Jau antrą kartą Pašvitinio valsčiuje (Pakruojo r. ) lankėsi Kazimiero Kalibato vadovaujama ekspedicija, kurią sudarė įvairių sričių mokslininkai, tiriantys Pašvitinio ir jo apylinkių praeitį. Priėmė į savo gretas ir mane – žurnalistą ir istorija besidomintį, be to, žemietį, gimusį Pašvitinio pašonėje, Gražaičių kaime. Pasišovėme dideliam darbui – „Versmės“ leidžiamai knygai apie Pašvitinio valsčių. Darbas pačiame įkarštyje: vieni jau tesėjo savo pažadus, kiti renka ir kaupia medžiagą, treti vis dar pasiūlo naujų temų ir patys į jas įsikinko. Aš veikiau priklausau prie pastarųjų, nes pasisiūliau rūpintis ir fotografijomis knygai. O šios srities istorija vis dar mažai tyrinėta. Labai nudžiugau sužinojęs, kad jau turime regionų fotografijos istorijos pirmtaką – šiaulietį J. Nekrašių, kuris parašė darbą apie Šiaulių krašto fotografijos istoriją. Bet tai nekliudo gilintis toliau, juolab, kad ir medžiagos, ir paslapčių – daug, be to, reikia fotodokumentuoti ir istoriją apie dabartį.

Tai gražiai padarė Zita Buržaitė-Vėžienė, savo knygą „Ką papasakotų paminkliniai akmenys ir kryžiai…“ iliustruodama ir savo fotografijomis, darytomis Pakruojo rajone. Beveik 400 puslapių knygoje su paantrašte „Sovietinio genocido aukos, jų atminimo įamžinimas Pakruojo rajone“ yra skyrius „Pašvitinio seniūnija“, kur aprašyti iš vaikystės man gerai pažįstami įvykiai – susišaudymas su bėgančiais raudonarmiečiais 1941 m. birželį beveik prie mano tėvų sodybos, 1944 m. kruvinos Kalėdos Peleniškių kaime (visi tarmiškai šį kaimą vadiname Pelaniškiais), kur žuvo ir mano dėdė Feliksas Kriaučiūnas. Tik nežinojau, kad tokių dramatiškų Kalėdų Pašvitinio kaimuose būta ir daugiau.

Felikso sūnus Vytautas, nors gyvena Šiauliuose, ištikimiausiai iš visos giminės lanko tėvų žemę. Jo rūpesčiu Peleniškių kalnelyje pastatytas ne vienas paminklas. Ypač įsimintini buvo 1991 m., kai iš Sibiro buvo parvežti ir palaidoti mano senelės Elenos Kriaučiūnienės palaikai. Į šventę suplaukė daug senųjų kaimo gyventojų, pokario metais išblaškytų po visą Lietuvą. Senolė buvo išvežta du kartus, mirė Sibire pas savo dukrą, sulaukusi 83 metų. Beveik tuo pat metu Pašvitinyje vietos istorikas entuziastas Juozas Mockūnas vasario 16-ąją pasodino ąžuoliuką. Niekas netiki, bet taip buvo! Dar keisčiau, kad jis užaugo pelkėje prie Švitinio upelio. Pašvitinio žemėje sunkiai prigyja ąžuolai. Net mano gimtojoje sodyboje, laukuose prie Gražaičių kaimo, paūgėjęs ąžuolėlis nudžiūvo. Kaip papasakojo nuostabią atmintį turinti Pašvitinio gyventoja A. Marcinkevičienė, dar atsimenanti, kaip mano tėvas čirpino smuikelį jos vestuvėse, tėvas išrikiuodavo mus,

keturis brolius, prie ąžuoliuko ir sakydavo : „Čia mano kariuomenė!“ Mat buvo šaulys, o sovietiniais metais per tą šaulystę ir kitas politines priekabes turėjo staliumi padirbėti Mordovijos lageryje, o ne namie, kur kiekvieną dieną, apsėjęs laukus, kalė, obliavo, klijavo spintas, lovas, stalus, karstus. Kai pas Gražaičių kaimo naujokus – Egidiją ir Antaną Narmontus jų surinktame muziejėlyje pamačiau seną, kirvarpų pagraužtą ąžuolinį karstą, pagalvojau, o gal dar mano tėvo daryta? Kas žino? Vaikystėje kartu su broliu Algimantu, ant skiedrų miegojome… karstuose. Mama sekmadieniais po bažnyčios būtinai vesdavo į kitą šventą vietą – į kapines, pasimelsti už artimuosius.

