, M.Lomonosovas. Deizme kartais naudojamas Dievo buvimo įrodymas, juo grindžiamas kompromisas tarp mokslo ir religijos.

Demetra – senovės graikų žemdirbystės ir derlingumo deivė.

Demonas: 1) Senovės graikų religijoje iš pradžių – beasmenė antgamtinė jėga, vėliau – dievams pavaldi dvasia; 2) Įvairiose religijose – dvasinė būtybė, užimanti tarpinę padėtį tarp dievo ir žmogaus ir paprastai veikianti žmogaus nenaudai. Katalikybėje demonai – angelai, sukilę prieš Dievo valią ir virtę velniais.

Dervišas – musulmonų elgetaujantis vienuolis.

Diana – romėnų mėnulio ir medžioklės deivė, miškų, kalnų, gimdyvių globėja.

Dionisas (Dionysos) – senovės graikų vynuogių, vyndarystės, ekstazės dievas, Dzeuso ir Tebų karalaitės Semelės sūnus. Dionisą atitinka romėnų Bakchas.

Domininkonai – katalikų vienuolių ordinas. Įkurtas 1215 m. Tulūzoje ispanų pamokslininko Domininko Gusmano. Domininkonai duoda neturto, susilaikymo ir paklusnumo įžadą.

Dovydas (XI a. pr. Kr. pab. – apie 950 pr. Kr.), Izraelio ir Judėjos karalius, sujungęs abi šias valstybes. Saliamono tėvas. Judėjai garbino Dovydą kaip idealų valdovą, didvyrį, būsimo Mesijo protėvį.

Dzeusas (Zeus) – senovės graikų panteono vyriausias dievas.

Ekstazė (gr. ek – iš + stasis – ramybė) – itin stiprus (net liguistas) susijaudinimas, pakilumas, užsimiršimas.

Eridė – senovės graikų nesantaikos deivė. Atvykusi nekviesta į Pelėjo ir Tetidės vestuves, numetusi svečiams aukso obuolį su užrašu „gražiausiajai“ ir tuo sukiršinusi Herą, Atėnę ir Afroditę (iš čia „nesantaikos obuolys“).

Erinijos (Erinyes) – senovės garikų mitologijoje – keršto, bausmės ir prakeikimo deivės: Alekta (nenumaldomas pyktis), Tisifonė (kerštas) ir Megera (neapykanta). Erinijas atitinka romėnų furijos.

Erodas I Didysis – Judėjos karalius (40–44 pr. Kr.). Pasak Naujojo Testamento, išgirdęs apie Jėzaus Kristaus gimimą, liepęs išžudyti visus naujagimius, tarp kurių turėjęs būti galimas Erodo I Didžiojo konkurentas dėl sosto.

Erotas (Eros) – senovės graikų meilės dievas. Erotą atitinka romėnų Amūras.

Euridikė (Euridike) – senovės graikų miško deivė (nimfa). Dievai leidę jos vyrui poetui ir dainiui Orfėjui po mirties parsivesti Euridikę iš požemio karalystės atgal į žemę, bet liepę einant neatsigręžti. Orfėjas atsigręžęs ir netekęs Euridikės.

Fanatizmas (lot. fanaticus – įkvėptas, pašėlęs) – akla, nekritiška, bekompromisinė ištikimybė savo religijai ir tokio pat pobūdžio nepakantumas kitatikiams.

Fariziejai – žydų religinė ir polititinė grupuotė II a. pr. Kr. – I a. veikusi Judėjoje.

Fatalizmas (lot. fatalis – lemtingas) – įsitikinimas, kad viskas, kas vyksta pasaulyje, yra iš anksto determinuota, nulemta priežasties, esančios už gamtos ribų ir nuo jos nepriklausomos.

Feniksas (gr. phoinix) – antikos tautų mitologijoje – šventas paukštis, periodiškai (pasak Herodoto, kas 500 m.) atgimstantis iš savo pelenų. Siejamas su saule.

