“Sovietinis mentalitetas” nepriklausomybei grėsmės nekelia

Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Apie vadinamąjį „sovietinį mentalitetą“ Lietuvoje kalbama jau labai seniai – nuo pat nepriklausomybės atkūrimo 1990 metų kovo 11-ąją. Pirmaisiais nepriklausomybės metais ši sąvoka būdavo naudojama apibūdinant tuos, kurie drįsdavo suabejoti tuometinės valdžios sprendimais ar jos vykdomomis reformomis. Vėliau sovietinio mentaliteto etiketė būdavo kabinama tiems, kurie pabandydavo pasisakyti prieš kairiųjų ir dešiniųjų vyriausybių vykdomą „laukinio kapitalizmo“ politiką ar agituoti už didesnį valstybės vaidmenį užtikrinant socialinį teisingumą. Galiausiai atstovaujančiais „sovietinį mentalitetą“ Lietuvoje tapo visi, turintys kitokią, nei dauguma vadinamojo politinio elito, nuomonę. Tai buvo ypač akivaizdu per 2002 ir 2004 metų prezidento ir 2004 metų Seimo rinkimus, kuriuose „sovietinio mentaliteto“ korta buvo ypač aktyviai naudojama, o rinkėjai, balsuojantys ne „už tą“ kandidatą ar ne „už tą“ tapo „runkeliais“. Šią savaitę paskelbto tyrimo duomenimis, tų „runkelių“ Lietuvoje yra labai daug. Turiu galvoje, tuos, kurie per 2005 metų rudenį atliktą tyrimą teigė, jog iki 1990 metų veikusi sovietinė sistema buvo gera arba bent jau pakenčiama. Taip galvojančių, minėtos apklausos duomenimis, Lietuvoje yra daugiau nei pusė – 54 procentai. Tuo tarpu vertinančių sovietinę sistemą blogai ir labai blogai – 31 procentas. Rezultatai nėra labai džiuginantys. Ypač turint galvoje, jog gerai ir labai gerai vertinančių sovietinę sistemą šiandien Lietuvoje yra net daugiau nei jų buvo 1990 metais.

Politikos viršūnėse - runkelių sodai

Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Skaitydama rusišką knygą apie rinkimų technologijas aptikau mintį, kurią dabar cituoju savo pažįstamiems politikams ir ne politikams. Autorius rinkimų sąraše esančius kandidatus suskirstė į tris kategorijas: 1. Stambūs žaidėjai 2. Mulkiai ("lochai") 3. Infiltruoti asmenys ("podstavnyje lica"). Labai laukiu, kada Lietuvos partijos paskelbs savo rinkimų sąrašus. Kai žiūrėsiu į kalbančius dėdes ir tetas per televizijos rinkimų laidas, klausysiu, kaip pamaldžiai jų taukuotomis lūpomis tariamos frazės "programinės nuostatos", "Lietuvos žmonės", "partijos pozicija" - mintimis mėtysiu juos po tas kategorijas. Pirmos - stambių žaidėjų - kategorijos asmenų tikrai bus mažiausiai. Galėsiu smagiai mėginti atskirti antrus nuo trečių. Antri - pasimetę naujokai. Treti - buvę kolūkių pirmininkai ir gamyklų direktoriai, kuriuos po visas Lietuvos partijas skirsto tvirta LKP ranka. Minėtoji klasifikacija veda mane toliau - prie kitos minties. Lietuvos visuomenė skirstoma į elitą ir runkelius. Kalbama apie elito atotrūkį nuo runkelių, socialinę prarają, kurią reikia mažinti, ir kt., ir t.t. Tačiau imkim ir pažiūrėkim atmerktom akim bei paklauskim savęs: kur yra runkeliai, o kur elitas? Elitas - politikoje, runkeliai - visur kitur? Ne, mielieji. Viskas yra būtent priešingai. Runkeliai telkiasi Lietuvos politikos viršūnėse, o elitas - visur kitur. Elitas emigracijoje. Elitas versle. Taip, praraja tarp elito ir runkelių didžiulė. Ne socialinė, o kitokia - IQ.

