Kai iš Kaliningrado pajudėjau į Svetlogorską, į tarptautinį kino festivalį „Baltijos debiutai“, vairuotojas bakstelėjo pirštu į šalikelę: „Paskutiniai vermachto sargybiniai“. Per šiuos vokiečių laikus menančius arti kelio stovinčius medžius kasmet įvyksta daug tragedijų. Kitos žaizdos – apgydytos ar gydomos. Ieškojau Svetlogorske Geringo vilos, bet radau nemažai vokiškų, gerai suremontuotų namukų. Prieš dešimtmetį pastatyta speciali vargonų muzikos salė. 1972 metų gegužę nukritęs ant vaikų darželio karinis lėktuvas buvo baisi tragedija, dabar toje vietoje už gydytojų lėšas pastatyta stačiatikių koplyčia, gražiai prižiūrima ir kasdien lankoma. Ilgame ir plačiame paplūdimyje vasarą knibžda poilsiautojų. Stačiai pakrantei įveikti nutiesti puikūs laiptai, beveik kaip Odesoje, įrengtas liftas, yra net funikulierius.

Naujos, dabar jau privačios vilos mieste dygsta kaip grybai. Bet medžiai išsaugomi, oras grynut grynutėliausias. Ko trūksta? Gerų pramogų, prekybos centrų. Kino festivalis irgi prisiglaudė karinės sanatorijos kultūros klube. Salė didelė, bet tvanki. Aparatūra filmams rodyti buvo atvežta iš Maskvos. Svečių dauguma irgi atskrido iš ten. Bet žiuri pirmininku buvo visur plojimais sutinkamas aktorius Donatas Banionis, greta jo sėdėjo ne mažiau garsus lenkų aktorius Danielis Olbrychskis, žinoma rusiškų komedijų režisierė Ala Surikova ir kiti. Žiuri karštai ir per labai karštą orą visą savaitę aptarinėjo debiutinius filmus iš Rusijos, Lenkijos, Lietuvos, Latvijos, Estijos, Suomijos, Švedijos, Vokietijos. Lygia greta buvo rodomi naujausi ir sėkmingiausi rusų filmai rubrika „Rusiški debiutai“. Trečioji paralelė – „Kylančios žvaigždės“ – iš kino istorijos: D.Durbin, G.Garbo (JAV), I.Montanas, S.Sinjorė (Prancūzija), I.Smoktunovskis (Rusija) ir kiti. Į šią trečiąją dalį jau nebespėdavau, bet ir filmai gerai žinomi, nuo vaikystės metų matyti ne kartą: „Tarzanas“, „Kareiviai“, „Dama su kamelijomis“, „Kelias į aukštąją visuomenę“ ir kiti. Retrospektyvos visada puošia ir mūsų festivalius. Rudenį įvyks Skandinavijos filmų festivalis „Scanorama“, kuriame numatomi ir Šiaurės šalių kino istorijos puslapiai.

Norėčiau, kad ir Svetlogorske būtų lietuviško kino retrospektyva. Gal kada ir bus, nes tokį festivalį nutarta rengti kasmet. Kol kas „Baltijos debiutuose“ prisistatėme kukliai – S.Šaltenio ir O.Burajos filmu „Seserys ir dvynės“. Nelabai kas šį filmą žino Lietuvoje, tad ko stebėtis, kad festivalio žiūrovai irgi ne viską suprato iš pasakiško ir kartu dokumentiško (finale pasirodo ir Seimo narys) filmo siužeto apie seseris, kurių vyresnioji – kurčnebylė, o visos jos yra iš vaikų namų. Pataikyta tik į temos aktualumą: ir konkursinėje, ir nekonkursinėje festivalio programoje buvo daug filmų, kurių pagrindiniai herojai – vaikai ar paaugliai, o aktualiausias klausimas jiems ir žiūrovams: o koks gyvenimas laukia mūsų visų?

