Bendruomenės

Paprastas žmogus nėra „runkelis“. Gaila, kad dėl sąvokų maišymosi galbūt kartais užgaunami ne tie, kuriuos reikėtų užgauti. Nors šiaip jau, jeigu nesi „runkelis“, tai ir neužsigausi. Visi gerai atsimena pasakymą apie vagį ir jo degančią kepurę. Nuo ko ir norėjau pradėti. Dar prisiminiau… Paskutiniai rinkimai yra puikus „runkelinio“ mąstymo pavyzdys – „runkeliais“ taip lengva manipuliuoti, kad net gėda. Bėda ta, kad „runkelis“ nesugeba galvoti pats, todėl už jį galvoja sistema. Tai pirma, o antra, ir tai yra logiška išvada, jeigu jis nesugeba galvoti savarankiškai, vadinasi, jis yra nepajėgus atgailauti. Kadangi atgaila yra individualus aktas. Jeigu jis nesugeba atgailauti, tuomet jis yra nepajėgus apsivalyti. Suvokti. Atsimenu, kartą per etnografinę praktiką užėjau pas vieną močiutę, į vėsų erdvų jos namą, netoli Seredžiaus; ji pavaišino šaltu pienu ir atpjovė lašinių. Po to kalbėjomės. Išėjus suspaudė prieširdį, kai pagalvojau apie „runkelius“ (tiesa, tuomet jie dar nebuvo taip vadinami): tvarkinga, gera, besišypsanti senutė. Tegu apsaugo ją. Kas tik gali. Ar ji gyveno lengvesnėmis sąlygomis nei bet kuris kitas? Ar ja mažiau manipuliavo? Ne. Ne čia šuo pakastas. Ir vėl į kaimą suku… Gal dėl to, kad ten iš tikrųjų auginami „runkeliai“… Juokauju. Šiaip ar taip, visa, kas pasakyta apie kaimą, tinka ir miestui – skirtumas tik toks, kad kaime problemos matomos kaip ant delno. Paprastas žmogus myli save ir artimą savo. „Runkelis“ gašliai liečia tik savo tamsą.

Šiaip ar taip, sprendimą nulėmė ne įmonės darbininkų, o valdininkų interesai. Įmonės darbininkai buvo palaikyti nieko nereiškiančiais “runkeliais”. Tolesni įvykiai parodė, kad jie jau nenorėjo tokiais būti, o netolima ateitis parodys, kas yra tikrieji “runkeliai”: žmonės, norintys sąžiningu darbu užsidirbti pragyvenimui, ar tie, kurių vienintelis noras yra nauda – žinoma, ne kitiems, o sau. Šia proga reikėtų mesti akmenėlį ir į LŽ daržą. Jie taip pat žinojo apie B.Lubio siūlymą, bet vietoje rimtos analizės tik pakarpė ausimis. Štai kino teatras “Lietuva”, kurį Vilniaus savivaldybės ponai pardavė verslininkams (ir ne už ačiū), kad vilniečiai vietoje kino seansų matytų kylančius gyvenamųjų namų dangoraižius. Pasipiktinę vilniečiai surinko per 8 tūkst. parašų ir juos įteikė mūsų brangiai Vyriausybei. Jokios reakcijos, nes esame tik “runkeliai”. Nenorėdami jais būti visuomenininkų atstovai dalyvavo visuose savivaldybės rengtuose posėdžiuose, kuriuose buvo svarstomas “Lietuvos” klausimas, ir reiškė savo nuomonę bei teikė siūlymus naujiesiems savininkams. Šie, užuot siūlymus rimtai apsvarstę, tenkinosi atsirašinėjimu. Tada visuomenininkai kreipėsi į Vilniaus apskrities administraciją. Iš jos atėjo maždaug tokio turinio atsakymas: ne jūsų kiaulės, ne jūsų ir pupos. Kitaip sakant, visuomenės intereso jūs ginti negalite, nes esate “runkeliai”. Bet ką daryti visuomenei, jei jos intereso negina prokuratūra, pagal įstatymą privalanti tai daryti, bet nedaranti?

