Interviu žanras nesibaigia klausimų ir atsakymų suformulavimu, klausimai nesibaigia atsakymais, o atsakymai nesibaigia klausimais. O kaip reikėtų pradėti interviu su pirmuoju ir vieninteliu jau kelis dešimtmečius nuosekliai dirbančiu foto, kino ir TV (jei reikėtų išvardinti abėcėlės tvarka) kritiku Lietuvoje Skirmantu Valiuliu?

Jei malonu klausinėti ir kritikuoti kitus, turėtų būti dvigubai maloniau klausinėti ir kritikuoti kritikus, todėl pažįstamus adresatus pamaloninau prašymais atsiųsti klausimų, skirtų gerbiamam kritikui. Atsitiktine tvarka susirikiavęs klausimus (juk atsakymai išprovokuoja klausimus, o ne atvirkščiai) pats tapau mediumu šiame interviu apie medijas.

V.K.: -Norėčiau pradėti nuo kitų klausimų. „Balso“ redaktorius Vytautas Michelkevičius klausia, kodėl jūs save vadinate foto, TV, kino kritiku, o ne tiesiog medijų kritiku?

S.V.: -Tai konservatyvaus mąstymo palikimas. Bedirbant paeiliui trijose srityse kas nors prisidėdavo naujo, kol neatsirado medijų pavadinimas. Dabar reikėtų vadintis ne medijų kritiku, bet – remiantis naujausiomis tendencijomis – medijų analitiku arba medijų ekspertu. Žodžio „kritika“ užsienyje jau neberandu.

V.K: -Tai tikriausiai susiję su taip vadinamos kritinės teorijos bumu. Kritinė teorija analizuoja, kaip tam tikri kultūriniai fenomenai yra susiję su ideologija, rase, socialine klase, lytimi ir panašiai. Šia prasme ne visi kritikai yra kritikai, ir ne visi nekritikai – išties nekritikai.

Ką dar galėtumėte išskirti iš lietuvių medijų analitikų ir kritikų?

S.V.: -Šiuo metu Lietuvoje formuojasi komentarų arba esė žanras, jei reikėtų taikyti žanrinį apibrėžtumą. Tokia kritika dažniausiai užsiima kitų profesijų atstovai, pavyzdžiui, religijotyrininkai (tokie kaip G.Beresnevičius), o apie televiziją tikrai rašo daug kas – nuo S.Parulskio, G.Beresnevičiaus iki L.Donskio ir kitų.

V.K.: -Taip, viena paskutinių L.Donskio laidų buvo skirta virtualiai interneto erdvei. Galbūt laidos formatas „Be pykčio“ apribojo virtualaus pasaulio problemas iki pamąstymų apie internetinių svetainių komentarų etiką.

S.V.:-Politinių santykių institute vykusiame seminare “Lietuva informacinių karų erdvėse“ dalyvavo antropologai ir kultūrologai, buvo svarstyti televizijos, informacinių karų, medijos klausimai. Pokyčiai vyksta, nors sakoma, kad vėluojame dešimt metų, nes medijų analizės barai vis dar yra pakankami tušti.

V.K.:-Norėčiau grįžti prie jūsų foto, kino ir TV kritiko profesijos. Visos šios medijos yra pakankamai skirtingos ir reikalauja skirtingų instrumentuočių. Kaip jūs su tuo susidorojate? Ar nebūna, kad analizuodamas televizijos laidas taikote kino vertinimo kriterijus?

S.V.: -Šiais post-postmodernizmo laikais aiškių kriterijų nebeliko… Viskas priklauso nuo pačių žmonių. Pavyzdžiui, knygoje „Lietuvos fotografija: vakar ir šiandien“ numatytas straipsnis apie Joną Meką kaip fotografą. Mes jį žinome kaip kino kūrėją, poetą, eseistą. Tokiu atveju analitika yra priversta šokinėti iš vieno baro į kitą. Analizuojant televiziją yra aktualu susieti ir kiną, nes Lietuvoje labai skystas kino repertuaras (tik apie 200 filmų). Tokiu būdu televizija užpildo kino vakuumą.

V.K. –Ar kino, televizijos ir fotografijos medijų infrastruktūrų išvystymas yra susijęs su šių industrijų plėtra? Iš visų išvardintų medijų televizija turi daugiausiai resursų, todėl turėtų atrodyti, kad būtent televizija turėtų būti šiuolaikiškiausia ir kūrybingiausia.

