Apskaičiuota, kad per visą gyvenimą bučiuojamasi daugiau nei 20 000 minučių. Mokslininkai ir sveikatos specialistai teigia, kad ši maloni veikla ne tik stiprina imunitetą, bet ir užkerta kelią ligoms. Tačiau yra ir kita medalio pusė – bučiuojantis apsikeičiama įvairiais mikrobais, todėl vertėtų būti atsargiems.
Vedose aprašytos 6 Vyro pareigos Žmonai: 1. Aprūpinti ir išlaikyti; 2. Dovanoti/pirkti rūbus ir papuošalus ir mokėti juos tinkamai pateikti,…
Draugystės esmė ir metafizinė prigimtis yra prigimtinės žmogaus meilės galios išsivystymas į dvasinę meilę — mylėti ir būti kito mylimam gera darančia ir vienijančia meile. Draugystė prigimtinėje srityje yra aukščiausia žmonių santykiavimo forma. Ji siekia abipusio gyvenimo ir didžiųjų dvasinių vertybių pasidalinimo, jomis pasikeitimo ir abipusės pažangos, siekiant gėrio. Ji remiasi abiejų laisvu vienas kito pasirinkimu ir pritarimu. Ji reikalauja visiškos abipusės meilės ne dėl ko kito, bet vien dėl paties draugo. Žmonės žodį “draugas” paprastai vartoja plačia prasme, kaip mokslo, vargo, ginklo draugas, kaip bičiulis, bendrininkas, kompanionas. Siauresne, tikrąja prasme sakome: tikras draugas, tikra draugystė, gyvenimo draugas, širdies draugas ir pan. Šia prasme galime skirti brolių, sužadėtinių, vedusiųjų draugystę. Krikščioniškoji draugystė yra vieno su kitu bendravimas Švenč. Trejybės pavyzdžiu. Dievas yra Triasmenis, tobulos draugystės pavyzdys. Tėvas visiškai atsiduoda Sūnui, o Sūnus Tėvui. Iš jųdviejų meilės ir draugystės kyla Šventoji Dvasia. Tad krikščioniškoji draugystė sau laimę ir džiaugsmą semia iš Švenč. Trejybės asmenų draugavimo džiaugsmo: iš Tėvo, besidžiaugiančio savo tveriančia meile, iš Sūnaus — išganančia meile, iš Šv. Dvasios — visus pašvenčiančia ir padedančia Dievui tarnauti meile. Draugystė kyla iš vienas kito pažinimo, kaip dvasiškai turtingo, įdomaus mielo asmens. Žinoma, žmogus auga įvertinančia arba branginančia meile (appreciative love) iš dalies duodančios meilės dėka. Juk koks tas asmuo yra mielas, nuostabiai geras, iš dalies parodo duodamos dovanos ir teikiami patarnavimai. Tačiau to žmogaus asmenybė ir nuostabios savybės toli prašoka tai, ką jis daro ar duoda savo draugui. Draugo meilę jam, kaip asmeniui, jis už viską labiau brangina ir vertina, o tik antroje vietoje jam duodamas dovanas ir atliekamus patarnavimus. Užtat tikra draugystė lengvai išvengia žemų siekių ir savanaudiškos meilės.
