Bendruomenės

Ko gero, kai kam Lietuvos universitetuose girdėta dr. Izoldos Gabrielės Geniušienės pavardė. Nuo 1973 metų dėstytojavusi Vilniaus universiteto Kauno humanitariniame fakultete, nuo 1985-ųjų – Vilniaus universiteto anglų kalbos dėstytoja, vertėja, daugelio literatūros mokslo straipsnių autorė, 1995-1998 metais – Kauno Vytauto Didžiojo universiteto modernizmo teorijos ir modernistinės poezijos dėstytoja. Ne mažiau žinomas ir jos vyras – rašytojas, profesorius, politinis veikėjas Algis Tomas Geniušas. O štai Niujorke šią vasarą dr. I.Geniušienė vieši pas sūnų Saulių Geniušą, jau kurį laiką gyvenantį, dirbantį ir studijuojantį šiame mieste. Be kitų darbų, dr. I.Geniušienė yra Dalios Grinkevičiūtės Sibiro tremties memuarų „A Stolen Youth, A Stolen Homeland“(„Pavogta jaunystė, pavogta tėvynė“) vertimo į anglų kalbą autorė. Į šią knygą vertėtų atkreipti dėmesį, nes būtent čia, Amerikoje, ji galėtų surasti savo skaitytoją: angliškas vertimas būtų itin patogus ir įdomus jau šioje Atlanto pusėje gimusiai bei susiformavusiai lietuvių kartai, lituanistinių mokyklų mokiniams. Deja, kaip sužinojome iš vertimo autorės, iki šiol prieš porą metų pasirodžiusi minėtoji knyga nėra sulaukusi jokio dėmesio ar reprezentavimo užsienyje, neskaitant Frankfurto knygų mugės.

Šįmet, liepos 6-ąją švenčiant Valstybės dieną Vilniaus katedros aikštėje tradiciškai vyko Valdovų rūmų atkūrimo rėmėjų pagerbimo iškilmės. Jau trečią kartą per šias iškilmes buvo įteikti ir garsaus mecenato, JAV lietuvio dr. Juozo Kazicko apdovanojimai sostinės širdyje kylančius Valdovų rūmus garsinusiems žurnalistams, publikacijų autoriams ir aktyviausiems rėmėjams, paramos organizatoriams. Malonu, jog tarp apdovanotųjų yra ir Čikagos lietuvis, aktyvus visuomenininkas Bronius Juodelis. Jis, be kitų visuomeninių pareigų, eina ir pernai susikūrusio Valdovų rūmų paramos komiteto (VRPK) JAV, kurio pirmininkė – Regina Narušienė, iždininko pareigas. Beje, labai sėkmingai – per nepilnus metus iš JAV lietuvių šio darbštaus žmogaus pastangomis pavyko surinkti net 66 tūkstančius dolerių.

Gegužės 27 dieną Atlantoje koncertavo vienas žymiausių Lietuvos muzikantų bei atlikėjų – Andrius Mamontovas. Dainininko koncertinis turas prieš tai vyko kituose JAV miestuose, tad ir pietinei Atlantai išvysti Lietuvos žvaigždę buvo ilgai lauktas siurprizas. Iš tiesų nereikėjo nė kelių dainų, kad sėdinčiųjų salėje beveik neliktų. Muzikos ritme paskendusi publika dūko pritardama dainininkui. Kaip pats atlikėjas sakė, išeivijos lietuvius labiau sušildo senesnės, geriau žinomos, bet nemirštančios dainos. Be abejo ir tądien nebuvo apsieita be publikos pamėgtų „Saulės miesto“, „Mono arba stereo“, „Laužo šviesos“ ir kt. Džiugu, kad Atlanta sulaukė tokio lygio koncerto – ne kiekvieną kartą atlikėjai sutikdavo atvykti čia, nes organizatoriai nebūdavo tikri dėl susirinksiančiųjų gausumo. -Tai bene pirmas pavykęs bandymas, – kalbėjo koncerto organizatoriai. – Ir mūsų lūkesčiai pasiteisino! Nors koncertas vyko ketvirtadienį, susirinkusiųjų buvo daugiau nei tikėtasi. Dažniau susibėgantys lietuvių bendruomenės nariai stebėjosi išvydę daug naujų veidų. Tai tik patvirtinimas, kad be bendruomenės organizuojamų lietuviškų švenčių žmonės taip pat pasiilgę koncertų ir kitų pramogų. Tikimės, jog ateityje jų suorganizuosime daugiau.

