Skirmantas Valiulis

Spalio 19 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės rūmų antrajame aukšte buvo pristatytos dvi parodos – fotomenininko Valentino Pečinino fotografijų paroda “Nostalgija siaurukui” ir dailininko Stasio Kavaliausko darbų paroda ” Statiniai prie siauruko”. Į pristatymą atvyko Lietuvos Respublikos Ministras Pirmininkas Algirdas Mykolas Brazauskas, patarėjai, kancleris, ministrai, kiti garbūs svečiai. Renginį pradėjo Panevėžio apskrities viršininkė Gema Umbrasienė sakydama, kad abu autoriai – Panevėžio krašto žmonės, kuriems rūpėjo siaurojo geležinkelio ateitis ir tai buvo akstinas kurti, įamžinti siauruką. Abi parodas ir autorius pristatė Panevėžio dailės galerijos direktorė Jolanta Lebednykienė. Lietuvos fotomenininkų sąjungos pirmininkas, Nacionalinės premijos laureatas Antanas Sutkus, apibūdindamas Valentino Pečinino parodą, akcentavo, kad labai svarbu, kai per meną primenama problema, atkreipiamas visuomenės dėmesys, jog siaurojo geležinkelio išlikimo problema egzistuoja. Fotografijos ir kino meno kritikas Skirmantas Valiulis sakė, jog užfiksuoti fotografijose žmonės – tai tarsi viltis, kad siaurasis geležinkelis nebus pamirštas.

Kai iš Kaliningrado pajudėjau į Svetlogorską, į tarptautinį kino festivalį „Baltijos debiutai“, vairuotojas bakstelėjo pirštu į šalikelę: „Paskutiniai vermachto sargybiniai“. Per šiuos vokiečių laikus menančius arti kelio stovinčius medžius kasmet įvyksta daug tragedijų. Kitos žaizdos – apgydytos ar gydomos. Ieškojau Svetlogorske Geringo vilos, bet radau nemažai vokiškų, gerai suremontuotų namukų. Prieš dešimtmetį pastatyta speciali vargonų muzikos salė. 1972 metų gegužę nukritęs ant vaikų darželio karinis lėktuvas buvo baisi tragedija, dabar toje vietoje už gydytojų lėšas pastatyta stačiatikių koplyčia, gražiai prižiūrima ir kasdien lankoma. Ilgame ir plačiame paplūdimyje vasarą knibžda poilsiautojų. Stačiai pakrantei įveikti nutiesti puikūs laiptai, beveik kaip Odesoje, įrengtas liftas, yra net funikulierius. Naujos, dabar jau privačios vilos mieste dygsta kaip grybai. Bet medžiai išsaugomi, oras grynut grynutėliausias. Ko trūksta? Gerų pramogų, prekybos centrų. Kino festivalis irgi prisiglaudė karinės sanatorijos kultūros klube. Salė didelė, bet tvanki. Aparatūra filmams rodyti buvo atvežta iš Maskvos.

Jau antrą kartą Pašvitinio valsčiuje (Pakruojo r. ) lankėsi Kazimiero Kalibato vadovaujama ekspedicija, kurią sudarė įvairių sričių mokslininkai, tiriantys Pašvitinio ir jo apylinkių praeitį. Priėmė į savo gretas ir mane – žurnalistą ir istorija besidomintį, be to, žemietį, gimusį Pašvitinio pašonėje, Gražaičių kaime. Pasišovėme dideliam darbui – „Versmės“ leidžiamai knygai apie Pašvitinio valsčių. Darbas pačiame įkarštyje: vieni jau tesėjo savo pažadus, kiti renka ir kaupia medžiagą, treti vis dar pasiūlo naujų temų ir patys į jas įsikinko. Aš veikiau priklausau prie pastarųjų, nes pasisiūliau rūpintis ir fotografijomis knygai. O šios srities istorija vis dar mažai tyrinėta. Labai nudžiugau sužinojęs, kad jau turime regionų fotografijos istorijos pirmtaką – šiaulietį J. Nekrašių, kuris parašė darbą apie Šiaulių krašto fotografijos istoriją. Bet tai nekliudo gilintis toliau, juolab, kad ir medžiagos, ir paslapčių – daug, be to, reikia fotodokumentuoti ir istoriją apie dabartį. Tai gražiai padarė Zita Buržaitė-Vėžienė, savo knygą „Ką papasakotų paminkliniai akmenys ir kryžiai…“ iliustruodama ir savo fotografijomis, darytomis Pakruojo rajone.