Meilė.. Toks populiarus žodis šiuolaikinėje visuomenėje. Iš vienos pusės lyg ir aukštinamas, kaip begalinės laimės, palaimos ir gėrio atitikmuo, iš kitos pusės banalus, nuvalkiotas ir su purvu sutryptas žodis. Šiuolaikinėje visuomenėje nebemoka žmonės mylėti, o savo kvailumu ir egoizmu sutrypė ir suteršė šį nuostabų, šventą žodį. O pametę žodžio “meilė” tikrąją prasmę skaudina kitus, bet labiausiai pastebi, jog yra skaudinami. Daugelis žmonių niekada nebuvo iš tikro mylimi. Kai kuriem pasiseka, jie sutinka žmones pažinusius tikrą meilę. Vos pajautę kažką netoli, kas iš tikro pažįsta besąlygišką, bepriežastinę meilę, džiaugiasi atradę tokį žmogų ir vietoje to, jog panorėtų patobulėti, panori tokius žmones nusavinti ir priversti elgtis kitus pagal savo taisykles, patalpinti juos i prokrusto lovas ir nukapoti ten kur jiem atrodo esą kažko per daug, patempti ten, kur jiem atrodo esą kažko per mažai. Tą daro tėvai, tą daro mokytojai, tą daro draugai, tą daro gyvenimo partneriai, o vėliau vaikai. Ir taip visi vieni kitus kapoja, formuoja ir taip visi lieka nelaimingi, nepatenkinti, jaučiasi nesuprasti. Tai nėra gerai ar blogai, tiesiog taip yra, nes dauguma žmonių neturėjo galimybės pažinti kas yra meilė, o tiem kas pažino belieka kantriai ir su atjauta, kartu su besąlygiška meile, leisti atsitiesti suluošintom žmonių širdim. Nes vos atsiranda vertinimas, jog kažkas yra blogai, atsiranda bandymai kišti į kitokią prokrusto lovą. Žmogus pats turi norėti padėti sau, tik tada galima jam padėti. Niekas negali už tave mąstyti visą laiką, niekas negali už tave jausti, niekas negali už tave tobulinti savo proto ar platinti tavo suvokimo. Visam tam reikia tavo noro. Tai turi ateiti iš tavęs, tik tada kitas galės tau padėti padėti sau pačiam. Tai galioja ir meilės pažinime ir kitose sferose.
Vienas geriausių, bet kartu ir blogiausių atostogų aspektų yra tai, kad, jei laiku nesusiplanuosite savo laisvalaikio, kitaip tariant vadovausitės „ai, bus kaip bus, vėliau pasigalvosiu, ką veikti” taisykle, turėsite per daug laisvo laiko, kurį praleisite darydami įvairias nesąmones namuose. Štai taip nutiko ir man, sulaukus rudens atostogų ir nusprendus, kad pailsėti nuo rutinos galima tiesiog nieko neveikiant. Fucking genius. Iš dalies tai puiku, nieko neveiki, atsipalaiduoji, bet tokio pusdienio gana, mat per daug laisvalaikio veda prie apmąstymų, kuriems šiaip jau neturite laiko. Štai mano galvoje, valgio darymo metu, sukosi įprastos paaugliškos arogantiškos mintys : „Noriu guminukų.” , „Tas filmas tikrai labai geras, bet ,savaime suprantama, pagrindinę rolę aš asmeniškai būčiau atlikusi geriau.” ir mano mėgstamiausia „Nanananananana BATMAN!” Ir staiga tas malonias mintis sugadino štai kas :”Įdomu, ar meilė iš tiesų egzistuoja?” Viskas, ką sau galėjau į tai atsakyti, tai tik priekaištai už sugadintą vakarą. Kadangi jau iškėliau sau tokį gudrų klausimą, sudrebinusį mano ant rožinių šiaudelių stovintį pasaulėlį, tad suvokiau, kad reiks į jį ir atsakyti. Tad trumpai įsivaizduokit ir jūs, kad visa tai, kuo anksčiau tikėjote, yra absoliutus melas. Besąlygiška draugystė, sielos draugai ir net gyvenimo meilė yra netikra. Tai tik didelis muilo burbulas, mus visus užbūręs. Galbūt tai tik Holivudo filmų pramanas, bestselerių fantazijos ar muzikos studijų išmislas, sukurtas masinei psichozei ir svajonei? Gal „meilė” tai tik metafora prieraišumui, artimiems interesams ir aistrai? Gal meilė išnyko kartu su galimybe nutraukti santykius telefonu, o skyrybas teisiškai įteisinti per keletą valandų? Gal daugiau yra santykių iš išskaičiavimo, nei visuomenė galvoja? Ir galbūt niekad nesusirasi to/-s gražuolio/-ės, kuris/-ė dėl tavęs padarytų viską?