Aną dieną manęs paklausė: Andriau, tu visą laiką tyčiojiesi iš runkelių. Ką tu nori pasakyti? Kas jie tokie? Kaimiečiai? Tuomet supratau, kad turiu paaiškinti, ką reiškia šis nuostabus lietuviškas žodis, atsiradęs taip neseniai ir esantis vienas iš nedaugelio šiuolaikinio žodyno daiktavardžių, prie kurio neprisikabins net ir aršiausias svetimybių rovėjas, nes šis paniekinamas terminas yra toks pat lietuviškas, kaip šaltibarščiai. Taip pat, beje, kaip ir kiti du širdžiai mieli apsižodžiavimo žodžiai – žąsinas ir plūgas. Ne, runkelis – tai ne kaimietis, ir nereikia man kaišioti primityvaus moralizavimo apie miestiečio aroganciją prieš tuos, kas augina duonutę. Taip, gimiau mieste (žinau, žinau, Kaunas – ne visiems jums yra miestas, apie tai kitą kartą), bet prieš kaimą nieko neturiu, ir, kai rašau „runkeliai“, negalvoju „kaimiečiai“. Kai miesto intelektualai pasimeta mikčiojančiuose moraliniuose labirintuose, būtent kaime dažnai galima rasti paprastą ir logišką mąstymą. Ne kur kitur, o tik kaime – net ir kolchozų subjaurotame – begalima rasti vertybių ir moralės atramą, kurią iš miesto, atrodo, visiems laikams išpurtė blizgieji žurnalai. Runkelis – tai, visų pirma, proto būsena, kuri verčia jos savininką jausti skriaudą ir bejėgiškumą. Kai kas nors pasako, kad kiekvienas yra savo gyvenimo šeimininkas, kad kiekvienas yra savo laimės kalvis, tai yra visiškai priešiška runkelio supratimui apie gyvenimą ir savo vietą jame. Mėgstamas runkelio pasisveikinimas: „Kas blogesnio?“.

Pasak M. Katkaus, vadinamųjų runkelių Lietuvoje ne tiek daug, kaip manyta. Tyrimo autoriai šiai kategorijai priskyrė 15 proc. lietuvių. Paprastai jie gyvena mažame miestelyje ar kaime, jų pajamos vienam šeimos nariui neviršija 1000 Lt. Jie remia Paksą, balsuoja už partiją Tvarka ir teisingumas. Jie mano, kad Paksas buvo sąmokslo auka. Tarp „runkelių“ daugiausia vyresnio amžiaus, tik vidurinį išsilavinimą turintys žmonės. Jie niekada nežaidžia kompiuterinių žaidimų, nesportuoja, nenaršo internete, niekuomet nesilanko populiariosios muzikos koncertuose, sporto varžybose, kavinėse. Tačiau būtinai kelis kartus per mėnesį eina į pirtį. Per TV „runkeliai“ mėgsta žiūrėti koncertus, gyvenimo būdo, kriminalines laidas. Jie niekada nebendrauja su bendramoksliais, su draugais bendrauja retai, o su kaimynais – kasdien. Drabužius, avalynę ir maistą jie perka turguje, kartą per savaitę nemažai išgeria. Jiems labiausiai patinka R. Paksas, V. Blinkevičiūtė, V.Uspaskichas, D. Grybauskaitė, V. Putinas, D. Medvedevas, Radži. Santaupas jie laiko namuose ir terminuotuose indėliuose. „Runkeliai“ mano, kad naujasis Seimas pirmiausia turėtų atšaukti alaus reklamos draudimą per varžybas. Jie nemano, kad Rusija kelia grėsmę Lietuvai. Nesutinka su teiginiais, kad V. Landsbergiu galima pasitikėti ir kad partizanai išgelbėjo Lietuvą.

