Mokslai

Bendrinė (literatūrinė) kalba yra tautos viešojo gyvenimo (rašto, mokyklos, literatūros, masinių komunikacijos priemonių) kalba. Daugelyje kraštų funkcionuoja ir kaip inteligentų tarmė. Nuo teritorinių ir socialinių dialektų bendrinė kalba skiriasi tuo, kad a) turi ne tik akustinę, bet ir vizualinę išraišką (raštą), b) joje dominuoja rašytinis ar sakytinis monologas, c) sudėtingesnė ir turtingesnė vad. funkcinių stilių sistema. Yra ir kitokių bendrinės kalbos ir dialektų skirtumų, bet jie beveik visi išvedami iš pirmųjų dviejų – rašytinės išraiškos prioriteto2 ir monologinės formos. Rašytinės išraiškos dominavimu galima paaiškinti net tokias bendrinei kalbai būdingas ypatybes, kaip polinkį į archajiškesnes, ilgesnes formas ir didesnį jos sintaksės, ypač žodžių tvarkos organizuotumą. Visa tai paprastai atsiranda todėl, kad rašte prozodinės kalbos ypatybės – kirčiai, priegaidės ir ypač sakinio intonacija – praktiškai neatsispindi. Pavyzdžiui, jeigu bendrinėje kalboje vartotume zanavykiškus vietininkus upė, saulė, kurie tarmėje nekirčiuotame skiemenyje turi tvirtapradę priegaidę ir tuo skiriasi nuo vardininko formų, turinčių tvirtagalę priegaidę, gautume homoformų konfliktą.

Mūsų visuomenės plačiai skaitomo leidinio „Kalbos kultūra“ 43 numeryje pasirodė stambus P. Kniūkštos ir V. Vitkausko straipsnis „Kalbos kultūros pagrindai ir jų taikymo praktika“, kuriame mėginama savaip interpretuoti kai kuriuos bendrinės kalbos teorijos dalykus, taip pat pateisinti vieną kitą naujesnį kalbos reiškinį, kurio netaisyklingumas lyg ir nebekėlė jokių abejonių. Straipsnis parašytas labai agresyviu poleminiu tonu, rodančiu, kad autorių tikslas yra sužadinti smarkesnį ginčą, verste priversti kalbininkus dar kartą pamąstyti apie bendrinės kalbos teorinius pagrindus, apie tolesnius jos plėtojimo kelius. Tai paskatino ir mus pasakyti vieną kitą mintį dėl straipsnyje svarstomų dalykų. Reikia iš karto sutikti su autoriais dėl kurių ne kurių konkrečių bendrinės kalbos reiškinių traktavimo. Mums visiškai aišku, kad norminimai bei taisymai, siaurinantys bendrinės kalbos raiškos galimybes, spraudžiantys ją į visokias Prokrusto lovas, griaunantys jos subtilumą, negali būti priimtini. Taip pat sutinkame, kad leidiniuose, skirtuose plačiajai visuomenei, o ypač studentams, neturėtų būti vietos visokiems eksperimentams, polemikoms, patetikai, kad juose nederėtų remtis plačiau neaprobuotomis kalbos mokslo hipotezėmis. Priešingai, tokie darbai turėtų ugdyti pagarbą ir net pietizmą bendrinės kalbos tradicijoms ir norminamojo pobūdžio veikalams. Bendrinės kalbos normos yra ne matematiškai įrodomos mokslo tiesos, o vertybės, ir jos gali tvirtai laikytis tik tada, kai kalbinė bendruomenė gerbia tradicijas ir žymiausių kalbos normų bei norminamųjų veikalų autoritetą. Griaudami šį autoritetą, mes nejučiom, norėdami to ar nenorėdami, prisidedame prie visuomenės nihilizmo ir abejingumo kalbos kultūrai.

Norma nėra specifinė bendrinės (literatūrinės) kalbos ypatybė. Normas, kaip tam tikrą kalbos priemonių ir įgūdžių visumą, turi kiekviena kalba ir tarmė, nesvarbu, ar kas yra mėginęs sąmoningai reguliuoti jos raidą, ar ne. Imkime kurią norime stipresnę, mažiau kitų kalbų paveiktą lietuvių kalbos tarmę, – ir pamatysime, kad visi jos lygmenys – fonetika, gramatika, leksika, netgi tam tikra prasme ir stilistika – yra tvarkomi griežtų nerašytų įstatymų. Taigi norma nėra specifinė bendrinės kalbos ypatybė, jos skiriamasis požymis. Skiriasi tik pats normos pobūdis ir kalbos vartotojų pažiūra į ją. Kaip žinoma, bendrinė kalba yra visuomeninio, viešojo minčių reiškimo ir bendravimo priemonė, egzistuojanti dviem pavidalais – rašytiniu ir sakytiniu. Buitiniai dialogai, kuriais iš esmės tenkinasi tarmės, tesudaro vieną iš nežymių jos funkcijų. Čia dominuoja rašytinė ir sakytinė kalba, skirta dažniausiai neapibrėžtam skaitytojų ir klausytojų ratui. Tokio tipo kalboje situacijos ir kontekstas beveik netenka reikšmės. Kalbos adresatas (skaitytojas ir klausytojas) praktiškai negali paprašyti siuntėją (rašytoją ir kalbėtoją) pakartoti tai, ko nesuprato. Tokia situacija neišvengiamai reikalauja ne tik kiek kitokios – išbaigtesnės, pastovesnės, net iš dalies šabloniškesnės sakinio struktūros, bet ir apskritai griežtesnės normos, kurios tvirtai laikosi siuntėjas ir kurią puikiai išmano adresatas.

"Dabartinės lietuvių kalbos žodynas" žodį "kyšis" aiškina taip: "paperkamoji dovana"; kyšininkas - tai "kyšių ėmėjas ar davėjas"; kyšininkauti - "imti ar duoti kyšius, būti kyšininku". Tokios plikos žodžių reikšmės nedaug ką tepasako, kur kas įvairesnė jų vartosena. Šie ir kiti tos reikšmės žodžiai turi ne tik įdomių funkcinių ir stilistinių, bet ir iškalbingų socialinių atspalvių. Pats žodis "kyšis" nesenas, šią reikšmę įgijęs tada, kai atsirado už pinigus ar kitokias gėrybes paperkamų valdininkų. Jį sukūrė tie, kurie papirkas turėjo duoti ir buvo patyrę, kad geriausia jas "aukoti" kišimo būdu - įkišti į kišenę, pakišti po stalu. Etimologinė reikšmė iškalbingai rodo reiškinio socialinę esmę. Daugelio kitų kalbų atitikmenys tokio atspalvio neturi, nusakomas ne davimo būdas, o turinys. Latviškai tai - kukulis "kepalas, bandelė", prancūzams - pot-de-vin "vyno puodelis", vokiečiams vaizdingai, bet dalykiškai - Schmiergeld "tepimo pinigai", italams visai šiuolaikiškai - bustarella "pinigų vokelis".