Ne mes vieni, baltieji, susirūpinę tuo, kas dedasi arabų pasaulyje. Apie tai karštai diskutuoja jie patys – nuo Maroko iki Persų įlankos. Arabai klausia, kodėl jie visą laiką vėluoja į istorijos traukinį? Juk nebūtų teisinga regiono vadinti nelaimės zona. Jis turtingas nafta, žmonių paveldas, kultūrinis, religinis, kalbos paveldai irgi turtingi. Nėra ten visuotinio skurdo ir bado. Nėra žymios etninės, tautinės nesantaikos, kaip Afrikoje, Balkanuose ar kitose Europos dalyse. Arabai jau seniai nei kolonijos, nei neokolonijos. Arabų šalys išsilaisvino seniai. Bet jose visur valdo autokratai, vienvaldžiai, kurie valdžią atiduoda tik tada, kai miršta. Rinkimai ten – komedija.

Arabų pasaulis – tai 22 šalys, priklausančios Arabų Lygai. Jose gyvena 280 mln. žmonių. Beveik tiek pat, kiek Jungtinėse Valstijose. Jaunų žmonių nuošimtis ten didesnis negu bet kur pasaulyje. 38 proc. arabų jaunesni negu 14 metų. Jie dabar gyvena 15 metų ilgiau, o naujagimių miršta dviem trečdaliais mažiau. Bendros pajamos didesnės negu bet kuriame besivystančiame pasaulio regione. Ir visgi vienas arabas iš penkių priverstas gyventi už du dolerius per dieną. Gyventojų pajamos auga, bet tik pusę procento per metus. Mažiau negu bet kuriame kitame besivystančiame regione. Vadinasi, vidutiniam arabui reikės laukti 140 metų, kol jo pajamos bus dvigubai didesnės. O juk kai kuriose pasaulio zonose pajamos tampa dvigubai didesnės per dešimt metų. Toks menkas pajamų didėjimas ir milžiniškas gyventojų prieaugis reiškia, kad čia nuolat augs nedarbas. Jau dabar 12 mln. žmonių (15 proc. darbingų) neturi darbo. 0 2010-aisiais bedarbių gali būti jau 25 milijonai.

Kas kliudo arabams pakilti? Stoka trijų svarbiausių elementų – laisvės, mokslo ir teisių moterims. Tų trijų komponentų deficitas neleidžia sugniuždytiems ir susierzinusiems arabams tinkamai išnaudoti didžiules regiono galimybes. Laisvės nebuvimas paaiškina pagrindines arabų pasaulio nesėkmes. Kai šalyje egzistuoja visiškas vienvaldiškumas, lauk bėdos. Juk rinkimai arabų pasaulyje arba falsifikuojami, arba jie tokie, kokie būdavo Sovietų Sąjungoje. Vykdomoji valdžia nėra aiškiai atskirta nuo teismų. Spaudos laisvės arba nėra, arba ji apribota. Šeimos valdomos senių, kurie nebūtinai – išmintingi ir mokyti. Didžioji demokratizacijos banga, kuri persirito pasauliu per pastaruosius kelis dešimtmečius, arabų valstybes aplenkė. Aukšti valdininkai, tiek ministrai, tiek ir kaimo viršaičiai, skiriami vien per pažintis. Žmonės gauna pareigas ne todėl, kad ką nors moka gerai daryti, o todėl, kad pažįsta savo viršininką.
Jungtinių Tautų pranešimuose pripažįstama, kad arabų šalys išleidžia mokykloms pinigų daug, didesnį nuošimtį negu bet kuris kitas besivystantis regionas. Bet lėšos naudojamos blogai ir mokymo kokybė nuolat smunka. Tarp mokyklų sistemos ir darbo rinkos nėra ryšio. Neraštingų suaugusių sumažėjo, ir vis dėlto jų vis tiek dar labai daug. 65 milijonai suaugusiųjų nemoka nei skaityti, nei rašyti. 10 milijonų vaikų išvis nelanko mokyklos. Tik pusė procento gyventojų naudojasi internetu. Tik vienas procentas gyventojų turi kompiuterius.
Be to, arabai nesielgia su moterimis kaip su visaverčiais žmonėmis. Pasak Jungtinių Tautų, tai – nusikaltėliškas jėgų švaistymas. Kaip gali klestėti visuomenė, kuri naudoja tik pusę turimų galimybių ir pajėgumų? JT analitiniame pranešime rašoma: “Šalis gali vystytis, jeigu jai trūksta vieno arba dviejų paminėtų komponentų. Bet kai valstybė neturi visų trijų komponentų vienu metu, viskas tokioje šalyje blogės. Ir nėra jokių apčiuopiamų istorinių priežasčių, kurios atvedė arabų šalis prie tokios padėties”.
Po Antrojo pasaulinio karo arabai labiausiai rūpinosi išvaryti didžiausias Vakarų valstybes, kurios tuo metu kontroliavo didžiąją regiono dalį. Tada arabai rūpinoso išvaduoti tautą, pamiršdami, jog ir asmenybė turi būti laisva. Ir kai Didžioji Britanija su Prancūzija gana taikiai pasitraukė, naujosios arabų vyriausybės paėmė į savo rankas kolonizatorių įkurtą administraciją. Tiksliau tariant, perėmė kolonizatorių teises ir privilegijas. Taigi svetimus kolonizatorius pakeitė savi, nė kiek ne geresni.

