Mokslai

Pirmieji gotikiniai pastatai pasirodė XII amžiaus viduryje Prancūzijoje. Masyvias sunkias romaninių pastatų sienas pakeitė lengvi karkasai, aukštą vidaus erdvę – ištakūs interjerai, rūsčias fasadų plokštumas – dinamiškai aukštyn besiveržiantys plastinio meno kūriniai. XII-XIV amžiais gotikos stilius paplito Vakarų, Pietų ir Šiaurės Europos šalyse. Šis stilius įsigalėjo pirmiausia tose šalyse, kuriose buvo labai išsivystę feodaliniai visuomeniniai santykiai, katalikiškoji ideologija, sparčiai augo miestai. Po Žalgirio mūšio sustiprėjus Lietuvos ekonomikai, šalyje išplito monumentalioji statyba, atsirado naujų tipų mūrinių pastatų.

XIV – XVIa. pirmiausia Italijoje, o vėliau ir kitose V. Europos šalyse ėmė plisti savitas ekonominis, kultūrinis ir politinis atgimimas – renesansas. Po kurio laiko F. Engelsas pavadins jį vienu pažangiausiu žmonijos perversmu, kokius ji tik kada nors išgyveno. Renesanso epochoje vėl atsigręžta į antiką, imta naujai vertinti jos palikimą, o visa renesanso kultūra grindžiama humanizmo idėjomis. Pirmiausia renesansas įsigalėjo literatūroje, vėliau – dailėje, o galiausiai ir architektūroje. Architektai ieškojo naujų fasado ir interjero sprendimų, tobulino statybos techniką. Fasaduose stengtasi pabrėžti horizontalias, statiškas linijas, įsigalėjo elementų pusiausvyra. Pastatams būdinga harmonija, dominuoja aiški erdvės struktūra.

Baigęs Vilniaus dailės institutą, A.Zaviša pagal paskyrimą dirbo Vilniaus rajono architekto gamybinėje grupėje. Po to - apie metus dailininku Lietuvos kino studijoje. O nuo 1962 m. - architektu Vilniaus "Komprojekto" institute. Čia dirbdamas, 1963-iaisiais parengė "Palangos" kavinės-restorano Vilniuje rekonstrukcijos ir išplėtimo planą (kartu su R.Šilinsku). 1964 m. suprojektavo viešbutį "Narutis". "Ko gero, kaip tik tai, kad autorius sugebėjo atsispirti tuo metu madingoms tendencijoms, pagundoms teigti naują architektūrinę kalbą, paneigiant istorinį kontekstą, suformavo gana saikingą kolegų reakciją", - mano R.Buivydas.

Č. Kontrimas šio regiono kryžiams skyrė mažiausiai dėmesio, todėl jo albumas papildytas keliomis šio krašto geležinėmis viršūnėmis, saugomomis Kauno M. K. Čiurlionio dailės muziejuje. Šio regiono kryžiai nepasižymi labai didele formų įvairove ir ornamentikos gausumu. A. Rūkštelė tai bandė aiškinti suvalkiečių gyvenimo būdo praktiškumu, mažesniu polinkiu Į misticizmą ir romantizmą. Tačiau ir jis, ir mes esame pastebėję, kad tam tikra kryžių dalis turi daug bendro su Aukštaitijos ir ypač su Dzūkijos kryžiais. Pirmiausia tie, kurie tartum susiliečia su Alytaus, Prienų bei kitais Dzūkijos rajonais. Šiame regione, kuriame dėl įvairių istorinių aplinkybių kiek vėliau kūrėsi bažnyčių parapijos, formavosi savotiškas, galima sakyti, suvalkietiškas šių paminklų tipas. Jam būdingos ir labai paprastos kryžiaus, saulės ir mėnulio formos, ir sudėtingos geometrinių ar augalinių motyvų kompozicijos.

Žemaitijoje vyrauja koplytstulpiai ir koplytėlės, na o Aukštaitijoje - vieno, dviejų ir net trijų aukštų stogastulpiai (nors ir čia esama koplytstulpių bei kitokių memorialinių paminklų). Aukštaitijos (ypač vakarinės jos dalies) ir medžio, ir geležies paminklai gausiai ornamentuoti. Jiems būdingi smulkiai pjaustyti ažūriniai ornamentai:ratukai, puslankiai, pusračiai, dantyti, tarsi pjūklas, supinti su kvadratais, rombais ir kitokiais geometriniais puošmenimis. Šių paminklų kaltos viršūnės labai dažnai padabintos augaliniais motyvais.
Koplytstulpiai taip pat įvairių formų, taisyklingų proporcijų, gausiai ornamentuotomis, plačiomis pastogėmis, daug vietos paliekant skulptūroms.

