Istorinis požiūris į metalą (įžanga)

Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Metalo muzika užgimė tarp jaunimo tuo laikotarpiu, kai ką tik buvo prasidėjusi sparčiai vystytis Vakarų civilizacija, kuri nugalėjo fašizmą, nacionalizmą ir valdžią, paremtą pasenusia evoliucijos teorija; ji turėjo gerai apgalvotą ir išvystytą liberalios demokratijos sistemą, kuri atnešė kur kas daugiau naudos individui negu bet kuri kita sistema istorijoje. Per šį laikotarpį visuomenė aptarnavo piliečius bandydama suteikti patį patogiausią gyvenimo būdą ir jokie klausimai ar tikslai už šitos pasaulėžiūros ribų nebuvo sprendžiami. Tai buvo laikoma "progresyviu" žmogaus raidos tęsiniu po primityvios raidos "red in tooth and claw" (tiesiog fizinės jėgos) stadijos į tą, kurioje visuomeninė teisybės ir moralės samprata apibūdino būtent individo gyvenimą. Individas triumfavo natūraliame pasaulyje, bet netikrumas, nežinomybė dėl mirtingos egzistencijos pritempė individą prie ankstyvųjų fizinių kovų... Politiniu ir socialiniu požiūriu žmonija žiūrėjo į save kaip į pirmaujančią ir geresnę už kitas civilizacijas visumą, įtraukiant ir lygias egalitarines, bet totalitarines komunistų imperijas - Sovietų Sąjungą, Kiniją, tačiau kai tik 1950-aisiais išaušo termobranduolinis amžius, "laisvieji Vakarai" buvo apibrėžti taip lyg būtų priešai. Pirmoji karta po Antrojo Pasaulinio karo pradėjo kurti pro-metalą kaip tik tuo metu, kai siekiant išvengti buvusios kartos blogybių ir nesėkmių, buvo nuvertinėjama visa senoji žinių ir socialinė sistema.

V. Kabošiui nuo metalo ausyse nezvimbia

Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Taigi tavo, kaip metalisto, nuostatos sutampa su aktyviojo pilietiškumo, kurio mums vis dar trūksta, pozicija? Iš esmės taip. Tokios idėjos yra būdingos metalo kontrkultūrai, kuri pradėjo vystytis gana seniai. Viskas prasidėjo nuo sunkiosios roko atmainos - "hard rock". O metalo pradininkais vadinama grupė "Black Sabbath" su įžymiuoju Oziu Ozbornu, kuris dabar yra labai populiarus, priešakyje. Vėliau išsivystė "heavy" metalas, kurio ideologija tuomet įkūnijo žmogaus ir jo idėjų laisvės troškimą - aštuntajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje tai buvo svarbu. Devintojo dešimtmečio pradžioje iškilo "thrash" metalas. Jo prioritetinė sritis yra socialinė kritika. Šios stiliaus atstovės yra visiems žinomos grupės "Metallica", "Exodus", "Slayer". Vėliau viso metalo vystymasis pagreitėjo, atsirado "black" metalas, kuris yra nukreiptas prieš religiją, prieš žmogaus priklausomybę nuo jos, prieš religinio fanatizmo istorines pasekmes, pvz., Kryžiaus karus, pagonių kultūros išnaikinimą. Dar vienas postilis - "doom" metalas. Jį galėčiau nusakyti šitaip: iki tol visi stengėsi groti kuo greičiau, o "doom" stengiasi groti kuo lėčiau. Taip pat atsirado "death" metalas, kuris įvardijamas kaip ekstremaliausias metalo stilius. Šios krypties pradininkai yra grupė "Death". Čia mėginama aprėpti visas temas, kuriomis mums yra sunku kalbėti - nuo masinių žudynių iki žmonių galimybių ribų. Lygiagrečiai išsivystė ir "progressive" metalas, kuris įvardijamas kaip muzika muzikantams.

