Dėl gotų ir vandalizmo sąsajų
Nebegalime nereaguoti į žiniasklaidoje reguliariai pasirodantį šmeižtą, formuojantį klaidingą visuomenės nuomonę apie kultūrą, kuri mums brangi. Nors esame beveik tikri, kad geltonosios spaudos metodais mistifikacijų besivaikančios ir skandalus kuriančios žiniasklaidos tai nepasieks. Ausis užsikimš ir bendradarbiavimo su gotikinės subkultūros atstovais ieškanti policija, svaresniais įkalčiais laikydama nuomonę „specialistų“, apie šią subkultūrą išvadas darančių pagal paauglių elgesį ir kaimynų ar kitokių „liudininkų“ pamąstymus bei prielaidas. Jau pats teiginys, jog gotikinė subkultūra yra paauglių maišto forma, rodo visišką nesupratimą svarbių šios, daugiau nei prieš porą dešimtmečių pradėjusios formuotis subkultūros aspektų. Visų pirma, gotika neturi nieko bendra su maištu, o juolab – vandalizmu. Tai, kad šie reiškiniai vyrauja stereotipuose – kitas reikalas. Bet klaidingi stereotipai juo labiau nėra subkultūros dalis. Gotika yra kūryba, ir visų pirma – savo asmenybės kūryba. Todėl maištas ir griovimas šiame kontekste yra nereikalingi ir nelogiški. Kaip savo asmenybę kuria juodai apsirengę paaugliai, domėtis ir stebėti privalo tiek tėvai, tiek pedagogai, kuriems patikėta padėti bręstančiai asmenybei rasti save. Savo kaltės dėl prastai vykdomų pareigų jie neturėtų primesti subkultūrai, į kurią paaugliai linksta dažniausiai tik dėl formos išskirtinumo. Nes priimti gotikinės subkultūros turinį pajėgios tik brandžios asmenybės, praėjusios paaugliško maišto etapą.
