Birželio 7 d. kino režisieriui Almantui Grikevičiui sukako 70 metų

“Klausimėlis” (LTV) paklausė šiuolaikiško jaunuolio: “Prieš kiek metų buvo sovietiniai laikai?” Tas mikt mikt: “Nežinau…” Negi tiek nutolome nuo to laiko ir to kino? Ir vis dar tolstame? Girdėjau repliką apie Š.Barto ir V.Navasaičio kartos filmus: “Ir vėl lėta, niūru, miglota. Kada baigsis tas socrealizmas? Juk aplink jau realybės šou!”

Kas norėjo ir kas pasistengė, – ir laiką, ir kino režisierių A.Grikevičių atrado iš naujo “Kino pavasaryje”. Kanų kino festivalį pasiekęs lietuviškai sovietiškas “Faktas” puikiai pritapo prie naujojo Europos kino ar Lotynų Amerikos rekonstrukcinių istorinių filmų. Jeigu pridursime ir kitus geriausius su istorija susijusius A.Grikevičiaus filmus – “Ave, vita”, “Jausmai”, “Sodybų tuštėjimo metas”, pajusime, kad anas laikas niekur nedingo, nes šiemet jis vėl sukėlė pasaulines diskusijas dėl tikros ir netikros karo pabaigos. Kažkur skaičiau, kaip JAV pasiuntinybės darbuotojas, žvelgdamas pro langą į džiūgaujančią minią Maskvos gatvėse 1945 m. gegužę, palingavo galva: “Jie dar nežino, kad prasideda naujas karas…” Iš tikrųjų “Šaltasis karas” truko dar pusę šimtmečio. Ne viską žinome ir šiandien, bet gal klasikinis mūsų kinas tuo ir vertingas, kad jis kėlė klausimus, į kuriuos atsakymo ieškome šiandien ir kažin ar rasime rytoj. Štai “Jausmai”, kuriems vis nepritrūksta simpatijų, – 1997 m. lietuviško kino retrospektyvoje atsidūrė tarp geriausių, o šiemet L2 “Retrospektyvoje” S.Macaitis filmą pavadino “vienu mylimiausių” greta, mano džiaugsmui, V.Žalakevičiaus “Atsiprašau”. Bet čia mes, seni kino vainikuotojai ir vanotojai, išgyvenę tą patį laiką, kaip ir A.Grikevičius, džiaugęsi septintojo dešimtmečio lietuviško kino kilimu viso naujojo sovietinio ir užsienio kino permainų fone – “atlydys”, “naujoji banga” Prancūzijoje ir Anglijoje, didieji režisieriai Italijoje, “laisvasis kinas” JAV, kino šuolis Lenkijoje, Čekoslovakijoje, Vengrijoje… O ką mano jaunoji karta?

“Šiam filmui, kur broliška meilė tarsi nugali meilę moteriai, būdingas nacionalinis koloritas. Tiesa, ryškumo čia ne itin daug, filmui veikiau būdingas melancholiškumas – ateis rusas, tai ateis; negalėsiu žvejot sužeistas, tai negalėsiu. Meilės, pareigos, sudėtingų vidinių išgyvenimų tema plėtojama pirmųjų pokario metų fone. Tai beveik epinis tų laikų žmogaus paveikslas. Tiesa, šiais laikais frazė “Kol gyva emigracija ir patriotai, lietuvių tauta neišnyks” skamba truputį komiškai” (Rugilė Gaidukaitė, VU III kurso žurnalistė).

Istorikams A.Bumblauskui ir E.Gudavičiui (“Būtovės slėpiniai”, LTV) “Jausmų” klausimai pasirodė šiuolaikiški ir net užbėgantys Lietuvos istorijai už akių. Kas bus, jeigu, sugrįžę į tėvynę po 50 metų, čia neberasime nė vieno lietuvio? Arba – ar tik “pif paf” išspręs pokario Lietuvos likimą? Naujasis filmas “Vienui vieni” (J.Vaitkus) pamėgino parodyti tikrąsias pokario kovas Lietuvos kaime. Bet buvome vėl kažkuo nepatenkinti. Mano gimtajame Pakruojo rajone išleista S.Buržaitės-Vėžienės knyga “Ką papasakotų paminkliniai akmenys ir kryžiai…” yra skirta partizanų atminimui, o kita moteriškė surinko ir užfiksavo stribų atsiminimus ir jų šeimų nuoskaudas. Gal čia prasideda kitoks kelias į susitaikymą, kurio šiemet, švenčiant vieno karo pabaigą ir neužmirštant, kad su juo atėjo okupacijos pradžia, niekaip nepavyko pasiekti?

