Eurazijos žydų atstovai prezidentui priminė savo bendruomenės turto grąžinimo klausimą

Eurazijos žydų atstovai prezidentui priminė savo bendruomenės turto grąžinimo klausimą
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Vilniuje viešinti Eurazijos žydų kongreso delegacija susitikime su prezidentu Valdu Adamkumi priminė žydų bendruomenės turto Lietuvoje grąžinimo klausimą. Nors pokalbyje dalyvavusių Prezidentūros atstovų teigimu, Lietuvos žydų bendruomenės klausimas nebuvo pagrindinis šiame susitikime, apie likusį negrąžintą turtą visgi priminta prezidentui. Po susitikimo V.Adamkus žurnalistams teigė, kad šis klausimas liko neišspręstas ir tai turės padaryti naujosios kadencijos Seimas. Kongreso vadovas Aleksandras Maškevičius žurnalistams teigė, kad dabar yra daug padaryta žydų turto grąžinimo srityje ir kaip pavyzdį paminėjo torų perdavimą Izraeliui, tačiau tuo pačiu pridūrė, kad vis dar lieka neišspręstas žydų bendruomenei prieš Antrąjį pasaulinį karą priklausiusio turto klausimas. Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkas Simonas Alperavičius žurnalistams sakė, kad pirminiame sąraše yra apie 60 objektų, kurių grąžinimo pageidauja bendruomenė, iš viso yra apie 1 tūkst. grąžintinų objektų.

Lietuviškų vertybių išlikimas

Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Ko gero, kai kam Lietuvos universitetuose girdėta dr. Izoldos Gabrielės Geniušienės pavardė. Nuo 1973 metų dėstytojavusi Vilniaus universiteto Kauno humanitariniame fakultete, nuo 1985-ųjų - Vilniaus universiteto anglų kalbos dėstytoja, vertėja, daugelio literatūros mokslo straipsnių autorė, 1995-1998 metais - Kauno Vytauto Didžiojo universiteto modernizmo teorijos ir modernistinės poezijos dėstytoja. Ne mažiau žinomas ir jos vyras - rašytojas, profesorius, politinis veikėjas Algis Tomas Geniušas. O štai Niujorke šią vasarą dr. I.Geniušienė vieši pas sūnų Saulių Geniušą, jau kurį laiką gyvenantį, dirbantį ir studijuojantį šiame mieste. Be kitų darbų, dr. I.Geniušienė yra Dalios Grinkevičiūtės Sibiro tremties memuarų „A Stolen Youth, A Stolen Homeland“(„Pavogta jaunystė, pavogta tėvynė“) vertimo į anglų kalbą autorė. Į šią knygą vertėtų atkreipti dėmesį, nes būtent čia, Amerikoje, ji galėtų surasti savo skaitytoją: angliškas vertimas būtų itin patogus ir įdomus jau šioje Atlanto pusėje gimusiai bei susiformavusiai lietuvių kartai, lituanistinių mokyklų mokiniams. Deja, kaip sužinojome iš vertimo autorės, iki šiol prieš porą metų pasirodžiusi minėtoji knyga nėra sulaukusi jokio dėmesio ar reprezentavimo užsienyje, neskaitant Frankfurto knygų mugės.

Čikagiškiui - dr. Juozo Kazicko apdovanojimas

Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Šįmet, liepos 6-ąją švenčiant Valstybės dieną Vilniaus katedros aikštėje tradiciškai vyko Valdovų rūmų atkūrimo rėmėjų pagerbimo iškilmės. Jau trečią kartą per šias iškilmes buvo įteikti ir garsaus mecenato, JAV lietuvio dr. Juozo Kazicko apdovanojimai sostinės širdyje kylančius Valdovų rūmus garsinusiems žurnalistams, publikacijų autoriams ir aktyviausiems rėmėjams, paramos organizatoriams. Malonu, jog tarp apdovanotųjų yra ir Čikagos lietuvis, aktyvus visuomenininkas Bronius Juodelis. Jis, be kitų visuomeninių pareigų, eina ir pernai susikūrusio Valdovų rūmų paramos komiteto (VRPK) JAV, kurio pirmininkė – Regina Narušienė, iždininko pareigas. Beje, labai sėkmingai – per nepilnus metus iš JAV lietuvių šio darbštaus žmogaus pastangomis pavyko surinkti net 66 tūkstančius dolerių.