Ką radau dabar įdomaus Pašvitinyje? Naują, baigiamą statyti parduotuvę ir seną, pavyzdinę Smetonos laikų pieninę, kuri dabar stovi be darbo, išdaužytais langais, nors privatizuota. Sovietiniais metais tik Pašvitinio parduotuvėje galėjai gauti šios pieninės pagamintų nepaprasto skonio sūrelių.

Didžiulė mūrinė klebonija dabar grąžinta bažnyčiai, gražiai atnaujinta, įrengti dušai ir tualetai. Antrame aukšte patogiuose kambariuose svetingas klebonas Gintas Sakavičius leido apsigyventi ir ekspedicijai. Gaila, kad nugriovė Smetonos laikais statytą dviaukštę mokyklą, kurią baigiau aš su broliais ir sesute Aldona. Matyt, nerado kam panaudoti. Kokios ekspedicijos čia – retenybė, o kaimo turizmas kaip reikiant ir nepradėtas. Pagrindinės diskusijos: ar pirks buvusius kolūkius danai? Fermos prie pat Pašvitinio man priminė apsilankymą Graikijos istoriniuose griuvėsiuose. Mano kaimynystėje buvusio Satkūnų dvaro, o vėliau – didžiulės fermos beaptikau tik pamatus. Viską užgožę didžiulės dilgėlės ir builiai, per kuriuos yriausi vienišas, kaip per jūrą.

Pašvitinio energingoji seniūnė Asta Jasiūnienė kiek išgali gražina Pašvitinį ir jo apylinkes, rengia šventes, organizuoja talkas. Bibliotekininkė Danutė Pavilionienė nušvitusi rodė 5 kompiuterius – Pašvitinys jau gali bendrauti su visu pasauliu. Vidurinėje mokykloje dešimtokai šventė išleistuves, o mokyklos virėjos kepė ir virė retokai čia apsilankantiems žemiečiams pagal užsakymą: kas nori virtinių su lašinukais, kas bulvinių raguoliukų? Ekspedicijos dalyvis iš Šiaulių „Aušros“ muziejaus ir Rumšiškių domėjosi kaimų miestelio siuvėjais. (Čia prisiminiau siuvėją ir „armoškininką“ dėdę Juozą, už ilgą liežuvį kasusį anglis Karagandoje, bet prisiekusį: „Nors žole misiu, bet į Lietuvą sugrįšiu“. Grįžo ir mirė per pačią Černobylio katastrofą.) Kitus domino šeimininkių indai ir rakandai, naujoviškos technikos plitimas. Turėjau pripažinti, kad tėvas buvo ne tik stalius, bet ir uolus radijo mėgėjas, pats nusipirkęs ir pastatęs vėjinį elektros variklį., o 1941 m. pirmasis kaimui paskelbė sukilimą. Vėliau radiją atiminėjo ir vokiečiai, ir rusai, bet tėvui vis pavykdavo kokį nors aparatą paslėpti. Paskutiniuosius 1948 m. rudenį išnešė „miško broliai“: gal jiems buvo svarbiau pasiklausyti „Amerikos balso“?

Mano mokyklines dienas menantis Pašvitinio malūnas vis labiau irsta. Netoli jo gyvenantis istorikas J. Mockūnas vis papildo radiniais klėtį-muziejų. Kai su K. Kalibatu pasileidome vieškeliais ieškoti senų svirčių, teradome kokias penkias. O senųjų pirtelių ir dar mažiau. Gausėja tik antkapių, paminklinių akmenų ir rodyklių, kur gali nuvažiuoti iš Pašvitinio. Kaip sugrįžti – sprendi pats.

Views All Time
Views All Time
2795
Views Today
Views Today
1
0 0