Jūsų dėmesiui siūlome pokalbį su Vytautu Landsbergiu, transliuotą per Lietuvos radijo laidą „Kultūros savaitė“. Laidos autorės Gailutė Jankauskienė ir Jolanta Kryževičienė su profesoriumi kalbėjosi apie kultūros ir meno situaciją Lietuvoje, apskritai apie kūrėjo statusą, apie mūsų visuomenės pilietiškumą, grėsmę nepriklausomybei. Pokalbio pradžioje norėtume pateikti šiek tiek bendresnį klausimą. Kaip Jūs manote, kuriant pilietinę visuomenę, kuriant kiekvieno iš mūsų savimonę, kiek įtakos turi menas ir kultūra? Labai dažnai juk girdime sakant, kad, na, ką tie kultūros žmonės gali padaryti. Tai ne žemdirbiai, ne gamybininkai, ne verslo žmonės. O kaip Jums atrodo? Kultūros žmonės turėtų daryti įtaką visų žmonių kultūrai. Ir tai reiškia toli gražu ne vien tik meno supratimą ar polinkį į meną, domėjimąsi grožine literatūra. Toks požiūris būtų siauras. Tai, ką paminėjote kaip pilietinę sąmonę, tai ir yra kultūra, taip pat kultūros dalis. Ar visi žmonės turi pilietinę sąmonę, ar tik dalis jų? Ar visuomenė yra iš tikrųjų visuomenė, kurią jungia ta pilietinė sąmonė? O gal ji yra dar ne visuomenė, ir ją jungia galbūt tik bendros kalbos vartojimas, buvimas tam tikroje teritorijoje� Kultūros dalykai yra gilesni. Kultūra pasireiškia pilietine ir, pasakyčiau, politine kultūra. Mūsų politinė kultūra kartais yra be galo žemo lygio. O žemo lygio politinė kultūra patinka gana dideliam skaičiui žmonių, ir tai reiškia jų tam tikrą spragą, nejautimą, kas yra vertinga, o kas yra menka.

Rieda, ritasi per Lietuvą rinkimų propagandos ir agitacijos mašina. Kandidatai į Seimą ieško aikščių, salių, net vyksta į kaimus, užeina į trobas, vežasi artistus, muziką, dovanas, kad tik galėtų susitikti su žmonėmis, pamaloninti juos pažadais, pakviesti: ateikite ir balsuokite, neapvilsime, o jei kas ir nuvylė, tai ne mes, nes mes geresni, protingesni, sąžiningesni… Gyvename nuo skandalo iki skandalo. Kaip tarybiniais laikais – nuo vieno partijos suvažiavimo iki kito. Jau net nesistebime – juokiamės, piktinamės, spėliojame, kas dar atsitiks. Pasitikėjimas Seimu ir partijomis Lietuvoje visada buvo nedidelis. Kaip ir Prezidentūra po to skandalo. Ar padidės tas pasitikėjimas po Seimo rinkimų – neaišku, nes žmonės nežino, kuo dar pasitikėti, už ką balsuoti. Apklausų rezultatai rodo du labai aiškius žmonių nenorus. Vienas nenoras – balsuoti už partijų sąrašus, antras nenoras – matyti Seime vis tuos pačius renkamuosius, dažniausiai patenkančius į jį būtent per partijų sąrašus. Rinkimuose dalyvauja penkiolikos partijų ir koalicijų atstovai. Pusė partijų tikrai nieko nelaimės, nes yra negausios, prastai organizuotos, neturinčios ką pasiūlyti, tarnaujančios tik karjeros siekiantiems savo vadams. Kelios partijos per kiekvienus rinkimus šį tą laimi, bet vis garsiau girdimos žmonių šnekos: šalin partijų sąrašus, užteks daug metų tiems patiems veidams rodytis Seime, nes jie – jau atitrūkę nuo gyvenimo, tik savimi besirūpinantys, išsisėmę, pavargę, nusibodę veikėjai.