Andriaus Mamontovo koncertas 2004

Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Gegužės 27 dieną Atlantoje koncertavo vienas žymiausių Lietuvos muzikantų bei atlikėjų - Andrius Mamontovas. Dainininko koncertinis turas prieš tai vyko kituose JAV miestuose, tad ir pietinei Atlantai išvysti Lietuvos žvaigždę buvo ilgai lauktas siurprizas. Iš tiesų nereikėjo nė kelių dainų, kad sėdinčiųjų salėje beveik neliktų. Muzikos ritme paskendusi publika dūko pritardama dainininkui. Kaip pats atlikėjas sakė, išeivijos lietuvius labiau sušildo senesnės, geriau žinomos, bet nemirštančios dainos. Be abejo ir tądien nebuvo apsieita be publikos pamėgtų „Saulės miesto“, „Mono arba stereo“, „Laužo šviesos“ ir kt. Džiugu, kad Atlanta sulaukė tokio lygio koncerto - ne kiekvieną kartą atlikėjai sutikdavo atvykti čia, nes organizatoriai nebūdavo tikri dėl susirinksiančiųjų gausumo. -Tai bene pirmas pavykęs bandymas, - kalbėjo koncerto organizatoriai. - Ir mūsų lūkesčiai pasiteisino! Nors koncertas vyko ketvirtadienį, susirinkusiųjų buvo daugiau nei tikėtasi. Dažniau susibėgantys lietuvių bendruomenės nariai stebėjosi išvydę daug naujų veidų. Tai tik patvirtinimas, kad be bendruomenės organizuojamų lietuviškų švenčių žmonės taip pat pasiilgę koncertų ir kitų pramogų. Tikimės, jog ateityje jų suorganizuosime daugiau.

Amerikos lietuviai ragina spausti Rusiją

Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

JAV lietuvių bendruomenės atstovai, posėdžiaujantys bendroje komisijoje su Lietuvos Seimo nariais, paragino spausti Rusiją dėl okupacijos metu padarytos žalos atlyginimo Lietuvai. "Sovietų okupacija padarė didžiulę žalą Lietuvos ekonomikai. Reikia dabar Rusiją spausti, kad ji apsiimtų tą žalą Lietuvai grąžinti", - Seime surengtoje spaudos konferencijoje sakė JAV lietuvis Vytas Maciūnas. "Kelti tą padarytą žalą reikia visąlaik, nes žuvo daug mūsų tautiečių ir Lietuvoje, ir Sibire. Mūsų tautai padaryta nežmoniška žala. Aš manau, kad šių dalykų nereikia bijoti iškelti", - pritarė JAV lietuvių bendruomenės ir Seimo komisijos pirmininkė Liūda Rugienienė. Praėjusios kadencijos Seimas 2000 metų pavasarį priėmė įstatymą, įpareigojusį Vyriausybę derėtis su Maskva dėl 1940 - 1990 metais trukusios SSRS okupacijos padarytos žalos atlyginimo. Speciali tarpžinybinė komisija žalą įvertino apie 80 milijarų litų. Lietuvos atstovai pateikė Rusijai žalos atlyginimo reikalavimą, kurį Maskva kategoriškai atmetė. Dešiniųjų dauguma, priimdama įstatymą, teigė, jog juo įgyvendinama praėjusio dešimtmečio pradžioje Lietuvos gyventojų plebiscite patvirtinta nuostata, jog okupacijos padaryta žala privalo būti atlyginta.

Vasarą Lietuvos studentų keliai veda į Ameriką

Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Praėjusiais metais tokiu laiku savo galvoje dėliojau įspūdžius po pirmo pasivažinėjimo Harley-Davidson motociklu, dažiau tualeto sienas, rinkau šiukšles paliktas baikerių, šveičiau apkerpėjusią užkandinę ir niekaip negalėjau susitaikyti su mintimi, kad maisto produktams savaitei išleidau 20 dolerių. Pasiankstinusi egzaminų sesiją universitete birželio 3 dieną kartu su savo drauge Vika išskridau į Ameriką, New Hamshire valstijoje esantį kurortinį Weirs Beach miestelį. Kur papuoliau tiesiai į trečią pagal dydį baikerių šventę visame pasaulyje. Studenčiokei iš mažos šalies net akys ant kaktos išlipo, bet keturi mėnesiai praleisti JAV suteikė tokią patirtį, kokios Lietuvoje nebūčiau taip greitai, o ir apskritai, kažin ar būčiau įgijusi.