Fetišas – pirminių žmonių garbinamas daiktas (akmenys, medžiai, sraigės ir kt.) tikint, kad jame įsikūnijusi antgamtinė būtybė.

Flora (lot. flos – gėlė) – romėnų žydinčios augalijos, pavasario deivė, Zefyro žmona.

Fortūna – romėnų likimo, atsitiktinumo ir sėkmės deivė.

Gabija – senovės lietuvių ugnies deivė. Namų šeimininkių globėja.

„Giesmių Giesmė“ (hebr. Šir–ha–širim) – viena Senojo Testamento poetinių knygų, kurioje apdainuojama žydų karaliaus Saliamono ir piemenaitės Sulamitos meilė.

Golgota (hebr. gulgolet – kaukolė) – kalva netoli Jeruzalės, ant kurios būdavo vykdomos mirties bausmės ir kur, pasak Naujojo Testamento, buvo nukryžiuotas Jėzus Kristus.

Gorgonos – senovės graikų mitinės pabaisos. Grėsmės ir baisumo simbolis. Pasak Heziodo, jų buvo trys seserys: nemirtingos Stena ir Eurialė bei mirtinga Medūza. Nuo jų žvilgsnių žmonės suakmenėdavo. Medūzą nugalėjęs Persėjas. Kai jis nukirtęs jai galvą, iš kaklo iššokęs sparnuotas žirgas Pegasas.

Gralis – legendinė taurė, iš kurios Jėzus Kristus gėręs per paskutinę vakarienę.

Hadas: 1) Senovės graikų dievas – mirusiųjų pasaulio valdovas; 2) Senovės graikų mitinis mirusiųjų pasaulis.

Hefaistas – senovės graikų ugnies ir kalvystės dievas, amatininkystės globėjas. Dzeuso ir Heros sūnus, bjaurus, šlubas. Jo žmona – meilės ir grožio deivė Afroditė.

Helijas – senovės graikų saulės dievas, šviesos ir gyvybės šaltinis.

Hera – senovės graikų santuokos ir santuokinės ištikimybės deivė. Pavydi ir kerštinga.

Heraklis – senovės graikų mitų herojus, Dzeuso ir Tebų karalienės Alkmenės sūnus pusdievis. Tarnaudamas Mikėnų karaliui Euristėjui atliko 12 žygdarbių. Dzeuso buvo priimtas į Olimpą, apdovanotas nemirtingumu.

Hermis – senovės graikų gyvulininkystės dievas, piemenų ir kaimenių globėjas. Vėliau buvo laikomas Olimpo dievų pasiuntiniu, sielų palydovu į mirusiųjų pasaulį, prekybos, keleivių ir pirklių globėju.

Horos – senovės graikų metų laikų, tvarkos gamtoje ir žmonių santykiuose deivės. Virto dienos valandų įasmeninimu.

Hugenotai – XVI–XVIII a. Prancūzijos kalvinistai. 1562 m. kilo pilietinis karas, kurio metu buvo surengtos hugenotų skerdynės („Baltramiejaus naktis“).

Hurijos – musulmonų rojaus mergelės, amžinai jaunos ir gražios.

Ilgės – senovės lietuvių mirusiųjų pagerbimo šventė. Įsigalėjus krikščionybei, Ilges pakeitė Vėlinės.

Imamas – musulmonų dvasininkas, vadovaujantis bendrai maldai mečetėje, bendruomenės vadovas.

Jehova – judaizmo dievo Jahvės vardo forma.

Jėzuitai (lot. Societas Jesu – Jėzaus draugija) – katalikų vienuolių ordinas. Turi apie 25000 narių. Ordiną 1534 m. Paryžiuje įsteigė ispanas I.Lojola kovai su reformacija. Į Lietuvą jėzuitai atvyko 1569 m. iš Lenkijos.