Metalistų fenomenas

Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Kas tie metalistai? Treninguoto skustagalvio akimis tai su protu susipykę skystablauzdžiai, kostiumuoto klerko požiūriu tai nevalyvi agresyvūs girtuokliai. Kitų socialinių sluoksnių atstovų požiūris dažniausiai irgi nebūna palankus metalistams, kurie, kaip jokia kita jaunimo subkultūra, apipinami įvairiausiais neigiamais stereotipais. Jaunimo judėjimai savo dabartiniu pavidalu ėmė rastis prieš penkiasdešimt metų. Bene svarbiausia priežastis buvo kiekvieno jauno žmogaus polinkis maištauti ir bandyti keisti pasaulį savo nuožiūra. Aišku, to polinkio vieni turi daug, kiti visai mažai, tačiau jis neišvengiamai mažėja laikui bėgant. Seniau jaunieji maištautojai būdavo greitai neutralizuojami psichologiniu spaudimu ir sunkiu fiziniu darbu, kuriuo tekdavo užsiimti 95 procentams žmonijos. Po Antrojo pasaulinio karo visose Vakarų valstybėse įsigalint demokratijai ir kylant materialinei gerovei paaiškėjo, kad tokios sąlygos itin palankios revoliucingoms jaunimo idėjoms. Mat ankstesniais laikais žmogus, bandantis keisti visuomenėje priimtas normas, turėjo būti labai stiprus, valingas ir pasirengęs dideliems nemalonumams (prieš akis iškyla Sokratas, Jėzus, Giordano Bruno ir pan.), o sočioje visuomenėje maištas prieš visuomenės tradicijas tapo gana linksma pramoga, už kurią pirštu grūmoja suaugusieji, užtat gerbia bendraamžiai. Šiuo metu "jaunatviškas maištas" jau tapo kone privalomu dalyku, be kurio bendravimas su vienmečiais bus nelengvas.

Klaipėdos „metalistai" renkasi pogrindį

Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Ilgi plaukai, tamsūs rūbai, grandinės - neatsiejama „metalisto" atributika. Tačiau „Metal blade" vaikinukai prisipažino, jog savo įvaizdžiui skiria nedaug dėmesio. „Dauguma nori išskirti - apsikarsto grandinėmis, bet mums tai atrodo juokingai. Scenoje pasirodome juodais drabužiais, rengiamės taip, kad būtų patogu. Nes per koncertus sunku išlikti sausam", - pasakojo Artūras. "Metalistų" išvaizda kartais užkliūva vadinamiesiems „treninginiams", iš kurių sulaukia pasiūlymų apsilankyti kirpykloje. Tiesa, grupės būgnininkas neseniai atsisveikino su savo ilgais plaukais. „Atsibodo", - tikino Kirilas. "Metalistai" taip pat neapsieina ir be pagrindinio sceninio judesio - galvos kratymo. Anot vaikinų, šis veiksmas nieko nesimbolizuoja, paprasčiausiai taip jie išreiškia savo energiją, nuotaiką. „Nors sudėtinga tuo pačiu metu groti ir kratyti galvą. Kitą rytą neišvengiamai skauda visą kaklą", - juokėsi vaikinai. „Metal blade" nariai pastebėjo, kad kartais sudėtinga uždegti publiką, ji būna pasyvi. Jie mato, kad susirinkusiesiems patinka „metalo" muzika, tačiau jie varžosi save išreikšti. Vaikinai įsitikinę, kad sunkiosios muzikos gerbėjų visada bus Klaipėdoje, tačiau nemano, kad ateityje kas keisis: „Metalas" kaip buvo undergroundas, taip ir liks. Apie būsimus koncertus gandai sklis tarp draugų. Kodėl nesiafišuojame? Nemanome, kad miesto savivaldybė susigundytų pasiūlymais organizuoti „metalo" koncertus. Tam reikia pinigų, o „metalas" - ne komercinė muzika".