Pagrindiniu prizu apdovanotame režisieriaus A.Kravčiuko filme „Italas“ netgi retoriškai svarstoma: koks likimas laukia šalies, kuri apleidžia savo vaikus? Tuoj po karo pasirodė sovietinis filmas „Jie turi Tėvynę“, kur retorika virto propaganda: užsienis nori sulaikyti pabėgėlius vaikus, nes jau prasideda „šaltasis karas“, ir jiems geriau bus ten, kur demokratija. Šiandien žinome, kaip Stalinas „globojo“ sugrįžtančius iš Vakarų. Dabar vėl tas pats klausimas apie vaikus ir tėvynę, tik iš kito galo: gausėja betėvių vaikų, kuriuos mielai išsiveža užsieniečiai. Kai kas gerai iš to pasipelno, jeigu net vienas filmo veikėjų – vaikų namų direktorius reikalauja avanso iš tokių įvaikinimų į užsienį organizatorės, kuri į kairę ir į dešinę švaistosi doleriais ir labai nustemba, sutikusi milicininką, kuris „neima“. Tokioje painioje gyvenimo aritmetikoje šešiametis pyplys išmoksta greit susigaudyti, nes ir vaikų namuose yra nestatutinė tvarka: vaikai elgetauja, augesnės panelės jau verčiasi prostitucija, yra ir gatvės „menininkų“, bet visą uždarbį turi atiduoti į bendrą namų katilą, kurį tvarko patys vyriausi ir stipriausi. Šešiametis nepabūgsta, išmoksta skaityti ir leidžiasi ieškoti savo tikros mamos. Jeigu jos neras, turės tik itališką, nes jo geriausias draugas jau ten.

Už režisūrą apdovanotas rusų režisierius P.Sanajevas filme „Paskutinis savaitgalis“ rodo kur kas paaugesnį jaunimą, bet irgi su gyvenimo randais, įgytais gatvei kovojant prieš gatvę, rajonui – prieš rajoną. Tokie miesto gyvenimo dėsniai: jėga yra viskas. Jeigu jos trūksta pačiam, ieškai „stogo“ pas kitą. Tačiau ką daryti, jeigu visa šutvė atsiduria prieš žūtbūtinį klausimą: kaip nuslėpti netikėtą savo draugo mirtį, dėl kurios jie visi truputį jaučiasi kalti – nesuskubo išgelbėti. Jau turintis desantininko patirties „bičas“ siūlo „praktišką“ išeitį: nė šuo nesulos, jeigu jie draugo kūną sudegins išvežę už miesto. Paklusti ar pasipriešinti? Režisierius taip pasuka siužetą finale, kad viską gali suvokti tik kaip išbandymą, tam tikrą galimą įvykių variantą, moralinį egzaminą.

O štai jaunos režisierės Larisos Sadulovos filme „Reikalinga auklė“ finalas aiškus kaip ant delno: prityrusi auklė, turinti aukštąjį išsilavinimą, pasirodo esanti gudri aferistė, taip įsiranganti į jauną, nesutariančią šeimą, kad ją palieka su laukiamu kūdikiu ir 30 tūkst. dolerių išeitinės kompensacijos. Kokias gyvenimo pamokas gavo iš tokios auklės baisių pasakėlių trimetė Ala – dar parodys ateitis. Mums, suaugusiems, labai svarbu, kaip ir „Italo“ atveju, kaip žmogus nužmogėja konkurencijos sąlygomis. Ir ne tik naujojoje demokratijoje, kurią paauglio Sebastijono akimis rodo buvusioje VDR įsikūręs režisierius R.Tahlheimas filme „Netto“, bet ir pasiturinčioje Švedijoje, kur filmo „Babilono liga“ jauni herojai irgi neturi iliuzijų ir mėgina protestuoti prieš vartotojišką filosofiją ir medijų manipuliacijas, kai realybės šou kasdien kala į galvą, kas yra sėkmingas herojus. Kiekvienas atbudimas palieka randų (lenkų filmai „Randai“, „Varšuva“) – bet be jų ir kino debiutai būtų tik noras pasirodyti, kad „galiu kurti kiną“. „Baltijos debiutai“ skatina pažvelgti giliau į šiuolaikinio kino ir gyvenimo procesus.

Views All Time
Views All Time
2212
Views Today
Views Today
1
0 0