Žmogui vystantis, meilės išgyvenimas ir jos raiška keičiasi. Vienaip ją išgyvena kūdikis, kitaip – vaikas, dar kitaip – jaunuolis ir suaugęs asmuo. Jos pradžią žymi jausminio ryšio užmezgimas; tolimesnę eigą – jo plėtojimas, individualizavimas bei įvairių sentimentų – žmonėms, aplinkai, tautai, dievybei – užsimezgimas. Nors tie sentimentai išsirutuliojęs gali būti stebėtinai skirtingi, vis dėlto juos riša pirminės meilės šaknys, įgytos šeimoje. Mes paklausti ar mylime, iš karto atsakome, kad taip. Mes mylėti galime bet ką, draugą /-ę, knygą, bet manau mus dominanti meilė yra ta kurią jaučiame vaikinui, merginai. Meilę patiria kiekvienas žmogus, tačiau kiekvienas ją išgyvena skirtingai. Ji gali atsirasti kaip simpatija, susižavėjimas ar draugystė, augti kartu su artimo žmogaus supratimu, drovumu, pavydu, švelnumu, galų gale virsti nuostabiu jausmu, ne įmanoma paslaptimi, savotišku stebuklu, įsikūnijančiu ištikimybę, dievinimą, pasiaukojimą ir aistrą. Ji gali išnykti ir vėl sudrįžti. Kartais ji išnyksta tik drauge su žmogumi, o kartais pergyvena žmogų ir amžiams tampa pavyzdžiu kitiems.
Perfrazuojant galima būtų retoriškai paklausti – o kas padaro meilę amžina? Vienas dalykų, apsaugančių meilę nuo laiko poveikio, gali būti meilės išsižadėjimas. Skamba paradoksaliai, bet tame slypi daug tiesos. Visų pirma, pats, savo noru, žmogus niekada neišsižadės meilės, tačiau kartais taip pasielgti priverčia aplinkybės. Vien todėl, kad tai nėra laisvas žmogaus pasirinkimas, jis atsisako mylimo žmogaus ne todėl, kad nustojo jį mylėti. Atsižadėta meilė vis tiek lieka meilė, ir dažnai šis jausmas būna puoselėjamas net gi dar labiau. Tokia susiklosčiusi situacija lemia, kad meilė yra idealizuojama ir ji tampa amžina, nes nei laikas, nei kiti veiksniai negali daryti įtakos tam jausmui, kurio per prievarta buvo būtina išsižadėti. Tokia situacija aprašoma Antano Škėmos romane „Balta drobulė”. Pagrindinis veikėjas Antanas Garšva dar pačioje jaunystėje buvo pažadėjęs vesti savo pirmąją ir vienintelę meilę Jonę. Dėja, jo paveldėta liga progresavo ir Garšva, būdamas bejėgis prieš ligą ir daktaro patartas, nusprendė, kad Jonės niekada neves. Jam teko atsižadėti meilės dėl to, kas nuo jo nepriklausė, bet mylimosios prisiminimas visados liko Garšvos širdyje kaip pirmoji ir vienintelė meilė. Šios meilės negalėjo niekas pakeisti, nesvarbu kiek laiko praėjo. Tokia meilė aprašyta ir Roizijaus epitafijose. Jie byloja apie amžiną, laiko neįveikiamą Barboros Radvilaitės ir Žygimanto Augusto meilę. Juos išskiria mirtis, tačiau tyra ir nuoširdi meilė žmonai visados ruseno Žygimanto širdyje. Tad meilės praradimas per prievarta dažniausiai ją tik sustiprina, paversdamas nepamirštama ir amžina.