Gyvenimo stiliaus subkultūra: Pankai

ai generated, man, gangster
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Pankų atsiradimai didelę įtaką padarė meninis, politinis situacionistų (SI) sąjūdis. Kai kalbama apie SI ir pankų sąsajas, nurodomi situacionistai M. Maclarenas, J. Reidas, Ch. Gray. Gray puikiai įsisavino skandalingą SI stilių ir vėliau suformulavo „totaliai nemalonaus roko“ idėją. Nemalonus rokas, taip pat kaip ir nežiūrima televizija, neskaitomas populiarusis žurnalas iš esmės atspindėjo SI kovos su „visuomenės spektakliu“ idėjas. Analogiškus antikinematografinius kino filmus kūrė G. Debordas. Totaliai nemalonaus roko idėja tapo planu Sex Pistols sukūrimui. Reidas, prieš tapdamas Sex Pistols albumų viršelių ir plakatų dizaineriu ir vienu iš įtakingiausių pankų dailininkų, kūrė grafinius piešinius britų SI skyriaus žurnalui Heatwave. Pasinaudodami iškraipymo technologija, Sex Pistols sukūrė dainos God Save The Queen „koverį“ (interpretaciją), o jo viršelį Reidas papuošė fotomontažu, kur buvo vaizduojama karalienė Elžbieta su irokėzo šukuosena ir segtuku susegtomis lūpomis. Ankstyvieji pankai, šaipydamiesi iš vartotojų, prekiavo „vergijos kelnėmis“, „septynių diuimų singlais“, fanzinais (antilaikraščiais) ir siūlė nuobodžias pseudoakademines teorijas. Sex Pistols veiklos pradžia pasižymi anarchizmo elementais. Jų pirmasis singlas taip ir vadinosi – Anarchy in the U.K. (1976). Pankų esmė buvo rezistencinė, antiskonio subkultūra, antimados sąjūdis.

Pankiškosios kontrakultūros deviantiškumo klausimas

Pankiškosios kontrakultūros deviantiškumo klausimas
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Dabartiniu metu Lietuvoje vykstant spartiems sociokultūriniams pokyčiams, ypač jautrus jaunimas. Ir būtent jaunimas, manau, atneša postmodernizmo vėjus į Lietuvą bei labiausiai reprezentuoja “alternatyvųjį gyvenimą”, tuo pačiu - ir sociokultūrinę deviaciją. Jaunimas yra pakankamai tolerantiškas, todėl nė vienas pasirinkimų jam neatrodo vertingesnis už kitą. Didelė dalis paauglių metasi nuo vieno dalyko prie kito, kaskart visiškai ir nuoširdžiai susitapatindami su juo, keičia gyvenimo būdus, ieškodami “tikrojo savęs”. Be to, postmoderniojoje visuomenėje sugebėjimas prisitaikyti įvairiose situacijose ir kiekvienoje jų tapti “savu” yra labai vertinamas asmenybės bruožas. Jaunimo sąmonėje ir pasąmonėje tvyro būsena “išeiti”, ir gavusi progą ji būtinai realizuojasi, tuo labiau, kad šeimos autoriteto įtaka tampa vis labiau apribota. Jaunimas siekia išsivaduoti iš tėvų, globėjų priklausomybės, nori pradėti savarankišką gyvenimą, priimdami sprendimus, pasirinkdami vertybes. Anot F.Dolto, jaunuoliai yra lyg “metantys šarvą vėžliukai”, todėl jie lengvai patraukiami prie nusikalstamų grupuočių ir kitos “užkulisinės” veiklos. Nepasitenkinę tėvų jiems siūlomomis tradicinėmis vertybėmis, paaugliai saugumą randa bendraamžių grupėse. Be to, psichologinis, fizinis, socialinis brendimas iškelia jaunimo aktualias problemas, kurios taip pat atlieka solidarizacijos funkciją: grožio, seksualumo, meilės, draugystės, religijos, mokslo ir darbo, vietos visuomenėje, narkotikų ir daugelį kitų.