Joga (skr. susijungimas, susiliejimas) – viena ortodoksinių indų filosofinių sistemų, taip pat ja pagrįsta asketinė mistinė praktika dvasiniam tobulumui pasiekti.

Juodasis Akmuo – musulmonų šventenybė – akmuo, įmūrytas jų pagrindinės šventyklos Kaabos (Meka) sienoje.

Kalėdojimas – katalikų dvasininkų lankymasis savo parapijiečių namuose per kalėdinį laikotarpį.

Kama – indų meilės dievas. Vedų tekstai nusako Kamą kaip „savaime gimusį“, išėjusį iš Brahmos širdies.

Karma (skr. karma(n) – veiksmas, poelgis) – viena svarbiausių indų religinės filosofijos sąvokų, reiškianti žmogaus veiksmų per jo eilinę egzistenciją visumą, nulemiančią jo artimiausią persikūnijimą.

Kontempliacija – didelis susikaupimas, susimąstymas, susitelkimas, meditacija.

Koranas – pagrindinė musulmonų šventoji knyga – vadinamasis Alacho apreiškimas Mahometui. Koraną sudaro 114 skyrių. Didesnioji Korano dalis yra rimuota proza.

Krikščionys Evangelikai – protestantų religinė bendruomenė, praktikuojanti suaugusiųjų krikštą.

Krišna – induistų piemenų dievas, populiariausias Višnos avatara (įsikūnijimas), tikriausiai istorinis asmuo, vėliau sudievintas.

Krivis – vyriausiasis baltų žynys.

Lamaizmas – tibetiškasis budaizmas, susiformavęs Tibete.

Leta – senovės graikų mituose – užmaršties upė požemio karalystėjė (Hade). Vėlės, atsigėrusios vandens iš Letos, užmiršdavusios žemiškąjį gyvenimą.

Levitai – biblinio judaizmo dvasininkai.

Macas – žydų Velykų valgis – paplotėlis iš neraugintos, nesūdytos kvietinių miltų tešlos.

Mahometas (570–632) – islamo kūrėjas ir arabų teokratinės valstybės organizatorius. Musulmonų pranašas.

Mamona – sirų turto, pelno, godumo dievybė.

Manija – senovės graikų deivė – beprotybės, kurią ji siųsdavusi įstatymus ir papročius pažeidusiems žmonėms, personifikacija.

Mantra (skr.) – vedizme ir brahmanizme – maldos maginė formulė.

Mara (skr. ir pali mara – naikinantis) – budizmo dievybė – blogio, gyvybės priešybės personifikacija. Svarbiausia Maros funkcija – trukdyti bodisatvoms tobulėti.

Masonai – tarptautinis etinio pobūdžio judėjimas, turintis antiklerikalizmo ir religinės mistikos elementų. Atsirado 1717 m. Londone.

Mečetė – musulmonų kulto pastatas.

Medina (arab. medinat – miestas) – miestas oazėje, į kurį 622 m. persikėlė Mahometas. Mahometo ir jo dukters Fatimos kapai Medinoje yra vienas musulmonų piligrimystės objektų.

Meditacija (lot. meditatio – mąstau) – susimąstymas, pasinėrimas į savo mintis, gilaus susikaupimo būsena.

Merkurijus (Mercurius) – romėnų prekybos dievas, keliautojų globėjas. Tapatintas su graikų Hermiu.

Mikalda – pagal padavimą – Sabos (dabar Jemeno teritorija) karalienė, tryliktoji žydų pranašė, gyvenusi VI a. pr. Kr. Pokalbiuose su tuometiniu žydų karaliumi Saliamonu Mikalda pranašavo apie būsimojo Mesijo atėjimą į Žemę, bei ženklus, liudijančius besiartinančią visuotinio teismo dieną (pasaulio pabaigą) maždaug 2000 metais po Mesijo nukryžiavimo.

Minerva – romėnų deivė, menų ir amatų globėja. Tapatinta su graikų Atėne.