S.V.: -Tai, žinoma, atsispindi analitikų ir publikos santykiuose, nes atsiranda ir komerciniai interesai. Ir priešingai, jei nėra pakankamai žiūrovų, nėra ir repertuaro, nėra ir kritikos. Tai atspindi šiuolaikinio Lietuvos kino situacija, tai kartojasi fotografijoje ir buvo akivaizdu sudarinėjant jau minėtą „Lietuvos fotografija: vakar ir šiandien“ leidinį. Su tuo yra susijusi bendra demografinė situacija: pernelyg daug gabių žmonių išvyksta į užsienį, o per penkiolika metų susidariusio intelektualinio vakuumo nėra kam užpildyti. Todėl nukenčia tiek kūrėjų, tiek vertintojų, tiek žiūrovų auditorijos. Reikalinga išsami susidariusios situacijos sociologinė analizė, bet valstybė dar to neatlieka.

Netolygumai tarp medijų susiję ir su jaunimo madų vaikymusi studijuoti tam tikras medijas. Dabar visi veržiasi dirbti į televiziją, prieš keliasdešimt metų provincijoje visi norėjo dirbti radijoje, pamažu ateina interneto ir kitų medijų metas. Mano dėstoma disciplina neišvengiamai keisis: studentai turės įprasti dirbti su internetu, per internetą ar už interneto.

V.K.: -Interneto era jau įsibėgėja ir Lietuvoje. Pavyzdžiui, http://www.blogas.lt/ visi gali susikurti savo viešą internetinį dienoraštį, dauguma kūrėjų turi savo internetines svetaines su internetiniais portfolio, be to, blogų karštinę tikriausiai lenkia įvairių subkultūrų tinklapiai.

S.V. –Pakito ir pati žiniasklaidos samprata. Šiuo metu Lietuvoje naujienos ir informacija yra laikoma kelių pijarininkų rankose – žurnalistai jau nebėra savarankiški. Antra, labai susiaurėjo galimybės gauti, rinkti informaciją – beliko internetas, o galimybė rinkti vokalinę informaciją vietoje dažniausiai lieka neišnaudota.

V.K.: -Jūs esate žurnalistikos katedros docentas. Bet žurnalizmas ir medijos nėra tapatūs dalykai…

S.V.: -Kažkada žurnalistikos katedra priklausė filologijos fakultetui, po to istorijos fakultetui, šiuo metu ji priklauso komunikacijos fakultetui, o jame žurnalistikos ir medijų interesai jau yra bendri. Neįsivaizduoju žurnalistikos ateities be komunikacijos, naujųjų technologijų ir naujųjų vertybių.

V.K.: -Ar jums kaip medikų analitikui nekeistas faktas, kad medijų guru, medijų analizės pionieriaus Marshalo McLuhano knyga „Kaip suprasti medijas: žmogaus tęsiniai“ Lietuvoje buvo išleista tik po keturiasdešimt metų nuo jos atsiradimo?

S.V.: -Laimei, ją aš perskaičiau laiku, nes Vilniaus universitetas pagrindines knygas turėjo. Skaudu, kad taip pavėluotai išsivertėm ir Umberto Eco „Atvirą kūrinį“ , nors kaimynai lenkai jį išsileido jau prieš tris dešimtmečius. Šis leidinys padarė didelį poveikį ir medijų raidai bei visai postmodernistinei analizei. Apmaudu, nes kažkada fondai vertimams skyrė pinigų, nors man nebuvo ir nėra aiški verčiamų knygų atranka – dalis knygų šiuo metu jau nebereikalingos. Aišku, šiuo metu sunku įvertinti McLuhano novatoriškumą iš penkiasdešimties metų distancijos…

V.K.: -Norėčiau pakartoti 1969 metais „Playboy“ žurnalo užduotą klausimą McLuhanui: „Vis dėlto ar galiausiai publika pradeda suvokti „nematomus“ naujų technologinių aplinkų kontūrus?“ Ar publika tapo sąmoningesnė medijų atžvilgiu nei ji buvo prieš kelis dešimtmečius? Pavyzdžiui, ar žiūrovai suvokia su šiuo metu vykstančių realybės šou žanru susijusius realybės sampratos pokyčius?