Tačiau laikas eina, ir prie jo A.Grikevičius vis grįžta, nuo pat garsiojo 1966 m. dokumentinio filmo “Laikas eina per miestą” iki naujausios 3 dalių juostos “Pastabos gyvenimo būdo paraštėse”, skirtos mokytojui ir bendražygiui V.Žalakevičiui, o kartu iš dalies ir savo kartai. Net jubiliejai panašūs – V.Žalakevičiui būtų sukakę 75, A.Grikevičiui suėjo 70. Keleri metai, sulaukus tokio amžiaus, nėra didelė takoskyra. Kas kita – lemtingoji riba. Vis linksniuoji: laikas, laiko, laikui… Net prie filmo “Vienui vieni” pradžios A.Grikevičius buvo pridėjęs ranką laiku. Būtų buvusi beveik logiška filmų “Faktas” ar “Sodybų tuštėjimo metas” tąsa naujuoju laiku, kai archyvai ir atmintis atviri, ir scenarijų galima plėsti be galo. Juolab kad SVKI (Maskvoje) A.Grikevičius studijavo dokumentiką, ir jo pagarba faktui išliko visuose istorinės temos filmuose, nors grynoji kino dokumentika jį daugiausia domino kūrybinio kelio pradžioje. Tačiau A.Grikevičiaus kūryboje, kaip ir viso lietuvių kino raidoje anais ir šiais laikais, – ne viskas yra nuoseklu ir be punktyrų. Būta paliktų kitiems sumanymų, pradėtų ir atitekusių kitiems filmų. Jubiliejus nėra tinkama proga tyrinėti visą režisieriaus dosjė. Iki šaknų mėgina prisikasti tik žurnalas “Kinas”. Užsienio kino istorikai apie A.Grikevičių užsimena puse lūpų. Štai lenkų kino žinovas J.Plażewskis, vis mėginantis iš Š.Barto išgauti charakterius, konfliktus ir pakeiksnojantis prancūzus, kad jie mūsų tautiečio filmuose suranda kažką kita, “Pastabose apie lietuvių kiną” rašo: “Kiek vėliau pasirodęs Almantas Grikevičius įstrigo atmintin dėl nepavykusios, bet originalios, dokumentinės faktūros dramos “Faktas” apie vermachto prie Vilniaus sudegintą kaimą”.

Tik tiek. Bet diagnozė įžvalgi: net ryškiausiuose A.Grikevičiaus filmuose originalumas kartais sunkiai atplėšiamas nuo dirbtinumo. Ypač ideologizuoti atrodo lietuviškų filmų dialogai. Kai kurie režisieriai tai aiškino grumtynėmis su cenzūra: žodžiu atiduodi tai, kas “ciesoriui”, o jau vaizdu ir montažu – tai, kas tik Dievui ir išrankiam žiūrovui. Lyg reakcija į šitokį susidvejinimą – Š.Barto ir A.Stonio kartos visiškas užsičiaupimas ir kalbėjimas išgryninta vizualine stilistika. Bet čia vėl pavojus – žiūrovą gali erzinti vaizdo hermetiškumas.

Labiausiai užšifruotas filmas A.Grikevičiaus kūryboje – “Ave, vita”, sukonstruotas laikų sandūrio principu. Holokausto tema kiek užmaskuota bendromis žudynėmis karo metais. Distancijos jausmas – šiuolaikinė televizija mėgina smelktis į tėvų istoriją. Dabar jau būtų – į senelių laikus. Ar “Getui” ir “Dievų miškui” tą pavyks padaryti geriau, netrukus pamatysime. Ir seniau, ir dabar daug ką lemia scenarijus. A.Grikevičius rėmėsi į geriausio iki šiol lietuvių scenaristo V.Žalakevičiaus petį. “Jausmuose” (A.Grikevičius režisavo kartu su A.Dausa) – pavyko. Filme “Sadūto tūto” iki šiol žavi vaizdas, montažas, moralinis nerimas, bet ne konkreti konflikto išraiška. Filme “Ave, vita” (V.Žalakevičiaus ir G.Kanovičiaus scenarijus) iškilo sudėtingos laikų konstrukcijos, kaip ir V.Žalakevičiaus filme “Vienos dienos kronika”. Koks būtų buvęs “Pasaulis, kuris priklauso vyrams”, sukurtas paties V.Žalakevičiaus, galime tik spėlioti. Šių dienų požiūriu itin naujoviškai tebeskamba protestas prieš patriarchatą ir montažo užmojai beveik pagal D.W.Griffithą. Lietuvos kinas iš tikrųjų stiebėsi aukštyn ir kabinosi į pasaulinio kino medį. Bet laikas ir jį graužia.

“Šiuolaikinio pasaulio faktas – mes juo nebetikim. Nebetikim įvykiais, kurie liečia mus pačius, net meilė ir mirtis, atrodo, liečia mus tik iš dalies. Dabar ne mes filmuojame, o pats pasaulis atrodo mums tarsi prastas filmas”, – sako apie kino dabartį prancūzų filosofas G.Deleuze`as. Vargu ar didelė paguoda, kad kinui pasaulis nebepriklauso. Bet A.Grikevičiaus kinas, kuris suvaldė laiką, tebevaldo mūsų mintis, o kartais ir sugraudina širdį.

Views All Time
Views All Time
2418
Views Today
Views Today
1
0 0