Aną dieną manęs paklausė: Andriau, tu visą laiką tyčiojiesi iš runkelių. Ką tu nori pasakyti? Kas jie tokie? Kaimiečiai?

Tuomet supratau, kad turiu paaiškinti, ką reiškia šis nuostabus lietuviškas žodis, atsiradęs taip neseniai ir esantis vienas iš nedaugelio šiuolaikinio žodyno daiktavardžių, prie kurio neprisikabins net ir aršiausias svetimybių rovėjas, nes šis paniekinamas terminas yra toks pat lietuviškas, kaip šaltibarščiai. Taip pat, beje, kaip ir kiti du širdžiai mieli apsižodžiavimo žodžiai – žąsinas ir plūgas.

Ne, runkelis – tai ne kaimietis, ir nereikia man kaišioti primityvaus moralizavimo apie miestiečio aroganciją prieš tuos, kas augina duonutę.

Taip, gimiau mieste (žinau, žinau, Kaunas – ne visiems jums yra miestas, apie tai kitą kartą), bet prieš kaimą nieko neturiu, ir, kai rašau „runkeliai“, negalvoju „kaimiečiai“.

Kai miesto intelektualai pasimeta mikčiojančiuose moraliniuose labirintuose, būtent kaime dažnai galima rasti paprastą ir logišką mąstymą. Ne kur kitur, o tik kaime – net ir kolchozų subjaurotame – begalima rasti vertybių ir moralės atramą, kurią iš miesto, atrodo, visiems laikams išpurtė blizgieji žurnalai.

Runkelis – tai, visų pirma, proto būsena, kuri verčia jos savininką jausti skriaudą ir bejėgiškumą. Kai kas nors pasako, kad kiekvienas yra savo gyvenimo šeimininkas, kad kiekvienas yra savo laimės kalvis, tai yra visiškai priešiška runkelio supratimui apie gyvenimą ir savo vietą jame.

Runkelis yra infantilus ir viskuo nusivylęs: viskas priklauso nuo valdžios, bet valdžia kasmet vis blogesnė, todėl ir gyvenimas smirdi vis labiau.

Mėgstamas runkelio pasisveikinimas: „Kas blogesnio?“. Jis šį posakį laiko labai sąmojingu, kaip ir inkščiantį, gailesčio pačiam sau pritvinkusį humorą, kuris visas – apie valdžią. Valdžios runkelis bijo, bet joje labai norėtų būti (kartais jis ten pataiko).

Neseniai žiūrėjau televizijos siužetą apie Seimo viešbutį. Ten rodė, kaip vieni gyventojai išsikrausto, o kiti jau pasiruošę naujam laimingam gyvenimui valdiškuose namuose.

Kadre buvo niūrūs, lyg tankų gamyklos inžinierių suprojektuoti baldai – kaip 1980 metų partinės nomenklatūros poilsio namuose, ant sienų – paveiksliukai, pranešantys apie skonį tokį pat negudrų, kaip partkomo ideologijos instruktoriaus kaklaraištis arba salotų pavadinimas provincijos autobusų stoties bufete.

Žiūrėjau ir supratau: štai jis, runkelių rojus, kaip Baltarusijos sanatorija Druskininkuose, tik čia – Vilniuje, ir nemokamai, ir ne savaitei, o ketveriems metams – kaip medumi tepanti širdį tiems, kam Baltarusija visiems laikams yra pasilikusi širdyje.

Tačiau runkelis – ne tik apie valdžią svajojantis ir iš jos maldaujantis. Runkelis – ne vien politinių pažiūrų veislė, nors pats terminas atsirado iš valdžios veiksmų, tiksliau, atsirado tuomet, kai politikai pirmą kartą sukvailino politinį pasiūlymą tiek, kad daugeliui jis pasidarė nebepriimtinas ne politiniu požiūriu, bet tiesiog pasidarė įžeidžiantis intelektine prasme. Tuos, kurie negalėjo be pasibjaurėjimo žiūrėti į tuomet rinkėjams siūlomą inovaciją, tada pavadino „elitu“, į tą žodį sudėdami visą panieką, kokią tik turėjo.
 

Prisimeni, skaitytojau: žodis „runkelis“ atsirado tada, kai pirmą kartą po Sąjūdžio laikų šalis buvo pasidalijusi į dvi stovyklas, kai žmonės dėl politinių pažiūrų išsiskirdavo su vaikystės draugais ir nebesišnekėdavo su šeimos nariais. Tuometis trumpalaikis šalies vadovas vieniems buvo gelbėtojas ir teisybės nešėjas, o kitiems – nacionalinė gėda, kuri taip ir liko, o susitaikymo nebuvo, negalėjo būti ir nėra iki šiol.

Žinoma, ne kiekvienas runkelis balsavo už trumpais sakiniais kalbantį lakūną (kaip ir už suvirintoją ar agitbrigadų klouną) bet kiekvienas, už juos atidavęs savo balsą, atitiko šį, vieną svarbiausių, kategorijos požymių.