Mūzos (gr. musai) – senovės graikų deivės – meno ir mokslo globėjos: Erata (erotinės poezijos), Euterpė (lyrinės poezijos), Kaliopė (epo ir iškalbos), Klėja (istorijos), Melpomenė (tragedijos), Polihimnija (himnų ir muzikos), Talija (komedijos), Terpsichorė (šokių) ir Uranija (astronomijos).

Naujasis Testamentas – Biblijos dalis, kurią savo kanonu pripažįsta tik krikščionių bažnyčios. Susideda iš 27 knygų. Pagrindą sudaro keturios Evangelijos.

Nirvana (skr. gesimas, vėsimas, nykimas) – viena svarbiausių budizmo sąvokų, reiškianti aukščiausiąją realybę ir žmogaus gyvenimo galutinį tikslą.

Okultizmas (lot. occultus – slaptas) – tikėjimas, kad gamtoje ir žmoguje yra paslaptingų antgamtinių jėgų, bei su juo susiję maginio pobūdžio veiksmai.

Orfėjas – senovės graikų mitinis Trakijos dainininkas, muzikantas ir poetas.

Orgijos (gr. orgia) – senovės graikų slaptos religinės apeigos. Graikijoje ir Romoje orgijos įgijo neigiamą (slapto ištvirkavimo) reikšmę.

Pagonybė – nuo IV a. vidurio krikščioniškoje literatūroje vartojamas terminas pirmykščiams religiniams tikėjimams ir kultams apibūdinti. Pagonybės sąvoka kulto prasme artima stabmeldystės sąvokai.

Panteonas: 1) Kurios nors politeistinės religijos dievų visuma; 2) Visų dievų šventykla senovės Graikijoje ir Romoje.

Pelenų diena – katalikų šventė, pirmoji Gavėnios diena – trečiadienis po užgavėnių.

Persefonė – senovės graikų mirštančios ir atgimstančios gamtos, mirusiųjų pasaulio deivė.

Poseidonas – senovės graikų jūros dievas, jūrininkų ir žvejų globėjas.

Prometėjas – senovės graikų titanas – žmonių gynėjas nuo dievų savivalės, žmonijos globėjas.

Puranai (skr. purana – senovinis) – senovės graikų anoniminiai tekstai – induizmo šventosios knygos.

Puritonai (angl. puritans, lot. puritas – švarumas) – radikalioji Reformacijos srovė XVI–XVII a. Anglijoje ir Škotijoje.

Rabinas (hebr. rabbi – mano mokytojas) – judėjų dvasininkas, tikybos mokytojas, teisėjas, religinės bendruomenės vadovas.

Rama – indų epų herojus, vėliau sudievintas. Induistai laiko Ramą septintąja dievo Višnaus avatara.

„Ramajama“ – indų epinė poema, sukurta IV a. pr. Kr. „Ramajamą“ sudaro 7 knygos iš 24000 dvieilių. Svarbiausias poemos motyvas – Ramos ir jo žmonos Sitos gyvenimas. „Ramajama“ turėjo didelę reikšmę induizmo raidai.

Reformacija (lot. reformatio – pertvarkymas) – XVI a. religinis visuomeninis sąjūdis Europoje, siekęs reformuoti katalikybės doktriną, kultą, bažnyčią ir davęs pradžią protestantizmui. Formali reformacijos pradžia buvo 1517 m., kai M. Liuteris Vitenberge paskelbė 95 tezes.

Reinkarnacija (lot. re – vėl + incarnatio – įsikūnijimas) – eschatologinė mirusio žmogaus sielos persikūnijimo koncepcija.

Rigveda (Himnų knyga) – pirmoji iš keturių Vedų – seniausias Indijos literatūros paminklas. Sukurta maždaug 1500 – 1000 m. pr. Kr.

Samaveda (skr. saman – melodija + veda – žinojimas) – viena iš keturių Vedų – Giesmių veda arba Giesmių mokslas.