Loterija „runkeliams“

Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Stebėjau per Lietuvos televiziją laidą „Visuomenės interesas“. Tema: „Ar Seimo narys galės dirbti kitą darbą, užsiimti verslu? Ar tai nesukels konfliktų?“ Nors Konstitucinis Teismas išaiškinęs, kad negali, bet verslininkas Antanas Bosas, loterijos, skirtos „runkeliams“, laimėtojas, su tuo nenorėjo sutikti ir savo verslo akcijų niekam nenori perduoti, net artimiems giminaičiams. Jokiam valdytojui leisti save valdyti nenori, nepasitiki. Juolab nenori atsisakyti Seimo nario mandato. Rodė į širdį: kur mano turtai, ten ir jinai… A.Bosas priminė rinkėjų valią. Atseit už jį balsavę rinkėjai žinojo, kad jis - žymus, turtingas verslininkas, rinkėjams žadėjęs juos padaryti turtingus. Priminė ir perspėjo, kad žmogus, plikas kaip tilvikas, atėjęs į Seimą ir Vyriausybę, turtingų rinkėjų, valstybės nepadarys. Keli televizijos laidoje buvę nepažįstami bosiukai linkčiojo galvomis pritardami. Jo nuomonei prieštaravęs A.Salamakinas įsižeidė. Pasamprotaukime: ar galėjo pasitikėti ir balsuoti už per mėnesį V.Uspaskicho iš įvairių pažiūrų žmonių surinktą partiją – už „runkeliams“ pasiūlytą loteriją? Tik „runkeliai“ galėjo. Tokių „runkeliams“ pasiūlytų loterijų buvo ir anksčiau: „prie rusų buvo geriau“ loteriją siūlė A.Brazausko Vyriausybė. „Nusipelnėme gyventi geriau“, - teigė A.Paulauskas. „Tvarka bus“, - siūlė R.Paksas. „Runkeliai“ iš tų loterijų nieko nelaimėjo. Tad dabar gal ketvirtą kartą laimės? Būrė iš ramunės žiedlapių. Duok Dieve, bet nežinau… Ne Martynui, ne „runkeliui“ mėlynas dangus.

Naujas G.Šurkaus amplua - šaudymas iš patrankos runkeliais

Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Visų linksmų žmonių džiaugsmui, Nemunaičio oreivių klubas praneša, kad rugpjūčio 13 dieną ant Nemuno kranto vyks pirmasis šaudymo iš patrankų pasaulio čempionatas. Jo organizatorius ir vyriausiasis kanonierius oreivis Gintaras Šurkus jau pasigamino dvi runkeliais šaudančias acetileno dujų patrankas. Idėja išlieti patranką G.Šurkus užsidegė prieš metus - kaimo turizmo sodyboje netoli Kauno dalyvavo oreivių šventėje, kur buvo iš patrankos šaudoma burokais. Grįžęs namo, nusprendė išlieti patranką. Patrankos brėžinius oreivis padarė pagal nuotraukas, parsivežtas iš Kaliningrado. (Praėjusią vasarą Nemunaičio oreiviai dalyvavo šio miesto jubiliejaus renginiuose ir fotografavo autentiškas istorines patrankas iš Peterburgo atplaukusio Petro I laikų burlaivio denyje.) Nurodytų matmenų vamzdis buvo išlietas pagal užsakymą, o medinį patrankos lafetą Gintaras sukalė pats. Iš pradžių planavęs šaudyti tik ypač iškilmingomis progomis (pavyzdžiui, varžybose pagerbti XIX a. į padangę oro balionu pirmą kartą pakilusius prancūzus brolius Mongolfjė ir pan.), po pirmųjų šūvių oreivis pajuto azartą - patranka šovė toliau, nei jis tikėjosi! Šiuo metu G.Šurkaus sodyboje Nemunaityje galima pamatyti jau dvi runkeliais šaudančias acetileno patrankos: "piratų" ir "rekordinę". Pastarąją savininkas saugo čempionatui ir vadina slaptuoju ginklu - jos išsviestas burokas nesunkiai nuskrieja į kitą Nemuno pusę.

Gal po rinkimų mažiau girdėsime žodį "runkeliai"

Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Nežinau, kaip jūs, brangieji, bet aš džiaugiuosi pasibaigusiais rinkimais. Gal pagaliau bus įmanoma ir televizorių įsijungti. Ir galbūt pagaliau mažiau girdėsis žodis "runkeliai". Ne, ne, kalbu ne apie ūkininkų auginamas daržoves, ne, kalbu apie pačius ūkininkus, kuriuos dabar jau drąsiai taip vadina žiniasklaida. Žinote, nesu aš kaimo gyventoja, gyvenu didmiestyje, bet vis tiek, išgirdus per žinias gyvus žmones vadinant "runkeliais", susierzinu... Kur pagarba žmogui, apie kurią taip "zaunija" politikai ir žiniasklaida? Nejaugi žmogus net nenusipelnė, kad jį laikytų žmogumi, o ne kažkokia daržove? Jei pažiūrėsime į statistiką, pamatysime, kad beveik pusė mūsų piliečių gyvena kaime. Tai ką? Pusė Lietuvos - "runkeliai". Šaunu! O dar politikai nori, kad į juos užsienio šalys žiūrėtų pagarbiai... Kaip gali svetimi į mus žiūrėti su pagarba, jei net patys mūsiškiai jos nejaučia? Gal, sakau, reikėtų ir politikus bei visus likusiuosius pradėti vadinti kokių nors daržovių vardais, pavyzdžiui, morkomis, kopūstais, bulvėmis... O tuomet jau ir valstybės pavadinimą beliktų pasikeisti - Daržas.

