Frydrichas Nyčė - Anapus gėrio ir blogio.Ateities filosofijos preliudija - Pratarmė

Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Tarkime, jog tiesa yra moteris,- kaip? Argi nepagrįstai įtarinėjama, kad visi dogmatiški filosofai menkai suprato moteris? Kad tas perdėm rimtas ir įkyriai landus artėjimo prie tiesos būdas buvo netikusi ir nederama priemonė moters širdžiai pavergti? Žinoma, jos niekas ir neužkariavo - kiekviena dogmatikos forma stovi šiandien tiesos akivaizdoje susikrimtusi ir nusiminusi. J e i g u ji apskritai dar stovi! Kai kurie pašaipūnai teigia, kad ji seniai guli paslika ant žemės ir net mirtimi vaduojasi. Rimčiau kalbant, pagrįstai galima tikėtis, kad visas dogmatizavimas filosofijoje, atrodantis toks giliamintis ir iškilmingas, iš tikrųjų buvo tik naivus vaikiškumas ir pradžiamokslis ir kad jau turbūt greit ateis laikas, kai bus aiškiai suvokta, k i e k nedaug tereikia norint padėti didingo ir besąlygiško filosofijos statinio (dogmatikai iki šiol rentė tik tokius) kertinį akmenį,- užtenka kokio nors prieštvaninio liaudiško prietaro (pavyzdžiui, sielos prietaro, dar ir dabar siautėjančio filosofijoje prietaringų "subjekto" ir "Aš" sąvokų pavidalu), galbūt kokio nors žodžių žaismo, gramatikos vilionių arba drąsaus labai ribotų, labai asmeniškų, labai žmogiškų, perdėm žmogiškų faktų apibendrinimo. Matyt, dogmatikų filosofija buvo tik, tūkstantmečių senumo pažadas, panašus į tą, kokiu anksčiau buvo astrologija, kuriai iki šiol išeikvota darbo, pinigų, įžvalgaus proto ir kantrybės turbūt daugiau nei kokiam nors rimtam mokslui,- jai ir jos "nežemiškoms" pretenzijoms Azijoje ir Egipte turime būti dėkingi už didįjį architektūros stilių.

Lokas ...tuščia kaip lenta, prieš mokytojui įeinant į klasę...

Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Į namus Sofija grįžo pusę devintos. Pusantros valandos vėliau, nei sutarta, nors iš tiesų dėl nieko nebuvo tariamasi. Ji tik praleido pietus, palikusi mamai raštelį, kad grįš vėliausiai septintą valandą. - Daugiau to nepakęsiu, Sofija. Turėjau skambinti į informaciją ir teirautis Alberto, gyvenančio senamiestyje. Iš manęs tik pasijuokė. - Nebuvo taip lengva išeiti. Manau, kad greitai turėtų paaiškėti didelė paslaptis. - Kvailystės! - Ne, tikra tiesa. - Ar nors pakvietei jį į šventę sode? - Oi, visai pamiršau. - Bet dabar privalau jį pamatyti. Rytoj būtinai. Jaunai mergaitei nedera šitaip susitikinėti su vyresniu vyru.

Natūrfilosofai ...niekas iš nieko neatsiranda...

Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Kai pavakare iš darbo parėjo mama, Sofija sėdėjo sūpynėse ir mąstė, koks galėtų būti ryšys tarp filosofijos kurso ir Hildės Meler Knag, kuriai, regis, nė kiek nerūpėjo gimtadieninis atvirukas nuo jos tėvo. - Sofija! - iš tolo pašaukė mama. - Tau yra laiškas! Ji krūptelėjo. Juk pati išėmė paštą, tad laiškas tegalėjo buti filosofo. Ką pasakyti mamai? Sofija iš lėto nusirangė nuo sūpynių ir nuėjo pasitikt mamos. - Be pašto ženklo. Turbūt meilės laiškas. Sofija paėmė voką. - Neatplėši? Ką ji galėjo atsakyti? - Ar matei, kad kas nors atplėšinėtų meilės laiškus, kai mama žiūri per petį?

Pokalbiai su savimi - Aurelijus AUGUSTINAS - 9

Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Vadinasi, tu neneigi, kad, kuomet mokeisi šių dalykų, mokeisi to, kas teisinga. Mat, jei tai, kad Dedalas skrido, būtų teisinga, o vaikai laikytų tai pramanytu pasakojimu ir pasakotų kaip pramanyta, tai savo galvose jie turėtų klaidingus dalykus būtent dėl to, kad dalykai, kuriuos jie pasakotų, būtų teisingi. Štai iš čia ir išplaukia tai, kuo mes anksčiau stebėjomės: pasakojimas apie Dedalo skrydį negalėtų būti teisingas, jei nebūtų klaidinga, kad Dedalas skrido.