Susitikus pankams ir "skinams", Melnragėje žiro stiklai

Susitikus pankams ir "skinams"
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Melnragės gyventojai šį savaitgalį pasijuto lyg patekę į kovinį filmą. Čia santykius aiškinosi dvi jaunimo grupuotės – pankai ir vadinamieji “skinai”. “Visą naktį negalėjau užmigti. Iki šiol jaučiu didžiulį stresą”, - apie šeštadienio vakarą kalbėjo baro ir maisto prekių parduotuvės “Florina” šeimininkė Jelena Budrienė. Užvakar Melnragės seniūnijos salėje turėjo vykti keturių pankroko grupių koncertas. Informacija apie šį renginį buvo paskelbta internete. Koncertas turėjo prasidėti 19 valandą Šalia įsikūrusio baro direktorė pasakojo mačiusi, kaip prie seniūnijos pastato susirinkus pankroko gerbėjams, atvažiavo ir būrys skustagalvių, dar vadinamų “skinais”. Tada, anot liudininkų, prasidėjo masinės muštynės. “Jaunuoliai išsilakstė į visas puses, mačiau, kaip keli jaunuoliai nubėgo molo link. Mūsų baras atsidūrė įvykių epicentre. Išėjusi į lauką išsigandau – jaunimo buvo pilna, lyg juodvarnių”, - prisiminė J.Budrienė. Keli vaikinai, nešini beisbolo lazdomis, įbėgo į barą ir parduotuvę. Tuo metu jame vakarieniavo tik vienas lankytojas. Kaip pasakojo baro šeimininkė, senyvo amžiaus žmogus buvo šokiruotas. Muštynių dalyviai išdaužė baro lango ir durų stiklus. Kažkam paleidus plytą į daugiabučio namo langą, pažiro stiklai. Tačiau į Melnragę atvažiavus policijos pareigūnams muštynės jau buvo išblėsusios, o seniūnijos salėje planuotas koncertas vis dėlto įvyko.

Peržvelgiant lietuviškąją Pank erą (1982-1986)

model, fashionista, punk
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Turėjau progos apie tai rašyti ir praėjus galybei laiko, norėtųsi šį tą pataisyti ar išreikšti, tikiuosi, geriau. Tuomet pasakojau lyg senstelėjęs suaugęs tipas, prisimenantis jaunus laikus. Dabar, jaučiaus lyg vėl jaunesnis, kalbantis apie senus laikus.( Beje, vienu iš atjaunėjimo receptų būtų ilgalaikis nesusitaikymas su klišinėmis visuomeninėmis normomis, bet tai jau kita tema). Kaip ir prieš gerą dešimtmetį, taip ir dabar, apsistosiu ties lietuviškuoju punk fenomenu, kurį aktyviausiai pažinojau 1982 -1986-ais metais, gal pavadinkim tai pirmąja era. Nors žodžio punk (toliau vartosiu lietuviškai įsisavintą "pank") dabar jau niekam netenka aiškinti, jis tikrai lieka vienas laisviausiai interpretuojamų socialinių ir muzikinių terminų. Dėl "pank" nesiliauja diskusijos, jis - gyvas. Taigi norėtųsi leistis į trumpą archeologinį žygį ir keliais bruožais apžvelgti ištakas, lietuviškąjį pank judėjimą, kurį laikau visiškai savarankišku originaliu reiškiniu, galinčiu vadintis netgi tautišku. Spontaniškas lietuviškas pank, kiek pamenu, apsireiškė tiesiog ore, apie 1982-uosius ir niekada neturėjo vieningų taisyklių ar įstatų, tad aprašyti jį tvarkingai neįmanoma, tokia turbūt jau Pank Akademijos specifika ( beje, jei yra mokslo darbuotojų nesutinkančiu su šiuo teiginiu ir turinčių medžiagos apie bet kokį punk pasireiškimą Lietuvoje ankstesniais laikais, prašome pateikti pranešimus).

Netolerancija naujiesiems emigrantams - kelias į prarastąją kartą?