Dipukų Lietuva ir sugrįžtančiųjų tikrovės

Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Lietuvos vizijų yra tiek, kiek žmonių, kurie jas puoselėja, su jomis tapatinasi. Turbūt nė vienas negalime tarti, kad mūsų vizija pati teisingiausia, todėl visada pravartu ją permąstyti klausantis kitų. Šis tekstas buvo skaitytas 1999.VII.9 Europos lietuvių dienų Vokietijoje metu. Nesu profesionali istorikė, tad negaliu akademiškai kalbėti apie šiuos dalykus. Galiu pasidalinti tik savo patirtimi. Nesu dipukė, nes gimiau jau Amerikoje. Tėvai, matyt, dipukai. Man šis žodis svetimas. Mano kartai buvo aišku, jog esame lietuviai, kai kas primygtinai sakydavo - Amerikos lietuviai, o terminas "dipukai" mums atrodė kažkoks apdulkėjęs ir neskanus, tinkantis nebent apibrėžti seniems ginčams tarp mūsų tėvų ir šio šimtmečio pradžioje atvykusių į Ameriką ekonominių ateivių bei pabėgėlių nuo caro karinės prievolės kažkelintos kartos palikuonių. "Dipukas" - "displaced person", lietuviškai - išvietintas žmogus. Amerikos senbuviai taip pavadino nieko naujoj aplinkoj netuokiantį, atskirai besilaikantį, anglų kalbos nemokantį, o visgi kažkodėl išdidų Lietuvos žmogų. Mes jautėmės sugėdinti, patys nežinodami kodėl, kai senbuviai taip vadindavo mūsų tėvus.

JAV gimusio lietuvio meilė lietuvybei pripažinta VDU

Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Boston centrinė miesto katedra pirmą kartą istorijoje tapo lietuvių šventės vieta - į šią vietą specialiai iš Lietuvos atvyko Kauno Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) rektoriai: A. Avižienis (1-sis VDU rektorius) ir V. Kaminskas (dabartinis VDU rektorius). Jie atvyko, kad iškilmingai, milijoninio miesto viename iš gražiausių pastatų, įteikti VDU Garbės daktaro regalijas JAV gimusiam ir visą gyvenimą Massachusetts valstijoje gyvenančiam lietuviui, kunigui, istorikui William Wolkovich-Valkavičiui. Nors kai kas mintyse tikriausia ir pagalvoja: koks čia lietuvis, jei angliškai skambanti pavardė? Tačiau tokios mintys kyla tik tiems, kas užmiršta, kad vardus ir pavardes mums parinko Tevai, o XIX ir XX a. pradžioje norint pragyventi ir gauti darbą JAV reikšmę turėjo ir pavardė. Tačiau niekas negalėjo paveikti meilę savo kraštui ir tos meilės skiepijimui savo vaikams.

XX šimtmečiui baigiantis, arba “Laiškas bičiuliui žydui”

Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

XX a. - tai ideologų ir ideologijų šimtmetis. Pirmojo pasaulinio karo aukos prikėlė iš numirusių radikalias ideologijas, kurias pradėjo išpažinti masės. Tarkim, Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse nebuvo sveiko proto žmogaus, kuris būtų manęs, jog žmonijos ateitis gali priklausyti nuo proletarinės revoliucijos ar žydų klausimo likvidavimo. Karas šias ideologijas išlaisvino iš mažo intelektų geto, kuriame jos gyvavo. Karo atnešti nusivylimai sukūrė dvi revoliucines tipologijas: bolševikinę ir nacionalsocialistinę. Įsivyravo įsitikinimas, kad išganymas priklauso nuo nacionalistinių ar proletarinių jėgų, kurios geba kovoti prieš tariamą ar tikrąjį priešą. Ideologai žadėjo taiką, gerovę, didybę, bet su sąlyga, kad bus visiškai nugalėtos ir sunaikintos priešų jėgos. Visur aplink tykojo priešas. Juo galėjo būti buržua, kapitalistas, tautinės mažumos atstovas, žydas. Priešo vaidmeniui labiausiai tiko žydai. Jų gausus dalyvavimas revoliucijoje atrodė įtartinas buržuazijos klasei, jų turtas nepatiko kairiesiems, kosmopolitizmas - nacionalistams, atskirumas - visiems.

Ar dar ilgai gyvuos žydus kamuojanti antisemitizmo problema?

Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Pasaulyje gyvena apie 15 milijonų žydų, turinčių vienokių ar kitokių sąsajų su Lietuva. Gimę ar augę čia ir dėl įvairių priežasčių buvę priversti palikti Lietuvą žydai susirinko į šiomis dienomis Vilniuje vykstantį pasaulio litvakų kongresą. Daktaro Izraelio Lemperto teigimu, litvakas – tai pačių žydų sugalvotas terminas, nusakantis kilimo vietą. “Mes sakome ne litvakai, o litvakai. Jidiš kalba litvak – paniekinamas žodis”, - sako Lempertas. Prieš Antrąjį pasaulinį karą Lietuvoje gyveno apie 250 tūkstančių žydų, tačiau karo metais vykdyto genocido metu per 90 proc. jų buvo sunaikinta. Todėl, pasak Lietuvos žydų bendruomenės pirmininko Simono Alperavičiaus, dalis Izraelyje gyvenančių jo tautiečių priešinasi bet kokiems renginiams Lietuvoje. “Pirmas sykis buvo, kai mes minėjome Vilniaus Gaono 200-ąsias metines. Jų nuomone, Lietuvoje neturi vykti panašūs renginiai, nes lietuviai yra prisidėję prie Holokausto ir ši žemė persisunkusi žydų krauju. Lietuvos žydų bendruomenė, nors ir mano, kad tai buvo didžiulė tragedija, nekaltina visos lietuvių tautos”, - sako Alperavičius.

Vaikas liko gyvas. O mes?

Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Leidykla „Baltos lankos“ išleido knygą „Šitas vaikas turi gyventi. Elenos Holcmanienės užrašai. 1941–1944“. Tai kaunietės, vokiečių kilmės dailininkės Elenos Holcmanienės (Helene Holzman, 1891-1968) užrašai, parašyti pokario metais. Juose – 1941–1944 m. Kauno getas. Autorė atpasakoja tai, ką matė ir patyrė pati. Ji gelbėjo geto žmones, per tuos 4 metus prarado savo devyniolikmetę dukterį, vyrą (kaunietį knygų leidėją Maksą Holcmaną.) , nemažai draugų ir artimų žmonių. Po karo E. Holcman ir jos dukra grįžo gyventi į Vokietiją, iš kur į Lietuvą buvo atsikėlusios 3-iajame dešimtmetyje. Po motinos mirties dukra Margarita išsaugojo jos užrašus, o 2000 m. išleido originalo (vokiečių) kalba. Netrukus E. Holcmanienės užrašai apie Kauno getą pasirodė ir kitomis pasaulio kalbomis. Lietuvių kalba jie publikuojami pirmąkart (iš vokiečių kalbos išvertė Osvaldas Aleksa). Knyga buvo pristatyta Kaune ir Vilniuje.

Emigrantus iš buvusios Sovietų Sąjungos vilioja Izraelis

Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Kai tik atsirado galimybė išvykti į kitas šalis, atsirado norinčiųjų ieškoti laimės svetur. Emigracija nėra naujas reiškinys. Kai kurie mokslininkai po Antrojo pasaulinio karo vykstančią emigraciją prilygina ledkalnio viršūnei. Keičiasi ir patys emigrantai. Pavyzdžiui, tarp Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų Rusiją paliko daugelis menininkų ir dvarininkų, kurių beveik visi įsikurdavo Paryžiuje. Po Antrojo pasaulinio karo pabėgėliai vyko į Vokietiją, iš kur vėliau mėgino pasiekti Jungtines Amerikos Valstijas. Tačiau pastarąjį dešimtmetį vis daugiau rusų bei kitų buvusių sovietinių respublikų piliečių renkasi Izraelį. Po 1989-ųjų į Izraelį atvyko beveik 900 tūkst. buvusios Sovietų Sąjungos piliečių. Daugiau nei ketvirtadalis jų nėra žydai. Taigi į Izraelį atvyksta vis daugiau rusakalbių asmenų, kurie nėra žydai pagal tautybę. Religinės organizacijos skelbia pavojų. Siūloma keisti repatriacijos įstatymą, kuris esą gerokai atsilieka nuo dabartinės gyvenimo situacijos. Baiminamasi, kad atvykėliai padarys žalos Izraeliui perteikdami savo papročius ir tradicijas. Į Izraelį atvyksta ir asmenų, kurie priešiškai nusiteikę prieš Izraelio valstybę. Tačiau visiškai uždrausti repatriaciją reikštų suteikti galimybę žydams ortodoksams Izraelyje sukurti griežtai religinę valstybę.