Jei ne grybai, ir ne uogos…

Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Miškas yra ne tik medienos šaltinis, bet jis atlieka ir apsauginę, sanitarinę bei rekreacinę funkcijas. Miškas, be to, žmonėms teikia daugybę kitų naudingų produktų, tai - grybai, uogos, riešutai, vaistažolės, medus ir pan. Lietuvos miškų dirvožemis labai įvairus, o tai sudaro gana palankias sąlygas miško gėrybėms augti, daugintis ir brandinti derlių. Orientaciniais statistikos duomenimis mūsų miškuose kasmet užauga ir subręsta apie 45 tūkst. tonų grybų, 32 tūkst. tonų - vaisių bei uogų, 2 tūkst. tonų - vaistažolių. Šių produktų bendra vertė, ypač pietryčių Lietuvoje, daugiau kaip du kartus viršija medienos vertę. Todėl visai nenuostabu, kad prasidėjus šių gėrybių rinkimo sezonui, žmonės masiškai plūsta į miškus, dėl ko kyla nemažai problemų: padidėja miško gaisrų pavojus, naikinama miško paklotė ir grybiena, laužomi lazdynai, vaistažolių ir vaiskrūmių kerai. Ankstyvas dar neprinokusių spanguolių, bruknių ir riešutų rinkimas, mažina jų vertę. Šiuo metu už miško gėrybių rinkimą mokėti nereikia, todėl mažai dėmesio skiriama ir jų rinkimo laiko, rinkimo būdų reglamentavimui, lankytojų elgesiui miške ir pan.

Ugnius Mikučionis "Kuršių paminėjimai sagose"

Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Viduramžių (XII - XIV a.) skandinavų literatūra labai įvairi. Šiuo laikotarpiu užrašyta daug religinių bei pasaulietinių (juridinių, mokslinių, grožinių) originalių ir verstinių tekstų. Rašyta tiek lotynų, tiek gimtosiomis skandinavų kalbomis. Šioje publikacijoje aptarsime tik nedidelės šios raštijos dalies, vadinamųjų sagų, ypatybes ir raidą. Žodis saga (dgs. sögur) yra susijęs su veiksmažodžiu segja ‘pasakoti, sekti, sakyti'. Taigi pirminė jo reikšmė yra ‘(žodinis) pasakojimas, sakmė, poringė'. Visose sagose pasakojama apie praeitį - vienose apie tolimą, netgi mitologinę praeitį, kitose - apie netolimą, apie tokius įvykius, kurių amžininkai, liudininkai ir dalyviai dar tebegyvi tuo metu, kai pasakojama pati saga. Šie pasakojimai apie praeitį - sagos - viduramžiais būdavo mėgstama skandinavų pramoga (Pálsson 2000: 19-23). Vėliau, ėmus sagas užrašinėti, užrašytieji pasakojimai irgi imti vadinti sagomis, ir dabar išgirdę žodį saga visų pirma įsivaizduojame būtent raštijos paminklus. Kai kalbame apie sagų datavimą, irgi turime omenyje, kada viena ar kita saga buvo užrašyta. (Mėginti nustatyti, kada kuri saga buvo pradėta pasakoti, kada ji atsirado žodinėje tradicijoje - bergždžias reikalas; aišku tik tiek, kad jokia saga negali būti senesnė nei įvykiai, apie kuriuos joje kalbama. Taigi jei sagoje kalbama apie X a. pabaigos įvykius, akivaizdu, kad saga ir pradėta pasakoti ne anksčiau nei šis laikotarpis. Bet jei sagoje kalbama apie legendinę-mitologinę praeitį, tai galima mėginti nustatyti tik jos užrašymo, bet ne „atsiradimo" datą.)

Aurelija Malinauskaitė "Lietuvos žalioji ir Kunigaikščio žvelgaičio rinktinės"

Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Ginkluoto pasipriešinimo metais (1944–1953) Šiaurės ir Vidurio Lietuvoje kovojo dvi partizanų karinės formuotės – Lietuvos Žalioji ir Kunigaikščio Žvelgaičio. Kaip ir visos kitos partizanų rinktinės, jos veikė teritoriniu principu. Vykstant partizaniniam karui, ypač jo pradžioje, kai partizanų junginiai tik kūrėsi ir centralizavosi, taip pat karo pabaigoje, kai juos persekiojo ir naikino represinės struktūros, rinktinių teritorijų ribos nuolat kito. Kiekviena rinktinė turėjo savo vadovybę, štabą ir veikė subordinacijos principu. Jas sudarydavo batalionai arba kuopos, o nuo 1948 m. – keli (paprastai – trys) rajonai, 1949 m. pavadinti tėvūnijomis. Pagal LLA (Lietuvos laisvės armijos) programinius nuostatus, rinktinės turėjo veikti apskrities teritorijoje. Kunigaikščio Žvelgaičio rinktinė veikė 1945 m. įkurtoje Joniškio apskrityje, Lietuvos Žalioji rinktinė – Šiaulių apskrityje bei su ja besiribojančiuose Panevėžio apskrities valsčiuose, o nuo 1947 m. spalio mėn. – naujai sudarytoje Radviliškio apskrityje. Ginkluoto pasipriešinimo pabaigoje, mažėjant partizanų, rinktinių veiklos teritorijos didėjo. Keitėsi ir rinktinių pavadinimai. Pavyzdžiui, Genio rinktinė imta vadinti Voverės, vėliau – Kunigaikščio Žvelgaičio rinktine. Lietuvos Žalioji rinktinė iš pradžių buvo vadinama Žaliąja. Šiame straipsnyje pabandysime apžvelgti rinktinių istoriografiją, išanalizuoti ir palyginti jų veiklą per tris partizaninio karo etapus.

Secured By miniOrange