Siūlyti valdžią rinkimuose tam, kas į tave, rinkėją, atvirai kreipiasi kaip į nuskriaustąjį, savęs prižiūrėti nesugebantį, nesusigaudantį ir už nieką nebeatsakantį, – paskutinis savigarbos praradimo laipsnis, o runkeliui su savigarba niekada nesisekė, nes jam labiausiai patinka nuskriausto apgautojo vaidmuo.

Šį požiūrį runkelis taiko ne tik sau, bet ir visai savo šaliai (nepaisant to, kad yra įsitikinęs, jog ne valdžia yra jo nuosavybė, o jis yra valdžios malonėje, runkelis visgi kartais sako „mano šalis“).

Jis turi griežtai apibrėžtą požiūrį į užsienio kraštus ir ten gyvenančius žmones (užsieniu jis vadina visas šalis, išskyrus buvusią Sovietų Sąjungą), ir tame požiūryje iškyla dvi kryptys, viena kitai priešingos. Iš vienos pusės, užsieniečiai yra idiotai, naivūs vaikų proto kvaileliai, tikintys tokiomis nesąmonėmis, kaip automobilių techninė priežiūra ir kūno higiena, o iš kitos pusės – jie mus apgauna kiekvienu patogiu momentu, panaudoja kaip pigią darbo jėgą, nuskina ir į stiklainius sustūmę marinuoja bei parduoda mūsų darbo vaisius, sau pasiima pinigus ir palieka mus tuščiomis kišenėmis bei kupinus pasipiktinimo.

Sakyčiau, bet kam turėtų būti aišku: jei skundiesi, kad tave apgavo kvailelis, tai esi kvailelio apgautas dar kvailesnis kvailelis, bet runkelis to nemato, nes jam logiškai mąstyti sekasi irgi nekaip. Todėl jis mėgaujasi savimi, pasakodamas visiems, kaip jam nesiseka, – nenuostabu, juk tos istorijos yra tokios patrauklios panašiems į jį runkeliams, mėgstantiems jų paklausyti ir dar kartą prisiminti, kad jie ne vieninteliai tokie nuskriausti.

Taip elgetos prie vienuolynų ir kelio sankryžose varganose šalyse visiems rodo žaizdas ir perkreiptas galūnes – kai liūdnas likimas yra vienintelis dalykas, apie kurį galima papasakoti, skriaudą (tariamą ar tikrą) imama demonstruoti kaip savo moralinio privalumo įrodymą.

Kas dar būdinga runkeliui? Menkas išprusimas ir nenusimanymas praktiškai apie nieką, o labiausiai – apie tuos dalykus, apie kuriuos jam labiausiai patinka aiškinti. Mažai kur buvęs, mažai ką matęs runkelis viskam taiko savo negudrią išmintį, išskaitytą žurnaluose ir pramoginiuose laikraščių puslapiuose, skyrelyje „Įvairenybės“. Jos jam atstoja bet kokią informaciją, kuri galėtų jam būti nors kiek naudinga.

Būtent tokie žmogeliai grūmoja kavinėje, negavę užsakytų salotų: „Užsienyje jūs man už tokį aptarnavimą mokėtumėte milijonines kompensacijas! Milijonines!“. Jis užsienyje niekada nebuvo, o apie kompensacijų bylas yra tik kažkur girdėjęs. Tie žmonės užvis daugiausia grasina Strasbūro žmogaus teisių teismu – net ir tuomet, kai pernelyg pabrangsta šildymas.

Būtent iš tos minios yra mylimiausi mano straipsnių komentatoriai, kone kaskart klausiantys: „Kur čia objektyvumas tame straipsnyje? Čia tik Užkalnio nuomonė“. Ir pridedantys: „Užsienyje niekas tokio žurnalisto nespausdintų“.

Nesunku atspėti, kad nuomonės autorius ne tik neskiria žurnalisto, pasakojančio įvykius, nuo komentatoriaus, drabstančio savo subjektyvų požiūrį, bet ir apie užsienio spaudą nusimano tik tiek, kiek apie ją yra skaitęs jam prieinamoje vietinėje spaudoje.

Bet nesiskundžiu, gerbiamieji runkeliai: jūsų komentarų sėklos mano makaulėje išauga į straipsnių temas, ir, žiūrėk, po kelių dienų stiebiasi piktos propagandos daigais.

Kokią gi išvadą, mielasis skaitytojau, galiu padaryti šios išsamios analizės pabaigoje? Kad visi runkeliai turi auklėtis, šviestis, elgtis ir kalbėti taip, jog būtų panašūs į mane?

Jokiu būdu, net negalvokite. Jei runkelių nebūtų, apie ką aš turėčiau rašyti?

Views All Time
Views All Time
1614
Views Today
Views Today
1
0 0