Mokslai

Pradėdami svarstyti filosofijos specifiką, negalime išvengti jos statuso klausimo: ar filosofija - tai mokslas, ideologija, pasaulėžiūra, ar kokia kita visuomeninės sąmonės forma. Mūsų laikais, kai visuomenės gyvenime visose srityse viešpatauja mokslas, svarbiausias tampa filosofijos moksliškumo klausimas. Tuomet kyla klausimas, ką laikyti mokslu? Sakykime, ar botanika yra mokslas, ar paprasta taksonomija, t.y. empirinių faktų norminis aprašymas? Atsakyti į tai ne taip lengva. Žymiai sunkiau filosofijos atveju. Taigi toliau teks apsvarstyti filosofijos ir mokslo santykį. Galbūt filosofija yra pasaulėžiūra, t.y. socialinių grupių ir klasių mąstymo stilius, apibūdinantis jų gyvenimo ir veiklos būdą? Jeigu pasaulėžiūra politizuota, tai ji yra ideologija. Kyla natūralus klausimas: ar filosofija yra ideologija? Pasaulėžiūra gali būti ne tik asmeninė arba politinė, bet ir religinė. Religijos pagrindinis klausimas - žmogaus ir Dievo tarpusavio santykiai. Taigi būtina aiškinti taip pat filosofijos ir religijos santykį. Filosofija egzistuoja tam tikroje kultūroje ir negali nuo jos nepriklausyti. Tuomet kyla naujas klausimas apie filosofijos vietą visuomenės kultūroje. Aristotelis (384-322 pr. Kr.) traktavo filosofiją kaip metafiziką, t.y. kaip mokymą apie būties ir pažinimo pradmenis, nors ir nevartojo šio termino, pasirodžiusio tik 1 amžiuje pr. Kr. I. Kantas (1724-1804) modifikavo problemą keldamas klausimą, ar gali metafizika būti mokslinė. Taigi tampa aktualus klausimas apie filosofijos kaip metafizikos santykį su mokslu. Šitaip, nors ir ne visai išsamiai, išryškėjo klausimai, charakterizuojantys filosofijos specifiką.

Siūlau skirti parafiziką, fiziką ir metafiziką. Pradėkime nuo fundamentalaus termino. Füsis graikiškai reiškia „gamta, mokymas apie gamtą", para - „aplink, lyg tai, šalia". Taigi išryškėja parafizikos reikšmė - „lyg mokslas, lyg žinojimas". Meta reiškia „su kaupu, virš, per", t.y. metafizika - tai „daugiau, negu žinojimas". Terminų kategorinė prasmė paaiškės nagrinėjant toliau. O iš pradžių paanalizuokime situaciją, kuri padėtų suprasti metafiziką, kaip filosofijos pirmtakę. Sakykime, medžioklėn į mišką išvyko medžiotojas. Miškas - tai vieta, aplinkybės, kuriose jam tenka veikti. Medžiotojas yra ne tiek stebėtojas, kiek dalyvis tos situacijos, kurioje jis yra. Jis - dalyvis pačia tikriausia šio žodžio prasme - situacijos dalis. Tęsdamas dalyvio apibūdinimą pridursiu, kad jis neatskiriamas nuo situacijos, nesupriešinamas su ja, priešingai, su ja sudaro integralią visumą. Kitaip tariant, miškas su gyvūnais medžiotojui yra duoti ne objektyviai, o subjektyviai dėl noro ir poreikio medžioti. Tai reiškia, kad miškas jam ne esamybė, o reikiamybė: dalyvis šiuo atveju ne objektyvuotas, neiškyla kaip objektas. Kitaip sakant, šiuo atveju nėra dvasinio nuotolio (distancijos) tarp žmogaus ir pasaulio. Dvasinis nuotolis atsirastų tik objektyvinimo atveju, sąlygojančiu ne dalyvį, o stebėtoją. Pastarasis yra už empirinės situacijos ribų, tačiau ne erdvės atžvilgiu: stebėtojas nedalyvauja gyvenime - tarp jų yra dvasinė distancija, padaranti gyvenimą stebėjimo objektu. Būdamas miške kaip stebėtojas, žmogus gali būti biologas, zoologas, menininkas, bet jokiu būdu ne žvejas ar medžiotojas. Stebėjimo rezultatas - tai kokia nors pažinimo ar meno raiška.