"Economist": "Elitas, agurkai ir runkeliai"

Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Lietuvos prezidento rinkimuose Valdo Adamkaus pirmavimas tirpsta, Kazimira Prunskienė vejasi. Stipri K. Prunskienės pergalė kelia nerimą, nes reikštų, jog po Seimo rinkimų rudenį gali būti sudaryta populistinės koalicijos vyriausybė, vadovaujama Viktoro Uspaskicho Darbo partijos, teigia įtakingas britų savaitraštis "Economist". Po prezidento Rolando Pakso apkaltos Lietuvos politika blaškosi. "R. Paksas yra populistas, kuris laimėjo kaimo rinkėjų - Lietuvoje vadinamų runkeliais - ištikimybę pažadais priešintis elitui miestuose ir vagims vyriausybėje. Dėl jo pašalinimo supykę runkeliai ieško naujų kovotojų", - rašo "Economist". Per Europarlamento rinkimus jie atmetė nusistovėjusias partijas ir susibūrė apie naują populistinį lokomotyvą - Darbo partiją. Jai vadovauja iš Rusijos kilęs politiku virtęs verslininkas Viktoras Uspaskichas, žinomas kaip "misteris Agurkas" (pagal jo įmonės gaminamą produkciją). Pasak britų žurnalo, "runkeliai dabar turi dar vieną galimybę pasisakyti rinkdami prezidentą antrajame rinkimų rate". V. Adamkus pirmauja, bet kalbos apie jo triuškinančią pergalę pritilo, nes auga parama K. Prunskienei, kuri laimėjo pirmajame rate po to, kai ją parėmė R. Paksas. "Atmosferą dar labiau sudrumstė birželio 22 d. reidai V. Adamkų palaikančių partijų būstinėse. Vienas laikraštis reidus pavadino R. Pakso gerbėjų "politiniu kerštu", - teigia "Economist". Žurnalas cituoja V. Adamkaus žodžius, kad jis atstovauja Lietuvos ateičiai, o K. Prunskienė - praeičiai.

Ar „Emo“ tikrai žudo vaikus?

Ar „Emo“ tikrai žudo vaikus?
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Priežasčių, kodėl „Emo“ Lietuvoje priimama kaip visiškai nauja subkultūra, gali būti ne viena. Pirmiausia, visos mados mūsų kraštą pasiekia kiek vėliau. Be to, didelė tikimybė, kad išvydę „emosus“ gatvėje tiesiog palaikydavome juos gotais. Kas ten supaisys tuos keistuolius, veidą dengiančiais juodais plaukais, auskarais lūpose ir juodai lakuotais nagais! Berniukai atrodo kaip mergaitės, mergaitės – kaip berniukai, panašūs į mergaites. Žodžiu, visi juos yra matę, bet lig šiol niekas apie juos nieko deramai nežinojo. O dabar dar ir bijo. „Emo“ judėjimas kilo iš 9-ojo dešimtmečio Jungtinėse Valstijose, Vašingtone, gimusios sunkiojo roko krypties emocore – hardcore punk muzikos su „jausmingumo“ priemaišomis. Kaip muzikinis žanras emo (nuo angliško žodžio emotions – emocijos, jausmai) vėl atgimė pastarojo dešimtmečio pabaigoje ir 2000-ųjų pradžioje, tik jau su gausesnėmis glemroko bei popso ir, žinoma, gotų kultūros priemaišomis. Taigi iš pradžių atsirado muzika, o pamažu ir šukuosenų, drabužių stilius. Manoma, kad dauguma šiuolaikinių „emosų“ kaip tik ir yra šio stiliaus mėgdžiotojai – kitaip tariant, mados aukos, o ne tikri judėjimo dalyviai. Tikrų „Emo“ sekėjų gyvenimo esmė – tiesa, vertinant labai paviršutiniškai, – yra nelaiminga meilė, skausmas ir mirtis. Meilei ir mirčiai jie skiria muziką, eiles, piešinius. Norėdami parodyti, kad nebijo skausmo, į įvairias kūno vietas veriasi auskarus. Kitas išskirtinis bruožas: dauguma „emosų“ yra vienaip ar kitaip susiję su menu.

