Praėjusiais metais tokiu laiku savo galvoje dėliojau įspūdžius po pirmo pasivažinėjimo Harley-Davidson motociklu, dažiau tualeto sienas, rinkau šiukšles paliktas baikerių, šveičiau apkerpėjusią užkandinę ir niekaip negalėjau susitaikyti su mintimi, kad maisto produktams savaitei išleidau 20 dolerių.

Pasiankstinusi egzaminų sesiją universitete birželio 3 dieną kartu su savo drauge Vika išskridau į Ameriką, New Hamshire valstijoje esantį kurortinį Weirs Beach miestelį. Kur papuoliau tiesiai į trečią pagal dydį baikerių šventę visame pasaulyje. Studenčiokei iš mažos šalies net akys ant kaktos išlipo, bet keturi mėnesiai praleisti JAV suteikė tokią patirtį, kokios Lietuvoje nebūčiau taip greitai, o ir apskritai, kažin ar būčiau įgijusi.

Pastaraisiais metais padirbėti ir pakeliauti į Ameriką kiekvieną vasarą išvyksta apie 3000 Lietuvos studentų. Šis reiškinys vertinamas skirtingai. Vieni universitetai išleidžia nesudarydami didesnių kliūčių studentams, kiti daro viską, kad tik jų auklėtiniams išgaruotų bet koks noras lėkti į JAV. Paaiškinimas paprastas, universitetų vadovybė baiminasi, kad jų studentai nebegrįš atgal arba praleis pusę rudens semestro, nes pavyzdžiui aš, parskridau į Lietuvą spalio viduryje. Be to, universitetams tokie studentai kelia papildomų rūpesčių, juk dėstytojai tą pačią grupę turi egzaminuoti du kart – pasiankstinusius sesiją ir laikančius egzaminus įprastu laiku, o jei dar reikia atlikti praktiką… Tačiau svarstydami neigiamus aspektus, nepamirškime pliusų, studentai įgyja neįkainojamos darbinės, bendravimo, kultūrinės ir kitokios patirties, turi galimybę pamatyti Amerikos miestus ir gamtą, pagerina anglų kalbos žinias, užsidirba pinigų ir tampa savarankiškesni. Visa tai ne iš piršto laužta, o savo kailiu patirta.

Nusprendusi vykti į JAV pagal „Work&Travel USA“ programą tvarkytis reikalingus dokumentus pradėjau jau spalio viduryje. Visų pirma reikia praeiti pokalbį anglų kalba, kur nusprendžiama ar kalbos žinios atitinka „intermedia“ lygį. Padaryti tai, vieni juokai, nes agentūros užsiimančios studentų išvežimu į užsienį suinteresuotos, kad tokių būtų kuo daugiau, tad pokalbis tikrai nesudėtingas. Paskui studentas nusprendžia ar pasirašyti sutartį su pasirinkta agentūra, jei taip, sumoka pradinį įnašą – 600 litų. Tada pradedi leisti valandas prie kompiuterio, mat susirasti darbą internetu nėra taip paprasta, juoba – svečioje šalyje. Tenka išsiuntinėti šimtus laiškų ir net neigiamas atsakymas, jau nuteikia optimistiškai, nes dauguma Amerikos darbdavių apskritai nereaguoja. Man darbą padėjo susirasti jau minėta draugė Vika, nes jai pasisekė susiderėti ne tik dėl savęs, bet ir dėl manęs.

Kai agentūrai pristatai darbo kontraktą, sumoki likusią programos kainos dalį, t.y. 1600 litų, mano atveju. Programos kaina visose agentūrose panaši, ji gali skirtis tik priklausomai nuo vykdytojo JAV (CIEE arba CHI). Be to, jei nesugebi, negali, nenori darbo susirasti pats, tai padarys agentūra, tik vėl teks primokėti. Be jau minėtų išlaidų, dar 20 litų reikia sumokėti už tarptautinį studento pažymėjimą ISIC, apie 300 litų konsulinis mokestis ambasadai, lėktuvo bilietai į abi puses (mano atveju 1800 litų) ir priklausomai nuo programos sponsoriaus, CIEE – 500 dolerių, CHI – 800 dolerių, pasiimti kelionei. Žinoma, dar kažkiek kainuoja tokie menkniekiai kaip dokumentų kopijavimas, fakso paslaugos ir pan., bet šito jau nebeskaičiuokime.

Studentų programa „Work & Travel USA“ Lietuvoje užsiima nemažai agentūrų. Įdomus faktas tai, kad kai kurios jų (pavyzdžiui, „Tarptautiniai jaunimo mainai“), savo internetiniuose puslapiuose nurodo, kad nesiekia pelno, tiesiog nori padėti studentams. Taip išeina, kad visą tai, ką studentai sumoka agentūroms jos atiduoda programų sponsoriams JAV. Bet tai skamba kiek naivokai. Tokiu atveju, kam melagingai tvirtinti, kad programa gali vykdyti tik agentūros, o savarankiškai studentas to daryti negali. Galbūt, būtent todėl, kad agentūroms iš to nubyra dalis pinigėlių.