Didžiulį šešėlį ant viso politinio ir ekonominio regiono gyvenimo meta arabų ir Izraelio konfliktas. Ginklo jėga jis neišsprendžiamas. Taikiai susitarti nesiryžta nė viena pusė. Žydai nori turėti savo tėvynę. Jų kaltė, jeigu tai – kaltė, kad jie grįžo labai pavėlavę. Pavėlavo 1700 metų. Arabai jiems tokios grįžimo teisės nepripažįsta. Dar daugiau – arabus žeidžia tai, kad Izraelis okupavo ir grynai arabų palestiniečių žemes. Žydai teisinasi, kad jie tas žemes užgrobė, siekdami savo valstybės saugumo, siekdami atitolinti pavojų būti užpultais. Tačiau Izraelio vanagai, jų – daug, linkę po truputį išstumti apskritai palestiniečius iš jų žemių.
Šis konfliktas – didelė kliūtis arabų regiono raidoje. Jis neleidžia arabams susikoncentruoti vidaus problemose. Laimė, mada dėl savo vargų kaltinti kitas valstybes šiandien mažesnė, negu ji buvo šaltojo karo metais, kai SSRS ten sąmoningai, specialiai pūtė arabų nacionalizmo ir imperialistų kaltės dūdą. Juk SSRS teritorijoje buvo keli šimtai specialiųjų mokyklų bei stovyklų, kuriose palestiniečiai, sirai, egiptiečiai, irakiečiai mokėsi karo meno, marksizmo, komunizmo.

Dabar, po teroro aktų Niujorke ir Vašingtone, vienvaldžiai arabų šalių vadovai rado naują pateisinimą savo vienvaldystei. Platinama idiotiška, kitaip nepavadinsi, versija, esą tie lėktuvų smūgiai į dangoraižius – tai pačių amerikiečių arba net Izraelio žvalgybos darbas. Skelbiant tokius dalykus, faktai neturi jokios reikšmės. Faktai paprasčiausiai ignoruojami.
Jungtinių Tautų pranešimuose apie padėtį arabų pasaulyje labai atsargiai kalbama ir apie Islamo įtaką regiono gerovei. Niekas neabejoja, jog kadaise religija čia atliko labai teigiamą vaidmenį – mokė tausoti gyvybę, taiką, gerbti kitus tikėjimus, gyventi higieniškai, šelpti vargšus, mankštintis, nevartoti alkoholio… Tačiau vėliau Islamas sustabarėjo ir daugelyje šalių pateko į fanatikų fundamentalistų rankas. Jeigu krikščionybė netobulėtų, o laimei ji tobulėja, mes iki šiol turėtume inkviziciją, laužuose būtų deginami eretikai, raganos, astronomai. Taigi daugelis ekspertų mano, kad sustabarėjęs islamas … kaltas dėl pažangaus arabų mąstymo gniuždymo. Arabų mokyklose, tiek religinėse, tiek viešosiose, nuo pat pirmos dienos mokoma, kad negalima laužyti ar pažeisti tradicijų, kad reikia gerbti autoritetus, kad tiesą galima patirti tik skaitant šventuosius raštus, o ne bandymų ir eksperimentų keliu…
Tokiais būdais blokuojant bet kokį kritišką mąstymą ir naujoves, mokyklai visiškai atitrūkus nuo ekonomikos, verslo, pramonės, žemės ūkio poreikių, didžiulė armija jaunų, neišprususių, neturinčių darbo arabų blaškosi, ieškodami priešų ir kaltininkų. Matydami prieš save užvertus kelius, arabai ima jausti rūščią neapykantą Vakarams, esą čia kaupiasi visų jų bėdų priežastys. Nieko nuostabaus, kad jų, neišsilavinusių, fanatiškai tikinčių Alachą, Vakarai nemėgsta, kad pasiūlo tik pačius juodžiausius darbus.

Jeigu padėtis liks tokia, kaip dabar, jeigu arabų civilizacija nesikeis, o tik didės žmonių skaičius, pasaulį gali ištikti katastrofa. Kas gali pakeisti mokyklų ir mokymo sistemą Saudo Arabijoje, Egipte, Sirijoje ar Irake iš šalies? Niekas. O pačios valstybės nė piršto nepajudina demokratijos link, kuri laikui bėgant viską pastatytų į savo vietas.
Todėl didelę reikšmę turi bandymas įdiegti demokratiją Afganistane. Tai – ne arabų šalis. Bet visgi musulmoniška. O, jeigu ten pavyktų sukurti gerą, sektiną pavyzdį?! Kitas galimas variantas – Irakas. Tokia tikroji prieš Sadamo Huseino diktatūrą organizuojamo karinio žygio prasmė. Masinio naikinimo ginklų sunaikinimas ir teroristų autoriteto nuvertimas – tik pirmoji, akivaizdžioji žygio prieš Bagdadą prasmė. Bandymas būtent čia atidaryti langą demokratijai į arabų pasaulį gali būti ir sėkmingas. Mat valstybė – labai turtinga. Tada laimėtumėme visi. Tada arabai nesakytų, jog dėl jų prakeiksmo kalti tik Vakarai.

Algimantas ČEKUOLIS

Parengta pagal “Valstiečių laikraščio” publikacijas.
2003.04.06.

Views All Time
Views All Time
3966
Views Today
Views Today
1
0 0