Penktadienį Vilniaus aerouosto išvykimo salėje buvo iškilmingai paskelbti ketvirtojo tarptautinio aviacinės fotografijos konkurso, kurį organizavo laikraštis „Aviacijos pasaulis“, rezultatai. Į iškilmes susirinko garsūs aviacijos pasaulio žmonės, foto menininkai, šiaip smalsūs skrydžio laukiantys keleiviai. Renginyje, kuri jaukiai ir šiltai vedė aktorius Romas Ramanauskas, dalyvavo ir Biržų aviacijos veteranų sąjungos atstovai. Konkurse dalyvavo 90 autorių, pristačiusių per 100 fotografijų. Be lietuvių darbus atsiuntė Latvijos ir Japonijos foto menininkai. Baigiamajame konkurso etape – aerouoste atidarytoje aviacinės fotografijos parodoje – eksponuojama 70 fotografijų, 58 iš jų – Lietuvos autorių darbai. Daugelyje jų – asmeninė ar draugų patirtis, verčianti sustoti ir pamąstyti, nors trumpam pamiršti kasdienybę, mintimis ir jausmais atsidurti dar nepatirtose erdvėse, kurios, lakūnai žino, dažnai būna nesvetingos. Kino ir foto kritikas Skirmantas Valiulis, vienas iš vertinimo komisijos narių, apžvelgdamas konkursinius darbus sakė, kad aviacinė fotografija žadina mūsų jausmus, verčia svajoti.

Algimantas Aleksandravičius, vienas produktyviausių nūdienos fotomenininkų, nesiliauja stebinti. Ilgą laiką leidęs vis didesnio formato ir ne mažiau svaraus turinio fotoportretų albumus, skirtus iškiliausiems Lietuvos kultūros ir meno žmonėms, pastaruoju metu pamažu keičiasi, krypdamas į reportažinį žanrą. Regis, kuo nustebinsi po svarios ir turiningos monografijos “Devyni aukštai”? Tačiau kontroversiškas fotografas užčiuopė naują, kiek netikėtą kūrybos giją ir vieną dieną, įteikdamas mums naują fotografijų leidinį apie Panevėžio Juozo Balčikonio gimnaziją, su pasididžiavimu pasakė: “Mano septintasis fotoalbumas”. Jo pavadinimas kuklutis – “Algimanto Aleksandravičiaus fotosąsiuvinis”. Toks jis ir yra, net su langeliais, bet formatas skirtas ne matematikai, o piešimui. 2004 m. balandžio 30 d. jis sąsiuvinyje su fotoaparatu “piešė” gimnazijos gyvenimo kroniką – nuo bendro gimnazijos vaizdo, direktoriaus kabineto, eidamas per koridorius, klases iki palėpės. Kiekvienam darbeliui sugalvojo pavadinimą, juos negrabia mokiniška rašysena ir užrašė, kaip tikroje mokykloje, nors pats skaičius dėliojo ir raštą kando Klaipėdoje. Bet dar F. Fellini’s filme “Amarkordas” įrodė, kad mokykla visur yra mokykla – pilna išdaigų, šypsenų, pokštų ir komiškai prisimenamų mokytojų.