Sandoros skrynia – judėjų kulto įrenginys – medinė paauksuota dėžė, kurioje buvo laikomos lentelės su išrašytais dešimčia Dievo įsakymų. Dingo, kai babiloniečiai 586 m. sugriovė Jeruzalės šventyklą.

Sansara (skr. persikūnijimas) – vienas svarbiausių induizmo, budizmo ir džainizmo doktrinų elementų. Visko, kas gyva, giminiškumo idėja: siela po mirties gali įsikūnyti kiekvienoje kitoje gyvoje būtybėje – gyvūne, žmoguje ar dievybėje.

Soboras (rus. sobor) – svarbiausioji stačiatikių vyskupijos, vienuolyno ar kremliaus cerkvė.

Sodoma ir Gomora – legendiniai miestai prie Jordano žiočių ar Negyvosios jūros pakrantėje. Pasak Biblijos, Jahvė juos sudeginęs už palaidą žmonių gyvenimą, išsigelbėti leidęs tik Lotui su šeima.

Stigma (gr. stigma – dėmė, ženklas) – senovės Graikijoje ir Romoje – ženklas, kuris buvo išbadomas arba išdeginamas belaisvių ir nusikaltėlių kūne. Krikščionybėje – raudonos dėmės arba žaizdos, atsirandančios ant kai kurių tikinčiųjų kūno – tose vietose, kur buvo sužeistas nukryžiuotas Kristus.

Sura (arab. laipsnis, eilė) – Korano skyrius. Jų yra 114.

Sutros (skr. siūlas): 1) Senovės indų brahmanistų, budistų, aforizmų, glaustų formuluočių rinkiniai; 2) Budistų tekstai, pateikti kaip Budos ar jo mokinių kalbos.

Šabas (jidiš.k. šabes, hebr. šabbat – ramybė) – septintoji judėjų savaitės diena (atitinka krikščionių šeštadienį) skirta ilsėtis ir Jahvei garbinti.

Šahada (arab. šahida – liudyti) – musulmonų tikybos išpažinimas. Išreiškiamas formule: „Nėra kito Dievo, išskyrus Alachą, ir jo pranašas yra Mahometas“.

Šyva – vienas populiariausių induizmo dievų.

Talmudas (hebr. talmud – mokslas) – religinių, teisinių, etinių judaizmo normų rinkinys.

Temidė (Themis) – senovės graikų teisingumo deivė. Vaizduojama su raiščiu ant akių ir svarstyklėmis rankoje.

Tera – Japonijos budistų šventykla. Sudaro aštuoni sakraliniai pastatai, išdėstyti plačioje mūru aptvertoje teritorijoje.

Upanišados (skr. slaptas mokslas) – senovės indų filosofiniai ir religiniai tekstai, Vedų dalis. Upanišadų yra apie 200. Seniausios sukurtos VIII – VII a. pr. Kr.

Uranas (Uranos) – senovės graikų dievas – dangaus personifikacija.

Valkirijos – senovės skandinavų karo, mirties ir likimo deivės.

Valpurgijos naktis – pagoniška senovės germanų pavasario šventė gegužės pirmosios naktį.

Vedizmas, vedų religija – seniausia žinoma Indijos teritorijoje išpažinta religija. Atsirado maždaug prieš tris tūkstančius metų.

Vedos (skr. veda – žinojimas, mokslas (šventasis)) – seniausieji indų tekstai sanskrito kalba, sukurti arijų genčių.

Venera (Venus) – romėnų meilės, grožio deivė, tapatinta su Afrodite.

Vesta – romėnų namų, vėliau tik valstybės židinio deivė.

Viktorija (Victoria) – romėnų pergalės deivė. Atitinka graikų Nikę.

Višnus – vienas iš trijų vyriausių brahmanizmo ir induizmo dievų.

Žemyna – senovės lietuvių žemės deivė.

Views All Time
Views All Time
39774
Views Today
Views Today
1
0 0