S.V.: -Mano atsakymas bus susijęs su prieš tai užduotu klausimu – mes pirmiau sukūrėme realybės šou ir tik vėliau išsileidome J.Baudrillard‘o „Simuliakrai ir simuliacija“, kuriame jau reflektuojamas tikrovės virtualėjimas. Mūsų visuomenė į medijas reaguoja pagal XIX, XX a. pradžios tradicijas, labiau neigdama ir atstumdama, nei analizuodama. Pas mus itin trūksta reakcijos įvairovės ir tai yra nesusiformavusios pilietinės visuomenės požymis. Nuomonė gali būti ir kraštutinė, bet ji neturi būti viena!

V.K.: -Jūs jau anksčiau esate viešai išsakęs J.Baudrillard‘o mintį, kad ateityje nebebus nemedijuotos tikrovės. Mus skenuoja palydovai, mes patys to nežinodami dalyvaujame realybės šou, mus seka apsaugos kameros ir t.t. Ar dar liko Lietuvoje nemedijuotos tikrovės?

S.V.: -Šiuo metu ši mintis pasisuka kitu kampu – į kibernetinę tikrovę mus perkeliančių šalmų ir pirštinių, sferinio kino gamyba nepasiteisino, nes tai per brangu masiniam žiūrovui. Pradėta judėti kita linkme, tobulinama ne virtualios tikrovės gamyba, bet eksperimentuojama su pačiu žmogumi: klonuojama ir t.t. Šie pokyčiai jau pastebimi. Biologiškai mes nebeesame tokie, kokie buvome.

V.K.: -Galime prisiminti neseniai Šiuolaikinio meno centre vykusią 10 valandų neuroestetikos mokslo pradininko ir plėtotojo Wareno Neidlicho paskaitą „Žemės planetos gyventojas“. Šis menininkas ir mokslininkas viename teigia, kad šiandieninis žmogus jau nebėra mums iš anksčiau žinomas homo sapiens. Šiandieninis mūsų planetos gybentojas yra naujasis mutantas, nes šiuolaikinė kultūra pakeitė ir mūsų smegenų veiklos principus bei ryšius tarp atskirų smegenų dalių.

S.V.: -Pasaulinei nervų sistemai visada gresia tam tikri pavojai, ir tai parodė filmas „Matrica“, kurį vis dar analizuoja įvairiausio profilio sociologai. Tokios temos kaip daugelio religijų samplaika, populiarios minties ir populiaraus mąstymo formos pavyzdys – itin mėgstamos ir studentų darbuose.

Visada išlieka pavojus, kad eksperimentinės, novatoriškos mintys bus panaudotos kažkieno saviems tikslams siekti. Tai nutiko ir su atominės fizikos žiniomis, nors, kaip bebūtų, atominė bombos gamyba irgi yra mokslinė pažanga. Tai liečia ir klonavimą, kurio pasiekimai yra didelis mokslo žingsnis pirmyn, sukelsiantis revoliuciją medicinos, etikos, filosofijos srityse. Pratęsdamas anksčiau pasakytą mintį, pasikartosiu, kad žmogus tikrai nėra toks, koks buvo anksčiau.

V.K.: -Paminėjote, kad žmogaus sukurtos medijos yra jo kūno tęsiniai, jo nervinė sistema. Yra tokia Marshallo McLuhano mintis, kad žmogus yra jo sukurtų medijų lytiniai organai…

S.V.: -Prancūzų filosofas Gilles Deleuze‘as sako, kad medijos yra ne tik žmogaus tęsinys, bet ir jo gyvenimo esmė. Kaip kino kritikas galiu pasakyti, kad kinas yra nesuskaidomas vienalytis procesas. Jame, kaip ir gyvenime, nėra nereikšmingų momentų. Tai, kas šiuo metu atrodo svarbu, po dešimties metų nebebus. Man kinas yra gyvenimas egzistencine prasme.

Laukiu naujojo internetinio J.Lacano (analizavusio gyvenimą kine ir gyvenimą kinu), kuris pamąstytų apie gyvenimą virtualioje tikrovėje. Kol kas nesulaukiu.

V.K.: -Ar jūs pats naudojatės internetu?