Fiziką aš suprantu ne kaip specialų mokslą, egzistuojantį greta chemijos, biologijos ir kitų, o pagal senovės graikų žodžio füsis reikšmę - mokslą apie gamtą ir netgi mokslą kaip tokį. Jau buvo minėta, kad dalyvis negali būti mokslo pažinimo subjektas apskritai, nes gamta jo suvokiama ne kaip objektas, o subjektyviai, remiantis vertybėmis. Norint imtis moksliškai tyrinėti gamtą, būtina ją objektyvizuoti, laikyti ją objektų, o ne dalyvio veiklos lauku. Tuo tikslu reikia nustatyti dvasinį nuotolį tarp gamtos ir žmogaus ir suvokti gamtą ne iš vidaus, o iš išorės. Kitaip tariant, reikia būti ne jos dalimi, ne savu, o svetimu, pašaliniu. Tai reiškia, kad užsiimant mokslu būtinas susvetimėjimo ir nušalinimo procesas. To proceso rezultatas - stebėtojas, kuris ir tegali būti mokslo subjektas. Jeigu dalyvis mąsto ,,vertybiškai", būtent mitais ir mitologemomis, tai stebėtojas, analizuodamas jam priešinamą objektą, gali gretinti objekto elementus tarp savęs, vengdamas šių elementų lyginimo su savo vertybėmis. Elementų gretinimas tarp savęs sąlygoja galimybę formuoti svarstomų elementų skiriamuosius požymius, kurie sudaro sąvokos turinį ir jo diskretinę struktūrą. Stebėtojo minties forma yra sąvoka, nukreipta į pasaulį kaip į diskretinę, o ne kaip į kontinualią visumą. Minties ir jos objekto diskretiškumas numato sąmonės analitinę veiklą. Analizę sudaro minties eiga nuo visumos prie ją sudarančių elementų ir dalių. Reikia pasakyti, kad stebėtojo analizei būdingas įsisąmoninimo pobūdis. Dalyvis taip pat negali neanalizuoti, bet jo analitinė veikla esti antraeilė, svarbiausia yra visumos, o ne jos dalių sinkretiškas suvokimas. Šitaip fizika, nukreipta į diskretinę struktūrą, analizuoja, formuodama sąvokas, t.y. žinojimą apie pasaulį. Tai - konceptualusis tikrovės suvokimas.

Metafizika atsirado kaip reakcija į stebėtojo pozicijos vienpusiškumą. Stebėtojo priešingybė yra dalyvis. Todėl metafizikoje dominuojančiu aspektu tapo dalyvio pozicija. Tačiau tai nebuvo grįžimas prie mitologizmo: metafizikas visa pakopa aukščiau už dalyvį-mitologą. Metafizikai būdinga ne tik dalyvio, bet ir stebėtojo pozicija. Reikalas tas, kad pati metafizika egzistuoja stebėtojo dėka. Todėl ji tęsia abi kryptis, jas sintezuoja. Tikslinga pabrėžti, kad stebėtojo poziciją atitinka tik konceptualaus tipo diskretinė sąmonė. Konceptualios visos šios mokslo formos: chemija, fizika (siaurąja prasme), biologija, astronomija ir kt. Nemokslinės diferencijuotos sąmonės formos (filosofija, menas, religija ir kt.) taip pat, jeigu ir ne konceptualios, tai būtinai diskretinės. Nyderlandų filosofas B. Spinoza (1632-1677) būtent taip suprato filosofiją ir savo filosofinę doktriną dėstė geometriškai: formulavo apibrėžimus ir aksiomas, kuriomis remdamasis įrodinėjo teoremas. Iš tikrųjų metafizikos, kaip ir jos filosofinės formos, prigimtis kitokia. Reikalas tas, kad stebėtojo pradėtas diferencijavimo procesas nėra jo visiškai kontroliuojamas, bet turi ir savo raidos logiką. Jeigu metafizika būtų diskretinė ir konceptuali, ji būtų ne metafizika, o fizika. Tiksliau, viena iš jos formų, greta chemijos, biologijos ir kt. Tuomet teisus būtų B. Spinoza su savo mokslinės filosofijos idealu.

Filosofija ir religija yra dvi pagrindinės metafizikos formos. Racionalus religinių klausimų svarstymas, teologija, apskritai sunkiai atskiriama nuo filosofijos. Tomas Akvinietis (1225-1274), viduramžių vienuolis-dominikonas, yra tiek filosofas, tiek ir teologas. Bendra tarp filosofijos ir religijos tai, kad, kaip metafizika, jos nepriklauso nuo patirties, priešingai, ją sąlygoja. Kokia mūsų patirtis, priklauso nuo to, kokią religiją mes išpažįstame, kokios filosofijos mes laikomės (nebūtinai sąmoningai ar profesionaliai). Žodžiu, metafizika yra mūsų patirties sąlyga. Skirtumas tarp filosofijos ir religijos tai, kad pirmoji yra racionali metafizika, o antroji - iracionali. Filosofija racionali ta prasme, kad ji operuoja racionaliomis idėjomis, kurios gali būti kritikuojamos. Be to, visada galima keisti ir tobulinti filosofijos turinį. Visa tai absoliučiai nebūdinga religijai. Jos samprotavimai remiasi ne idėjomis, o mitais ir dogmatais, kurie nekritikuotini ir apskritai racionaliai nesvarstytini. Religijoje nėra jokių definicijų. Sunku įsivaizduoti judaizmo ar krikščionybės apibūdinimus „Dievas - tai...". Neįmanoma nagrinėti iracionalumo racionaliai. Pavyzdžiui, ką racionalaus galima pasakyti apie tai, kad Marija yra mergelė ir tuo pat metu Jėzaus motina?! Negali būti pakeistas nė vienas Šventųjų tekstų (Biblijos, Korano ir kt.) - vienos ar kitos religijos pagrindo - žodis. Bet kokios religijos naujovės veda ne į jos tobulinimą, o į ereziją ir naujų tikėjimų formavimąsi. Gerai žinomos krikščionybės erezijos (arijonizmas, manicheizmas, gnosticizmas ir kt.). Bandymas reformuoti krikščionybę ją ne tobulina, o sudaro galimybę atsirasti naujoms bažnyčioms (liuteronų, kalvinų, babtistų, Jehovos liudytojų, mormonų ir kt.).