Jaunimas emo įvedė naują madą – verkti

girl, sad, rose
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Kadaise senutės dūsaudavo, gatvėje išvydusios gauruotus vaikinus ir merginas odinėmis striukėmis. Dabar jos burba ant paauglių su įstrižais kirpčiukais, žiedais ir dažytomis akimis. Jaunimo subkultūra galiausiai priėjo tris raides... emo. Regis, atėjo metas išsiaiškinti, ką vis dėlto šios raidės reiškia. Emo judėjimas (sutrumpintai iš angliško „emotion“ – emocionalus) Vakaruose atsirado praėjusio amžiaus devintąjį dešimtmetį. Kone du dešimtmečius netyla ginčai: nuo kokios muzikinės krypties atsiskyrė emo stilius? Vieni mano, kad tai pasunkintas indi; kiti – kad jis iškilo iš hardkoro, išsaugodamas skambėjimą, bet pakeisdamas dainų tematiką; treti įsitikinę, jog tai – pankroko rūšis. Pirmoji emo banga per Ameriką nuūžė 1985 metais, kai Vašingtono valstijoje atsirado tokių grupių, kaip „Gray Matter“, „Soulside, Ignition“, „Marginal Man“, „Fire Party“, „Rain, Shudder to Think“. Dešimtojo dešimtmečio pradžioje ši muzika tapo populiari. Tada atsirado ir nauji jos stiliai: San Diego hardkoras – klasikinio hardkoro ir emo mišinys, skrimo – pasunkintas emo variantas (jame daugiau šūksnių ir žiaurumo), frenčemokoras – melodingesnis skrimo variantas. Emo stilius labiau paplito 1994 metais, kai grupė „Sunny Day Real Estate“ išleido plokštelę „Diary“. Dabar populiariausios emo grupės – „My Chemical Romance“, „From First to Last“, „The Used“. Manoma, kad emo svarbiausia – emocijos (tekstai dažniausiai apie nelaimingą meilę, neteisybę, žiaurų ir prievartos kupiną pasaulį).

Mokytojai sunerimę dėl plintančios emo kultūros

Mokytojai sunerimę dėl plintančios emo kultūros
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Mokytoja Vilija Paukštienė baiminasi, kad į mokyklą neatskrietų jaunimo judėjimo emo aidai. „Kaip reikėtų šiam pražūtingam reiškiniui pastoti kelią? Mane labai išgąsdino dešimtokių klausimai apie prieš keletą savaičių Kaune įvykusias savižudybes“, – rašo pedagogė. Ne viena Vilija tuo rūpinasi. Gavau net kelių mokytojų prašymus išsamiau papasakoti apie keistus jaunimo polinkius, pavadintus emo, svetimus lietuvių būdui ir katalikų religijai. Ši žiauri mada sujaudino daugelį jaunų mamų, auginančių dukteris ir sūnus. Suprantu jų baimę ir širdies skausmą. Žodis „emo“ reiškia jausminės hardcore muzikos trumpinį. Šios muzikos kryptis susiformavo JAV jau praėjusio amžiaus devintajame dešimtmetyje. Iki šiol šis judėjimas žavi nemažai paauglių, ypač mergaičių. Šį reiškinį tyrę psichologai, gydytojai, mokslininkai, pabrėžia šeimoje supančios aplinkos reikšmę bręstantiems vaikams. Jeigu motina, tėvas dėmesingi sūnui ar dukrai, galimybė prarasti vaiką klaidžiame paauglystės amžiuje – kur kas mažesnė. Močiutė man nuolat primindavo didžiąsias nuodėmes, pabrėždama, jog nuodėmių nuodėmė – savižudybė. Pasak jos, nieko nėra baisiau kaip pakelti prieš save ranką. Panašią mintį mokykloje mums diegė ir mokytojos. Tiesa, kitais žodžiais pagrįsdamos, kaip svarbu saugoti save, vienintelį Žemės erdvėje. Net keli vyresnio amžiaus mokytojai priekaištauja žiniasklaidai dėl kauniečių mergaičių žūties pagarsinimo, taip populiarinant ydingą jaunimo srovę.