Netolerancija naujiesiems emigrantams - kelias į prarastąją kartą?
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Emigraciją dauguma Lietuvos politikų traktuoja kaip vieną didžiausių šalies problemų, tačiau valstybės emigracijos politika formuojama vangiai, kadangi nesugebama priimti naujų iššūkių ir kurti emigrantų susigrąžinimo strategijų. Tuo tarpu eiliniai piliečiai, pasiliekantys Lietuvoje, išvykstančiuosius smerkia. Jei apie senuosius išeivius lietuviai Lietuvoje ir žiniasklaida atsiliepia teigiamai, tai apie šiuolaikinės emigracijos vertinime dominuoja neigiami atspalviai, emigracija laikoma blogiu, kurį reikia mažinti, mėginti išvengti. Nuolat išryškinamas neigiamas emigracijos poveikis Lietuvai – darbingo amžiaus žmonių mažėjimas, socialinei sistemai iškylančios problemos dėl mokesčių mokėtojų pasitraukimo. Daug rečiau pastebimi teigiami emigracijos aspektai: didelė dalis emigrantų uždirbtų pinigų sunaudojama arba investuojama Lietuvoje, šalyje mažėja bedarbių skaičius ir kartu – socialinės paramos poreikis, migrantai įgyja naujos patirties. Mažai kam rūpi išvykstančių lietuvių problemos, su kuriomis jie susiduria užsienyje: darbo ir buto paieška, teisinės pagalbos stoka, socialinis draudimas, vaikų mokymas, išankstinės informacijos apie gyvenimo ir darbo sąlygas svetimoje šalyje trūkumas. Seniau emigravę lietuviai užsienyje turi subūrę stiprias bendruomenes, besirūpinančias lietuviškumo išlaikymu užsienyje, tačiau naujiems emigrantams į šias seniai veikiančias bendruomenes įsilieti gana sunku, bendruomenės į naujai atvykstančiuosius kartais žiūri nepatikliai.

Pelninga verslo niša Airijoje - naujieji emigrantai

Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Airijoje gyvenantys tautiečiai ne tik užpildo laisvas darbo vietas, bet ir tampa kai kurių paslaugų teikėjų, prekybininkų pajamų šaltiniu. Lietuvos trispalvės, įdarbinimo agentūrose ir kitose bendrovėse lietuvių kalba pateikiama informacija, šalyje pagaminti maisto produktai, lietuvių kalbos mokyklos - tai ne kurio nors Lietuvos miesto vaizdas. Tai Airija, Dublinas. Miestas, kuriame lietuviai be vargo gali išgyventi nemokėdami nė žodžio anglų kalba. Kone 100 tūkst. žaliojoje saloje gyvenančių lietuvių kuria mūsų šalies įvaizdį. Koks jis? Daugelis “Kauno dienos” kalbintų airių pateikė panašius atsakymus. Darbštūs, besistengiantys pritapti, bet mieliau linkę bendrauti su savo tautiečiais. Airiai žino apie lietuvius, bet ne apie Lietuvą. Daugeliui jų Lietuva - naujas Rytų Europos kraštas, neseniai tapęs Europos Sąjungos dalimi. Oro uoste paaiškėja, kad Lietuva Airijoje nėra nežinomas kraštas. Vietiniai darbuotojai žino, kad atvykstantieji iš Lietuvos kalba lietuviškai, o daugelis jaunimo nebemoka rusų kalbos. Atvykimo ir išvykimo salėse informacija pateikiama lietuvių kalba. Keleivių teiraujamasi, ar jie nesiveža draudžiamų daiktų, ar patys susikrovė bagažą. “Atvažiavote dirbti? - nenustemba oro uoste užkalbintas airis. - Dirbau su dviem lietuviais, iki šiol susitinkame alaus baruose”. Transporto įmonėje iki šiol sunkvežimį vairuojantis airis Styvas Bukernas leidžia suprasti, kad lietuviai jau kelerius metus Airijoje jaučiasi visaverčiais piliečiais.