JAV lietuvių bendruomenės atstovai, posėdžiaujantys bendroje komisijoje su Lietuvos Seimo nariais, paragino spausti Rusiją dėl okupacijos metu padarytos žalos atlyginimo Lietuvai. “Sovietų okupacija padarė didžiulę žalą Lietuvos ekonomikai. Reikia dabar Rusiją spausti, kad ji apsiimtų tą žalą Lietuvai grąžinti”, – Seime surengtoje spaudos konferencijoje sakė JAV lietuvis Vytas Maciūnas. “Kelti tą padarytą žalą reikia visąlaik, nes žuvo daug mūsų tautiečių ir Lietuvoje, ir Sibire. Mūsų tautai padaryta nežmoniška žala. Aš manau, kad šių dalykų nereikia bijoti iškelti”, – pritarė JAV lietuvių bendruomenės ir Seimo komisijos pirmininkė Liūda Rugienienė. Praėjusios kadencijos Seimas 2000 metų pavasarį priėmė įstatymą, įpareigojusį Vyriausybę derėtis su Maskva dėl 1940 – 1990 metais trukusios SSRS okupacijos padarytos žalos atlyginimo. Speciali tarpžinybinė komisija žalą įvertino apie 80 milijarų litų. Lietuvos atstovai pateikė Rusijai žalos atlyginimo reikalavimą, kurį Maskva kategoriškai atmetė. Dešiniųjų dauguma, priimdama įstatymą, teigė, jog juo įgyvendinama praėjusio dešimtmečio pradžioje Lietuvos gyventojų plebiscite patvirtinta nuostata, jog okupacijos padaryta žala privalo būti atlyginta.

Praėjusiais metais tokiu laiku savo galvoje dėliojau įspūdžius po pirmo pasivažinėjimo Harley-Davidson motociklu, dažiau tualeto sienas, rinkau šiukšles paliktas baikerių, šveičiau apkerpėjusią užkandinę ir niekaip negalėjau susitaikyti su mintimi, kad maisto produktams savaitei išleidau 20 dolerių. Pasiankstinusi egzaminų sesiją universitete birželio 3 dieną kartu su savo drauge Vika išskridau į Ameriką, New Hamshire valstijoje esantį kurortinį Weirs Beach miestelį. Kur papuoliau tiesiai į trečią pagal dydį baikerių šventę visame pasaulyje. Studenčiokei iš mažos šalies net akys ant kaktos išlipo, bet keturi mėnesiai praleisti JAV suteikė tokią patirtį, kokios Lietuvoje nebūčiau taip greitai, o ir apskritai, kažin ar būčiau įgijusi.

Lietuvos vizijų yra tiek, kiek žmonių, kurie jas puoselėja, su jomis tapatinasi. Turbūt nė vienas negalime tarti, kad mūsų vizija pati teisingiausia, todėl visada pravartu ją permąstyti klausantis kitų. Šis tekstas buvo skaitytas 1999.VII.9 Europos lietuvių dienų Vokietijoje metu. Nesu profesionali istorikė, tad negaliu akademiškai kalbėti apie šiuos dalykus. Galiu pasidalinti tik savo patirtimi. Nesu dipukė, nes gimiau jau Amerikoje. Tėvai, matyt, dipukai. Man šis žodis svetimas. Mano kartai buvo aišku, jog esame lietuviai, kai kas primygtinai sakydavo – Amerikos lietuviai, o terminas “dipukai” mums atrodė kažkoks apdulkėjęs ir neskanus, tinkantis nebent apibrėžti seniems ginčams tarp mūsų tėvų ir šio šimtmečio pradžioje atvykusių į Ameriką ekonominių ateivių bei pabėgėlių nuo caro karinės prievolės kažkelintos kartos palikuonių. “Dipukas” – “displaced person”, lietuviškai – išvietintas žmogus. Amerikos senbuviai taip pavadino nieko naujoj aplinkoj netuokiantį, atskirai besilaikantį, anglų kalbos nemokantį, o visgi kažkodėl išdidų Lietuvos žmogų. Mes jautėmės sugėdinti, patys nežinodami kodėl, kai senbuviai taip vadindavo mūsų tėvus.

Boston centrinė miesto katedra pirmą kartą istorijoje tapo lietuvių šventės vieta – į šią vietą specialiai iš Lietuvos atvyko Kauno Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) rektoriai: A. Avižienis (1-sis VDU rektorius) ir V. Kaminskas (dabartinis VDU rektorius). Jie atvyko, kad iškilmingai, milijoninio miesto viename iš gražiausių pastatų, įteikti VDU Garbės daktaro regalijas JAV gimusiam ir visą gyvenimą Massachusetts valstijoje gyvenančiam lietuviui, kunigui, istorikui William Wolkovich-Valkavičiui. Nors kai kas mintyse tikriausia ir pagalvoja: koks čia lietuvis, jei angliškai skambanti pavardė? Tačiau tokios mintys kyla tik tiems, kas užmiršta, kad vardus ir pavardes mums parinko Tevai, o XIX ir XX a. pradžioje norint pragyventi ir gauti darbą JAV reikšmę turėjo ir pavardė. Tačiau niekas negalėjo paveikti meilę savo kraštui ir tos meilės skiepijimui savo vaikams.