Teritoriniu atžvilgiu ypač savitą antkapinių paminklų grupę sudaro Žemaitijos kryžiai ir koplytėlės. XIX a. pab.-XX a. pr. ne tik gausūs mediniai, bet ir geležiniai kryžiai pasižymėjo itin didele įvairove. Kai kur pietryčių Žemaitijoje ir šiaurės rytų Žemaitijoje paplitę dviejų kryžmų kryžiai, kartais su kryžmose įrengtomis koplytėlėmis. Daugiausia tai antkapių paminklai ir koplytstulpiai bei koplytėlės. Žemaitijos memorialinių paminklų viršūnės ir savo forma, ir konstrukcija daug įvairesnės nei Aukštaitijos ar Dzūkijos. Vienos viršūnės tvirtintos prie iškilusių bokštelių, kitos - tiesiog ant stogelių ar stogų. A. Rūkštelė yra nurodęs, jog geležinių kryžių viršūnės labai panašios į medinių ir mūrinių bažnyčių, varpinių kryžius (99, 20). Šį teiginį ypač patvirtina Žemaitijos kryžių piešiniai.

Aukštaitijos ir Dzūkijos bent jau mediniai kryžiai gerokai skyrėsi vieni nuo kitų. Tą pastebėjo ir A. Rūkštelė. Čia, Dzūkijoje, jo žodžiais tariant, rutuliojosi visai kito tipo kryžiai. Juose mėgstami vaizduoti Kristaus kankinimo įrankiai ir kita religinė atributika. Dažnai naudojama karpyta skarda, dengianti kartais medinį Nukryžiuotąjį, kartais metalinį krucifiksą. Ne visiems Dzūkijos kryžiams būdingi iš kryžmos centro sklindantys spinduliai, o ir tie, kurie juos turi, dažnai ornamentuoti gana kukliai. Ir visgi A. Rūkštelė pagrįstai iš kitų išlikusių tradicinių šio krašto kryžių puošybos elementų nurodė jų geležines viršūnes. Jų formos esančios panašios į Aukštaitijos kryžių ir Žemaitijos koplytėlių geležines užbaigas.

Prie bene ankstyviausių tautinių paminklų reikia priskirti įvairių pavidalų antkapinius paminklus - stulpus-stelas, vadinamuosius krikštus (krikštužėlius, krikštelius), kuriuos dar ikikrikščioniškoje epochoje (o ir vėliau, net iki pat mūsų laikų) statydavo prie kapo, mirusiojo kojūgalyje. J. Basanavičius kadaise manė, jog tai padėsią vėlei lengviau atsikelti, nes ji turėsianti į ką įsitverti. Krikštai esą ir buvusi toji vieta, kur vėlės, išklajojusios joms skirtą laiką, galėjusios nutūpti pailsėti. Kad jos ramiai ilsėtųsi, stulpuose, taip pat ir medžiuose iškaldavo kiaurymes, kurios apsaugodavusios vėles nuo vėjų ir lietaus. Taip paprastas antkapio stulpas pamažu keitėsi, tobulėjo.

Lietuvos medinių bažnyčių, koplyčių ir varpinių kompozicija tampriai siejasi su LDK Vakarinių – Lenkijos Karalystės šiaurės-rytinių žemių sakralinių pastatų sprendimais. Ši teritorija sudaro vieningos architektūros arealą. Žvelgiant į arealo medinius sakralinius pastatus Europos kontekste, lyginant juos su kitų regionų, pvz: Norvegijos, Šiaurės Rusijos Užkarpatės pastatais, išryškėja principiniai skirtumai: arealo liaudiškų bažnyčių, koplyčių bei varpinių kompozicija yra lakoniškesnė, tektoniškesnė nei sudėtingų ir labai dekoratyvių minėtų žemių sakralinių pastatų. Areale dažnai sutinkami kituose Europos regionuose nepaplitę, pagal profesionaliosios architektūros stilių principus sukurti mediniai sakraliniai pastatai.