“Klausimėlis” (LTV) paklausė šiuolaikiško jaunuolio: “Prieš kiek metų buvo sovietiniai laikai?” Tas mikt mikt: “Nežinau…” Negi tiek nutolome nuo to laiko ir to kino? Ir vis dar tolstame? Girdėjau repliką apie Š.Barto ir V.Navasaičio kartos filmus: “Ir vėl lėta, niūru, miglota. Kada baigsis tas socrealizmas? Juk aplink jau realybės šou!” Kas norėjo ir kas pasistengė, – ir laiką, ir kino režisierių A.Grikevičių atrado iš naujo “Kino pavasaryje”. Kanų kino festivalį pasiekęs lietuviškai sovietiškas “Faktas” puikiai pritapo prie naujojo Europos kino ar Lotynų Amerikos rekonstrukcinių istorinių filmų. Jeigu pridursime ir kitus geriausius su istorija susijusius A.Grikevičiaus filmus – “Ave, vita”, “Jausmai”, “Sodybų tuštėjimo metas”, pajusime, kad anas laikas niekur nedingo, nes šiemet jis vėl sukėlė pasaulines diskusijas dėl tikros ir netikros karo pabaigos. Kažkur skaičiau, kaip JAV pasiuntinybės darbuotojas, žvelgdamas pro langą į džiūgaujančią minią Maskvos gatvėse 1945 m. gegužę, palingavo galva: “Jie dar nežino, kad prasideda naujas karas…” Iš tikrųjų “Šaltasis karas” truko dar pusę šimtmečio. Ne viską žinome ir šiandien, bet gal klasikinis mūsų kinas tuo ir vertingas, kad jis kėlė klausimus, į kuriuos atsakymo ieškome šiandien ir kažin ar rasime rytoj.

Laiminga savaitė su laimingais žmonėmis – retas nuotykis televizijoje. Laimingi buvo vaikai, nes TV3 (“Vaikų balsas 2005”) jiems padėjo išsirinkti Nomedą ir “Harį Poterį”. Suaugėliai ginčijasi dėl raganavimo televizijoje, vaikai skaito apie berniuką ant šluotos. Netrukus pasirodys ir šeštasis tomas paslaptingų skraidymų. Skaitymas šiandien savaime palaima. Naujoviško skaitymo specialistas D.Pennacas knygoje “Kaip romanas” rašo: reikia suprasti, jog “knygos buvo parašytos ne tam, kad mano sūnus, mano dukra, jaunimas jas komentuotų, bet kad jie, jei širdis jiems liepia, jas skaitytų”. Anglas P.Robinsonas šį pavasarį Vilniuje mokė skaitymo malonumo per radiją. Televizijoje vis dar neatsisakome recenzavimo ar vaikščiojimo aplink knygų krūvą. Kaip padaryti skaitymą kokiu nors “realybės šou”? Kai “Keičiu žmoną” ar sėdžiu “Bare” – ne knyga galvoje. Bet tikiu, kad kokį “Labą rytą” pradėsime ne tik nuo laikraščių, bet ir nuo knygų. Vakarais – “Vakaras su autografu”. Susėdo trys vedėjai – V.Gerulaitis, A.Sakalauskas, E.Sipavičius. Visi savikritiški. V.Gerulaitis ypač: “Esu baisus namie, gatvėje myliu visokias skruzdėlytes, nesu joks “žvaigždė”. Į muziką buvęs “įmestas” atsitiktinai, o studijavęs net 11 metų, vis su išmetimais.

Interviu žanras nesibaigia klausimų ir atsakymų suformulavimu, klausimai nesibaigia atsakymais, o atsakymai nesibaigia klausimais. O kaip reikėtų pradėti interviu su pirmuoju ir vieninteliu jau kelis dešimtmečius nuosekliai dirbančiu foto, kino ir TV (jei reikėtų išvardinti abėcėlės tvarka) kritiku Lietuvoje Skirmantu Valiuliu? Jei malonu klausinėti ir kritikuoti kitus, turėtų būti dvigubai maloniau klausinėti ir kritikuoti kritikus, todėl pažįstamus adresatus pamaloninau prašymais atsiųsti klausimų, skirtų gerbiamam kritikui. Atsitiktine tvarka susirikiavęs klausimus (juk atsakymai išprovokuoja klausimus, o ne atvirkščiai) pats tapau mediumu šiame interviu apie medijas. V.K.: -Norėčiau pradėti nuo kitų klausimų. „Balso“ redaktorius Vytautas Michelkevičius klausia, kodėl jūs save vadinate foto, TV, kino kritiku, o ne tiesiog medijų kritiku? S.V.: -Tai konservatyvaus mąstymo palikimas. Bedirbant paeiliui trijose srityse kas nors prisidėdavo naujo, kol neatsirado medijų pavadinimas. Dabar reikėtų vadintis ne medijų kritiku, bet – remiantis naujausiomis tendencijomis – medijų analitiku arba medijų ekspertu. Žodžio „kritika“ užsienyje jau neberandu.