Drabužiai

Greitu laiku išeiti gatvėn įsisupus į natūralius kailinius gali būti nesaugu. Lietuviai pasekė Vakarų pasaulio pavyzdžiu ir jau pradėjo rengti akcijas tam, kad apgintų esą barbariškais būdais dėl kailių žudomus gyvūnus. Tiesa, kol kas ši veikla mūsų šalyje dar slepiasi pogrindyje. Tačiau Lietuvos didmiesčiuose, pačiose matomiausiose vietose, vis dažniau atsiranda plakatų, raginančių kovoti su natūralių kailių vartotojais ir švelniakailių gyvūnų augintojais. Praėjusią savaitę tokiais plakatais buvo išklijuoti ir centrinėje uostamiesčio dalyje esantys kelio ženklai. Juose – žudomų gyvūnų nuotraukos su prierašais – “Mada, kuri žudo”, “Natūralaus kailio kaina” ir pan. Plakatuose taip pat nurodytas ir interneto svetainės adresas, o joje – papildoma informacija tiems, kurie atkreipė dėmesį į nuotraukas. Dienraščiui pradėjus domėtis, ar iš tiesų Lietuvos žvėrininkystės ūkiuose gyvūnai auginami tokiomis baisiomis sąlygomis, kaip tikinama interneto puslapyje, paaiškėjo, kad šį verslą dar nuo tarybinių laikų iki šiol tebegaubia paslapties šydas. “Tam, kad jūs galėtumėte pasipuošti prabangiais lapės kailiniais, šie gyvūnai žudomi įkišus elektrodus į nasrus ir analinę angą, jie patiria didžiulį skausmą”, – tikina puslapio kūrėjai. Nuotraukos šokiruoja. Jose užfiksuoti žudomi arba jau nužudyti gyvūnai. Kai kuriose iš jų – nudirtų žvėrelių lavonai, o po nuotraukomis smulkiai aprašoma, kokiu būdu kankinami gyvūnai, kurių kailius nešioja tie, kas gali sau leisti tokią prabangą.

Daugybė pavojų tykojo ir apleistuose obelynuose, ir už jų – niekieno žemėje tarp artėjančių priemiesčių ir besitraukiančio kaimo. Susirengę išmušti paskutinį langą kokioje apleistoje troboje, sutrūnijusioms grindims neatlaikius jų svorio, berniūkščiai galėjo nusisukti sprandus. Upelių ir kūdrų paviršius žėrėjo vaivorykštės spalvomis nuo tepalų, besisunkiančių iš purvo prarytų prakiurusių statinių. Žinoma atvejų, kai berniūkščiai, sumanę įsiropšti į nuotekų vamzdžius prie Hamberio upės gaudyti žiurkių, dingdavo kaip į vandenį.

Atėjus šalčiams moteryje atgyja žvėries instinktas – norisi apsisiausti kailiniais. Moterims kailiniai reiškia tą patį, ką vyrams – automobiliai. Žinoma, svarbiausias kailinių privalumas – šiluma. Patys šilčiausi mutono (spec. išdirbimo avikailis) ir lapės kailiniai. Sabalo, poliarinės lapės, kotiko, bebro, šinšilos, nutrijos, audinių, karakulio kailiniai ne tokie šilti. Dar šalčiau bus su švilpiko ir šermuonėlio kailiniais. Svarbu, kad kailiniai būtų patvarūs. Ilgiausiai nešiosite ūdros ir kotikų kailinius – maždaug 20 sezonų! Norką ir karakulį dėvėsite 10 sezonų, 7-8 sezonus tarnaus kailiniai iš poliarinės lapės, avikailio, lapės ir sabalo, su voverės, nutrijos, ondatrų kailiniais galėsite puikuotis 4 sezonus, o šinšilos ir triušio kailiniais po 2-3 metų reikės atsikratyti. Tose šalyse, kur klimatas gana permainingas, geriausiai nešiosis nutrijos ir bebro kailiniai, nes jie puikiai atstumia vandenį. Nebrangus avikailis ir triušio kailis rinkoje pasirodė XX amžiaus viduryje. Madingi šie kailiai iki šiol. Pavyzdžiui, šiandien kailininkų išdirbtas ir nudažytas triušio kailis kartais primena aksomą arba šilką, ar net imituojamas leopardo ar šinšilos kailis. Karakulis atėjo į madą XIX amžiaus pabaigoje. Tuomet apie baltus karakulinius kailinius ir movą (atvirais galais šiltas maišelis rankoms susikišti) svajojo visos merginos. XX amžiaus 8-9-ajame dešimtmečiais karakulis vėl sugrįžta į madą. Garsiojo Ralfo Laureno kolekcijoje pasirodė karakulinės kepurės. Šią žiemą ant podiumų – įvairiausių atspalvių karakulis. Lapė ir poliarinė lapė buvo madinga Holivudo suklestėjimo laikotarpiu. 1971-aisiais Ivas Sen-Loranas sukūrė prabangią, ryškiai nudažytą lapės puskailinių kolekciją.

Tai buvo ne šiaip kailinių gaminių reklama. Iki šiol “Blackglama” projektas išliko įžūlumo ir grakštumo, elegantiškumo ir paprastumo etalonu. Sandoris buvo pelningas. Kaip atlyginimą už dalyvavimą vieno iš garsiausių pasaulyje fotografų fotosesijoje jūs – greičiausiai Holivudo gražuolė – gaunate audinės kailinius, kurių ilgis iki pat žemės. Kelios valandos diskomforto po įkaitusiais prožektoriais – ir kailinius galite neštis namo. Vėliau, po mėnesio, prabangiausiame madų žurnale, ko gero, pasirodys geriausia jūsų fotografija. Tiesa, po ja bus keistas parašas. Vietoj jūsų vardo išvysite trumpą retorinį klausimą: “Kas padeda tapti tikra legenda?” Atsakymas po tomis fotografijomis, žinoma, buvo – smulkiu šriftu puslapyje galėjai perskaityti: kailių tiekėja kompanija “Blackglama” – “geriausia pasaulyje aukščiausios kokybės audinių, auginamų tik Amerikos fermose, kailių gamintoja”. Ši reklaminė kampanija prasidėjo prieš trisdešimt aštuonerius metus, kai kailinių paklausa ėmė mažėti, o visiškai krito 1980-ųjų pradžioje. Jos auksiniai metai buvo nuo 1968-ųjų iki 1980-ųjų – projekto fotografai tada buvo Ričardas Avedonas ir jį pakeitęs Bilas Kingas.