Dabar nepamenu, kada paskutinį kartą buvau tokia laiminga, kaip šiandien. Nežinau kokia juoko ir šypsenos bitė man įgėlė, tačiau wow, aš jai dėkinga. Mano nuotaika visai, kaip šiandienos oras. Danguje švyti saulė, o mano veide – šypsena. Aplinkui skambantis juokas. Taip gera yra gyventi ir džiaugtis tuo, ką turi. Gera po ilgos žiemos vėl išlėkti į kiemą trumpomis rankovėmis, bent trumpam. Bent minutei. Stabtelėti ant lopinėlio, labiausiai apšviesto saulės, ir porą kartų apsisukti ratu. Iškėlus galvą į viršų ir užsimerkus. O tada šypsotis. Plačiai plačiai. Iki pat ausų. Nes šiandien man gera. Nes vakar buvo gera. Nes ir rytoj, tikiuosi, bus gera. Labai labai gera. Ir su kiekviena diena vis gerės. Oras eis šiltyn, o mano šypsena platyn. Galėčiau garsiai surikti, jog esu laiminga. Labai labai laiminga. Tačiau nedrąsu. O jei kas tą laimę pavogs? Nenoriu. Nenoriu paleisti nė menkiausios smulkmenos, kurią laikau savo delnuose. Šiltuose delnuose. Tokia graži diena. Tokia skani kava. Toks garsus juokas. Tokie kvaili žodžiai. Tokios naivios mintys. Tokios tobulos svajonės. Tokie gražūs sapnai. Tokios šiltos šypsenos. Tokie nuoširdūs apkabinimai. Tokios plačios svajos. Tokia, tokia, laiminga aš.. O jei įsimylėčiau, aš skraidyčiau..
lvoje 0 minčių. Ir taip jaučiuosi šiek tiek ilgiau nei savaitę. Tačiau mano gerumas begalinis- nenoriu apleisti blogo. Šį kartą pateiksiu jums naujausią straipsnį, išspausdintą “Lukoje”. Kad tik žinotumėt, koks gėris būna nusipirkus žurnalą skaityti savo išdėstytas mintis. Taip kiekvieną mėnesį žurnale “Luka” ‘karaliauju’ dviejuose arba keturiuose puslapiuose. Jei ką nors sudomins, įkelsiu ir ankstesnių darbų, na, o dabar naujausias- 20 būdų pasveikti nuo nelaimingos meilės. (Viskas iš patirties). Gyvenimas VISADA buvo ir bus dvejopas. Jeigu visą laiką sekėsi taip, kad tavo laimės pavydėtų net pats laimingiausias žmogus pasaulyje, žinok, kad ateis ir sunkesnė valanda. Ir priešingai- net jei visą gyvenimą nesijautei laiminga, nes trukdė įvairiausios bėdos, būk tikra: ateis metas, kai blogi dalykai nublanks ir liks tik laimingai gyventi. Kad būtų lengviau ištverti sunkumus, reikia ir pačiai pasistengti: juk ne veltui sakoma, kad nėra to blogo, kas neišeitų į gerą.
Senovės lietuvių tikėjime ugnis laikyta šventa, amžina, ji nuolat turėjusi degti šventyklų aukuruose ir namų židiniuose. Šventyklose ugnis buvo reikalinga per religines šventes ir aukojimo ritualui. Šią ugnį turėjo prižiūrėti vaidilos ir vaidilutės. Vaidila – tai žemesnysis žynys, kurio pareiga buvo aukure deginti aukas. Aukos būdavo skirtos dievams ar vienam kuriam nors dievui, norint per jį įgyti malonę ar ištikus nelaimei. Be to, sakoma, jog vaidilos gydė žmones, rūpinosi jų dvasiniu gyvenimu, padėdavo jaunuoliams, kurių laukė karo tarnyba. Dažnai jie būdavo dainiai, kūrę eiles, giesmes ir dainas, groję citera – styginiu instrumentu. Vaidilos dėvėjo ilgą baltą rūtbą, o ant galvos – žolių lapų vainiką. Apie vaidilutes istorinių žinių mažai, daugiau legendų ir pasakų. Legendose vaidilutės prižiūrėjusios šventyklų ugnį, o pelenės – našlaitės kursčiusios namų židinį. Vaidilutė taip pat vaizduota ilgu baltu rūbu, nes lietuvių papročiuose balta spalva yra šventa, o ant galvos būdavės gelių vainikas. Vaidilutė Birutė, sakoma, dėvėjusi gintaro karolius.