Aušra Matulevičiūtė. Emigrantai

Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Mus vadina ambasadoriais, avantiūristais, "protų nutekėjimu", net išdavikais. Dėl mūsų parazitiškos invazijos nepasirašomi svarbiausi aljanso dokumentai, galingąsias valstybes krečia lyg drugys kiekvienąkart mums užplūstant, kad ir į mielai čionykščių užleidžiamas juodadarbių gretas. Mus toleruoja (arba pakenčia, priklauso nuo santykio), o mes adaptuojamės. Mūsų ima bijoti ir užkrauna globalizacijos proceso pareigas bei inkriminuoja jo pasekmes. Mums privalu būti keliskart išmintingesniais, moralesniais nei bet kuriam kitam. Mūsų nevadina vardais, o nominuoja kasmet geometrine progresija augančiais skaičiais arba regionais, iš kurių mes atsibastome. Mums tenka sukąsti dantis, kai įtariais žvilgsniais esame išzonduojami ir kai mums prilipinamos standartinės ir iš esmės nieko nesakančios etiketės. Mes – emigrantai. Akivaizdu, jog reikės gerbti europinę individo erdvę, kuri netruks jums patiems pasitarnauti. Jei iki tol savo mažoje šalyje turėjote kokį nors kompleksą, čia jis ištirps tūkstantinėse miniose ir transporto spūstyje. Nes niekam nerūpi svetimos bėdos, nebent būtumėte pirmo ryškumo žvaigždė. Tiesa, su pastarosiomis tapatintis teks mažiau ir ne taip dramatiškai, kaip buvo "ankštoje" jūsų tėvynėje. Kol atsiras plyšys, kurį savimi užkimštumėt, praeis daug laiko (ne visada iš pažiūros padoriai apmokamas darbas bus to rodiklis)! Užtruksite, kol įsiterpsite į erdvę ir išlavinsite subtilius "prasilenkimus", kol perprasite vietinės egzistencijos dėsningumus.

Chanuka - suspindėjusios šviesos stebuklas

Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Š.m. gruodžio mėn. 16-23 d. švenčiama viena svarbiausių žydų kalendoriaus šventė - Chanuką. Norint pajusti šio šviesaus įvykio nuostabią paslaptį, būtina įsigilinti į jo istoriją ir išnagrinėti pagrindinius šventimo aspektus. "Kas yra Chanuką? Kislevo mėnesio 25 dieną prasideda aštuonios Chanukos dienos. Chanuką - tai šventė, kuria pažymima tai, kuomet graikai įžengė į Šventyklą ir išniekino visą aliejų, tai vėliau, kada Chasmonėjų namas juos nugalėjo, ir ieškojo aliejaus, kad uždegtų Menorą (Šventyklos aliejinė lempa), ir rado tik vieną indelį, kuriame aliejaus buvo tik vienai dienai, - įvyko stebuklas, nes aliejus degė visas aštuonias dienas (būtent tiek, kiek reikia pagaminti naują). Kitais metais šios dienos buvo paskelbtos šventėmis, kurių metu buvo skaitomi,s padėkos maldos ir Psalmės, garbinančios Dievą" (Talmudas, Traktatas Šabatas, 21) Pats žodis "Chanuką" reiškia "įkurtuves"; kaip šventės pavadinimas "įkurtuvės Šventykloje". Tačiau šis žodis taip pat susijęs su kitais iškilmingo minėjimo aspektais — karo pergale, tautinės savimonės atgimimu ir išsilaisvinimu iš graikų įtakos. Aštuonerių dienų Chanukos šventė į žydų kalendorių buvo įtraukta 165 m. prieš m.e., sugrąžinus pamaldas Jeruzalės Šventykloje, kurią buvo užgrobęs ir atėmęs iš judėjų Graikijos ir Sirijos valdovas Antiochas IV Epifanas 170 m. prieš m.e. 165 m. p.m.e. Judas Makabėjas nugalėjo Antiocho kariuomenę ir išvadavo Jeruzalę. Jis iš naujo pašventino Šventyklą.