S.V.: -Taip, naudojuosi.

V.K.: -Aš pats turiu draugų, kurie visą savo aktyvų paros laiką praleidžia prie interneto. Užsienyje tikrai netrūksta socialinių tyrimų apie taip vadinamus kibernautus.

S.V.: -Manau, kad rimtos interneto fenomeną nagrinėjančios studijos dar tik laukia mūsų ateityje, nes šiuo metu mes negalime tiksliai apibrėžti jo teikiamos naudos. Aš esu už internetą ir nemanau, kad jis kenkia. Internetas nėra tik informacija, tai ir gyvenimo būdas.

V.K.: -Taip vadinama screenagerių arba ekranžmogių karta dėl savo ypatingo gyvenimo būdo turi ir neišvengiamai pakitusią pasaulio sampratą bei vidinę fiziologinę ir psichologinę sarangą. Žmogus, kuris kasdieną po 8 valandas medžioja virtualius monstrus, kitaip suvokia laisvalaikį, viešas erdves, bendravimą etc., nei, sakykime, Salomėją Nėrį dėstanti pradinių klasių mokytoja kaime…

S.V.: -Čia McLuhanas buvo teisus, pasaulį prilygindamas globaliniam kaimui, nes jame vyraujantys psichologiniai, informacijos sklaidos ryšiai atitinka šių ryšių sampratą kaime. Galbūt skiriasi konkretūs pojūčiai, bet modelis išlieka tas pats. Mano nuomone, tai ir yra svarbiausia šio mąstytojo idėja. Medijos keičia gyvenimą iš esmės.

V.K.: -Į globalinį kaimą įsiveržusi realybės šou dekonstruoja ne tik pačių medijų sampratą ir etines, šeimos institucijas. Šiuo metu vykstanti realybės šou „Keičiu žmoną“ primena pačią pirmąją realybės šou „An American Family“ 1973 metais, kurios metu po kelis mėnesius 24/7 trukusios vienos „idealios“ amerikiečių šeimos gyvenimo transliacijos ta šeima iširo.

S.V.: -Aš manyčiau, kad neiširo. Šių dienų požiūriu, ši šou išaiškino tikruosius šeimos santykius, kuriuos kine sėkmingai dekonstruoja skandinavai. Kai paaiškėja, kokia yra sūnaus ar dukros seksualinė orientacija, kokie yra tikri tėvo ir moters santykiai, pamatome tikrą nemelagingą šeimos modelį. Tą patį padarė P.P.Pasolinis savo garsiajame filme „Teorema“.

V.K.: -Ar manote, kad medijuota tikrovė pranašesnė už „tikrąją“ tikrovę, nes padeda geriau pažinti save?

S.V.: -Manyčiau, kad taip. Žvelgiant pozityviai, tas pats „Keičiu žmoną“ šou dekonstruoja įprastos šeimos modelį. Mano vaikystės kaime buvo normalu matyti iš trijų narių susidedančią šeimą, kurią, pavyzdžiui, sudarė moteris ir du broliai. Į ją nebuvo žvelgiama kaip į psichiatrijos dėmesio reikalaujantį fenomeną. Taip, kaip kiti keičia žmonas, aš keičiu televizinius kanalus.

V.K.: -Ar turite mėgstamų televizijos laidų, personažų, figūrų?

S.V.: -Mane maloniai nustebino nestereotipinis “Karaoke“ laidos vedėjos pasirinkimas. Bet paprastai televizijai trūksta interaktyvumo ir aktualumo, naujų personažų ir neįprasto požiūrio į televizijos laidų gamybą.

V.K.: -Kiek žinau, vienoje ŠMC TV laidoje televizijos kūrimo modelius dekonstravo pakviesti vaikai, tai dažnai daro ir benamiai bei atsitiktiniai praeiviai gatvėje ir už jos. Jei jūs būtumėte ŠMC TV režisierius, kaip jūs kurtumėte kitą ŠMC TV laidą?

S.V.: -Atsisakyčiau režisūros ir daryčiau tik interaktyvias laidas.

Klausimų padaugėjo, ŠMC TV nenaudoja režisūros, bet prasidėjo filmas, į kurio peržiūrą nuskubėjo Skirmantas Valiulis.

Views All Time
Views All Time
999
Views Today
Views Today
1
0 0