Paauglių susikurtas stilius verčia nerimauti

Paauglių susikurtas stilius verčia nerimauti
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Susitarėm susitikti su keturiolikmete Gabija. Mergina fotografuotis atsisakė, esą viešumas gali pakenkti mokyklos ir šeimos santykiams. Smulkutė paauglė buvo juodais, lygiais, įstrižai kirptais plaukais, tamsiais ruožais apvedžiotomis akimis, auskariukais nosyje, antakyje, ausyse – net po keletą. Ji sakė dar turinti auskarų ir kitose kūno dalyse, tačiau parodyti jų nesutiko. Apsirengusi mergina buvo vyšninės spalvos švarkeliu, juoda palaidine ir ilgu, „karpytu“ juodu sijonu, apsiavusi niekuo neypatingais rudais batais, kurie visai neprimena storapadžių. Jokio išskirtinumo, greičiausiai tik savo stiliaus beieškanti paauglė, tik tiek. Tai kas gi yra tas „emokidas“? Gabija pradeda pasakoti. Ji emo stiliumi rengiasi jau beveik dvejus metus. Turi ji daug draugų ir kitų bendraminčių. Panevėžyje su jais susitinka „Babilone“ arba, kai geras oras, – prie politechnikumo, ant laiptų. Su kitų miestų „emokidais“ ji bendrauja interneto forumuose arba svetainėje one.lt. „Emokidų“ Lietuvoje labai daug. Tai nėra tik aprangos stilius. Juo reikia būti. Tai reiškia – būti emocionaliam, mylėti kitą žmogų, visada būti liūdnam,“ – paaiškino keturiolikmetė. Pasak Gabijos, tokie žmonės būna meniškos sielos ir dažnai kitų nesuprasti arba jiems trūksta šilumos namuose. O ko gi trūksta jai? „Tėtis paliko mamą prieš trejus metus. Į šeimą atėjo kitas vyras, kurį mama myli labiau nei mane“, – išsakė savo nepasitenkinimą mergaitė. Tiesa, tuo sunku patikėti.

Rusijos politikai paskelbė karą emo stiliui

emo, girl, sitting
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Politikai atrado naują veiklos sferą – mados pasaulį. Jau rašėme apie Lietuvos seimūnus-stilistus parlamente, uždraudusius naudoti raudonas žvaigždes, bet dar smagesnė mados naujiena atėjo iš Rusijos Valstybės Dūmos. Čia buvo svarstomas įstatymas, kuriuo siekiama uždrausti visame pasaulyje dabar tarp jaunimo populiarų emo stilių. Įstatymo rengėjai tvirtina, kad rengimasis juodai-rožiniais rūbais, ryškus makiažas su išpaišytomis ašaromis, ant vienos akies užšukuoti plaukai ir liūdnos muzikos klausymasis labai neigiamai veikia Rusijos jaunimą ir griauna jo šviesią ateitį. Prilyginę emo stilių ir jo daromą žalą skinhedams, įstatymo rengėjai pasiūlė jį uždrausti valstybės lygiu.

Dėl gotų ir vandalizmo sąsajų

Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Nebegalime nereaguoti į žiniasklaidoje reguliariai pasirodantį šmeižtą, formuojantį klaidingą visuomenės nuomonę apie kultūrą, kuri mums brangi. Nors esame beveik tikri, kad geltonosios spaudos metodais mistifikacijų besivaikančios ir skandalus kuriančios žiniasklaidos tai nepasieks. Ausis užsikimš ir bendradarbiavimo su gotikinės subkultūros atstovais ieškanti policija, svaresniais įkalčiais laikydama nuomonę „specialistų“, apie šią subkultūrą išvadas darančių pagal paauglių elgesį ir kaimynų ar kitokių „liudininkų“ pamąstymus bei prielaidas. Jau pats teiginys, jog gotikinė subkultūra yra paauglių maišto forma, rodo visišką nesupratimą svarbių šios, daugiau nei prieš porą dešimtmečių pradėjusios formuotis subkultūros aspektų. Visų pirma, gotika neturi nieko bendra su maištu, o juolab – vandalizmu. Tai, kad šie reiškiniai vyrauja stereotipuose – kitas reikalas. Bet klaidingi stereotipai juo labiau nėra subkultūros dalis. Gotika yra kūryba, ir visų pirma – savo asmenybės kūryba. Todėl maištas ir griovimas šiame kontekste yra nereikalingi ir nelogiški. Kaip savo asmenybę kuria juodai apsirengę paaugliai, domėtis ir stebėti privalo tiek tėvai, tiek pedagogai, kuriems patikėta padėti bręstančiai asmenybei rasti save. Savo kaltės dėl prastai vykdomų pareigų jie neturėtų primesti subkultūrai, į kurią paaugliai linksta dažniausiai tik dėl formos išskirtinumo. Nes priimti gotikinės subkultūros turinį pajėgios tik brandžios asmenybės, praėjusios paaugliško maišto etapą.