Nesenai Amerikos ambasados surengtoje spaudos konferencijoje vizų specialistė Tatjana Sungailienė pasakojo ir apie šią kultūrinių mainų programą. Ji pažymėjo, kad išvykti pagal „Work & Travel USA“ programą gali kiekvienas studentas savarankiškai, svarbiausias dokumentas reikalingas šios programos vizai gauti yra DS2019 forma. T.Sungailienė pastebėjo: “Lietuvoje yra daug agentūrų dirbančių su šiomis programomis, jie padeda studentams gauti tą formą, bet asmenys gali ir patys savarankiškai susirasti tas programas ir gauti DS1920, su ja ateiti į ambasadą pokalbio.” Specialistė teigė, kad agentūros tik padeda, bet nėra joks garantas ar pranašumas prašant reikalingos vizos. Tačiau kai aš prisistačiusi studentu Ramūnu keletai agentūrų išsiuntinėjau elektroninius laiškelius, klausdama ar studentas gali vykti be agentūrų pagalbos, sulaukiau tik neigiamų atsakymų. Kad programa vykdoma tik per agentūras teigė „Kalbos“ atstovė Irma Vasiliauskaitė, bei Audronė Biriukaitė iš „East West Consulting“. Koks tikslas meluoti? Gal nemaži pinigai mokami agentūroms? Nežinojimas studentams kainuoja gan brangiai.

Kaip ten bebūtų, daugelis studentų renkasi agentūrų pagalbą, nes nežino kito kelio. Bet ir čia reikia neapsigauti, mat, atrodytų panašias sąlygas siūlančios bendrovės, dirba ne vienodai kokybiškai. Mano asmeninė patirtis su „Kalba“ nekelia gerų prisiminimų, atvirkščiai. Nemažai nusiskundimų teko girdėti ir apie „Studentų kelionių pasaulį“. Vienos agentūros suteikia labai daug informacijos kaip susirasti darbą, kokius gyvenimo aprašymus siuntinėti, suteikia begales darbdavių elektroninio pašto adresų, kitos įmeta savo studentus lyg į kalnų upę, įdavusios tik netašytą stuobrį. Vienos agentūros be problemų užsako skrydžio reisus Tau ir Tavo draugui, kitos sakosi negalinčios to padaryti. Vienose agentūrose paklausus, kad ir kvailiausio klausimo: „Ar Amerikoje yra begemotų?“, mielai ir kantriai atsakinėja. O kitose paprašius patarimo, kaip patogiau pasiekti netoli Savanos esantį miestelį Taibe, atsako: „Galvoji aš čia jau dešimt metų dirbu, kad viską žinočiau?“. Vienų agentūrų studentai gauna vizas vos ne mėnesiui likus iki skrydžio, kitų – likus dienai. Štai tokie ir skirtumai, apie kuriuos reklaminiuose susitikimuose ar bukletuose niekas nepasakoja.

Ir dar vienoje vietoje nesutampa ambasados ir vienos iš agentūrų – „Pasaulio lietuvių centras“ („PLC“), parodymai. Konsulė Ruta D.Elvikis sakė, kad 98 proc. šios programos dalyvių grįžta į Lietuvą, vadinasi mūsų šalis netenka kasmet apie 60 studentų. Tačiau bene ilgiausiai Lietuvoje veikianti tokio pobūdžio agentūra teigia kitaip, jų direktoriaus P.Bruzgos žodžiais tariant, negrįžta „tik“ 7 – 9 proc. išvykusiųjų, kitaip tariant apie 210 – 270 akademinių jaunų žmonių. Pirmas kaičius ne toks ir didelis, tačiau nurodytas „PLC“ grėsmingesnis.

Detalė – kitų šalių studentai „Work & Travel USA“ programa gali pasinaudoti du kartus, t.y. į Ameriką išvykti dvi vasaras – po antro ir trečio kurso, tuo tarpu mūsiškiams ši galimybė tik vienkartinė. Konsulės Rutos D.Elvikis paklausus, kodėl taip yra, ji pasakė, kad tik dėl to, jog ši programa čia labai populiari, tad siekiama suteikti šansą kuo didesniam studentų skaičiui apsilankyti JAV. Taip išeina, kad lietuviai patys kalti, kad sugeba atrasti kelius nuvykti į Ameriką…

Dar vienas šios programos aspektas – itin svarbu rasti patikimą darbdavį. Neretai atsitinka taip, kad studentai susiradę darbą internetu, nuvykę randa visai ne tai, kas buvo žadėta. Gali būti, kad to darbdavio apskritai nėra, kad jis darbuotojams iš Lietuvos nesiruošia nieko mokėti arba mokėti tik skatikus. Gal vietoj pažadėto vos ne penkių žvaigždučių viešbučio teks gyventi palapinėje. Ištikus tokioms bėdoms, paprastai, studentams tenka kapanotis patiems, rėmėjai Amerikoje ir agentūra Lietuvoje nelabai gelbsti. Ne vienam lietuviui studentui teko susidurti ir su dar rimtesnėmis problemomis. Pavyzdžiui, šiemet universitetą baigusi Lina Vaitiekūnaitė, praėjusią vasarą JAV buvo patrenkta greičiausiai girto vairuotojo ir kurį laiko išbuvo komos būsenoje. Pabudusi sunkiai susikalbėjo lietuviškai, ką jau šnekėti apie anglų kalbą. Kitas vaikinukas pardavinėjęs ledus buvo apšaudytas ir vos liko gyvas. Tokie pavyzdžiai nuteikia ne itin padrąsinančiai. Pati būdama Amerikoje vos savaitę persipjoviau koją, teko siūti. Mano bendradarbei Aušrai veidą, rankas apdegino sprogusi spragėsių („pop corn“) mašina.

Tačiau nepaisant visų nesklandumų praėjusią vasarą prisimenu, kaip vieną nuostabiausių savo gyvenime. Susiradau draugų, su kuriais palaikau ryšį iki šiol, buvau fantastiškuose Amerikos miestuose – Bostone ir Niujorke, gyvenau pasakiško grožio gamtos apsuptame miestelyje, užsigrūdinau savo charakterį, supratau ką reiškia dirbti ir užsidirbti, bent kažkiek pažinau amerikiečių kultūrą, charakterį.

Deimantė Dokšaitė

Views All Time
Views All Time
4441
Views Today
Views Today
1
0 0